top of page
Apžvalgos
Kristin Hannah Lakštingala
„Šis romanas, tai dviejų seserų istoriją Antrojo pasaulinio karo metais; Izabelė gyvena Paryžiuje, Viana — provincijos miestelyje. Abi prislėgtos ir įskaudintos ankstyvos motinos netekties ir nerūpestingo tėvo elgesio. Seseris išskyrė metai ir patirtis, idealai, aistra ir susiklosčiusios aplinkybės; kiekvienai iš jų teko keliauti savuoju pavojų kupinu keliu vokiečių okupuotoje ir karo nualintoje Prancūzijoje.
Ugningo ir temperamentingo charakterio Izabelė drąsiai pasitinka link Paryžiaus atšniokščiančio karo siaubą, vos septyniolikmetė, ji pasitiki savimi ir žino, jog už viską pasaulyje ji labiausiai trokšta laisvės, tiek Prancūzijai, tiek sau. Pramūštgalvė nenuorama šimtus kartų bėgusi iš įvairiausių mokyklų Izabelė giliai širdyje trokšta tėvo ir sesers meilės, būti priimta tokia kokia yra ir to siekia visa esybe priešindamasi vokiečių okupacijai. Atvykusi iš karo drebinamo Paryžiaus aplankyti sesers į mažą Karivo miestelį ir sužinojusi, jog jos sesers namuose apsistos vokiečių karininkas, Izabelė jo pagirta turinti labai gražius, ilgus, šviesius plaukus, jo akivaizdoje juos nusirėžia žirklėmis. Neapsikęsdama, jog Viana tyliai ir nuolankiai susitaiko su vokiečių šeimininkavimu miestelyje klusniai vykdydama jų įsakymus, mergina sugrįžta atgal į Paryžių pas girtuokliaujantį ir ilgus metus sielvarte paskendusį tėvą ir įstoja į rezistentų grupę. Merginos tikslas padėti okupuotai prancūzijai lydint per Pirėnus numuštus lakūnus į saugų Ispanijos prieglobstį, gabenant suklastotus dokumentus ir rengiant kitas gelbėjimo ir pasipriešinimo operacijas. Šitaip ji tikisi padėti ne tik savo šalei, bet ir pelnyti sesers ir tėvo meilę, pripažinimą ir pakeisti jų įsivaizdavimą, jog ji tėra lengvabūdė, aikštinga ir apie save galvojanti vėjavaikė. Kasdieną susidurdama su mirtinais karo pavojais Izabelė išgyvena ir meilės kančias suvokdama, jog rytojaus gali ir nebūti, jog viltis trapesnė už stiklą, ateitis neapčiuopiama, lyg miražas. Kiekvieną sekundę ji žino, jog neturi laiko net prisipažinimui, kad myli, bet nepaisant to ji priima ir tą truputį kurį jai siūlo nuvogtos valandos, nes, kai nesi tikras dėl rytojaus svarbi kiekviena dabarties akimirka, nes siaubo, baimės, mirties ir nevilties akivaizdoje telieka, tik tiek.
Viana mažos Karivo miestelio mokyklos prancūzų kalbos mokytoja, išlydėjusi mylimą vyrą į karą, turinti rūpintis mažamete dukra, užklupta karo ramina save mintimi, jog jis ilgai netruks. Kasdieną ji viliasi, jog vyras greitai sugrįž ir nepraranda vilties net tuomet, kai Karivo miestelį užplūsta pabėgeliai, o į jos namus atsikrausto gyventi vokiečių karininkas. Tėvo perduota tiesiai vyrui į rankas, Viana nemoka pasitikėti savimi, jai sunku priimti svarbius ir sunkius sprendimus. Ji pykstasi su seserimi manydama, jog nesipriešinti ir paklusti yra geriausia išeitis. Viana žino turinti būti stipri dėl dugters, geresnio rytojaus ir vilties sulaukti greitos karo baigties bei gyvo ir sveiko savo vyro, bet mažėjant maisto atsargoms, iš miestelio ėmus išvežti, vis daugiau ir daugiau žydų, moteris supranta, jog negali likti nuošalėje paprasta stebėtoja.
Abi seserys skirtingos ir kartu panašios. Izabelė greita veikti. Viana praktiška ir viską apgalvojanti, bet karas jas sulygina ir verčia rinktis tarp laisvės ir gyvybės, tarp baimės ir vilties, tarp abejingumo ir veiksmo. Paprastas lengvas knygos stilius, greitas pasakojimas ir spalvingi veikėjų paveikslai sukuria puikų skausmingą, baimės, meilės, vilties, siaubo, nežinios, nevilties ir ilgesio kupiną istoriją apie karą ir kaip jis nepakeičiamai paliečia kiekvieną iš mūsų. Patiks besidomintiems antruoju pasauliniu karu ar tiesiog ieškantiems geros knygos.
Sutikau tave, kai visas pasaulis kraustės iš proto
Kai niekas nebuvo taip kaip atrodo
Kai niekas nebuvo tikras ar išvys išauštant rytojų
Kai oras buvo pritvinkęs netikėčiausių pavojų
Sutikau tave, kai širdis buvo kupina baimės
Jog Prancūzija kaip ir aš niekados neatgaus laisvės
Kai išsiilgusi mano širdis troško meilės
O už kiekvieno kampo tykojo apgaulės
Žinojau, jog myliu tave netinkamu metu
Jog galbūt niekados negalėsim būti kartu
Bet mudviejų lūpoms susiliejus pirmąjį kartą
Supratau, jog žinau tikrąjį meilės vardą
Kaskart apsikabinus, žinau, jog neturime laiko
Širdis lekia šuoliais iš meilės ir klaiko
Kad ir kas būtų, tik tavo glėbyje galiu rasti ramybę
O prisipažinus, kad myliu pagaliau iškeliaut į amžinybę
Kur tu brangusis, nebegaliu laukti
Mirtis nekantrauja mane pasišaukti
Gajatonai mielasis, myliu tave
Tavo lakštingala miršta, greičiau ateik pas mane.
Šis eilėraštis ne apie karą, bet apie meilę kuriai nėra laiko, kuri karo metu neturi ateities, bet juk meilė neklausia kada jai ateiti. Šį eilėraštį parašiau, vos perskaičiusi knygą.
Ugningo ir temperamentingo charakterio Izabelė drąsiai pasitinka link Paryžiaus atšniokščiančio karo siaubą, vos septyniolikmetė, ji pasitiki savimi ir žino, jog už viską pasaulyje ji labiausiai trokšta laisvės, tiek Prancūzijai, tiek sau. Pramūštgalvė nenuorama šimtus kartų bėgusi iš įvairiausių mokyklų Izabelė giliai širdyje trokšta tėvo ir sesers meilės, būti priimta tokia kokia yra ir to siekia visa esybe priešindamasi vokiečių okupacijai. Atvykusi iš karo drebinamo Paryžiaus aplankyti sesers į mažą Karivo miestelį ir sužinojusi, jog jos sesers namuose apsistos vokiečių karininkas, Izabelė jo pagirta turinti labai gražius, ilgus, šviesius plaukus, jo akivaizdoje juos nusirėžia žirklėmis. Neapsikęsdama, jog Viana tyliai ir nuolankiai susitaiko su vokiečių šeimininkavimu miestelyje klusniai vykdydama jų įsakymus, mergina sugrįžta atgal į Paryžių pas girtuokliaujantį ir ilgus metus sielvarte paskendusį tėvą ir įstoja į rezistentų grupę. Merginos tikslas padėti okupuotai prancūzijai lydint per Pirėnus numuštus lakūnus į saugų Ispanijos prieglobstį, gabenant suklastotus dokumentus ir rengiant kitas gelbėjimo ir pasipriešinimo operacijas. Šitaip ji tikisi padėti ne tik savo šalei, bet ir pelnyti sesers ir tėvo meilę, pripažinimą ir pakeisti jų įsivaizdavimą, jog ji tėra lengvabūdė, aikštinga ir apie save galvojanti vėjavaikė. Kasdieną susidurdama su mirtinais karo pavojais Izabelė išgyvena ir meilės kančias suvokdama, jog rytojaus gali ir nebūti, jog viltis trapesnė už stiklą, ateitis neapčiuopiama, lyg miražas. Kiekvieną sekundę ji žino, jog neturi laiko net prisipažinimui, kad myli, bet nepaisant to ji priima ir tą truputį kurį jai siūlo nuvogtos valandos, nes, kai nesi tikras dėl rytojaus svarbi kiekviena dabarties akimirka, nes siaubo, baimės, mirties ir nevilties akivaizdoje telieka, tik tiek.
Viana mažos Karivo miestelio mokyklos prancūzų kalbos mokytoja, išlydėjusi mylimą vyrą į karą, turinti rūpintis mažamete dukra, užklupta karo ramina save mintimi, jog jis ilgai netruks. Kasdieną ji viliasi, jog vyras greitai sugrįž ir nepraranda vilties net tuomet, kai Karivo miestelį užplūsta pabėgeliai, o į jos namus atsikrausto gyventi vokiečių karininkas. Tėvo perduota tiesiai vyrui į rankas, Viana nemoka pasitikėti savimi, jai sunku priimti svarbius ir sunkius sprendimus. Ji pykstasi su seserimi manydama, jog nesipriešinti ir paklusti yra geriausia išeitis. Viana žino turinti būti stipri dėl dugters, geresnio rytojaus ir vilties sulaukti greitos karo baigties bei gyvo ir sveiko savo vyro, bet mažėjant maisto atsargoms, iš miestelio ėmus išvežti, vis daugiau ir daugiau žydų, moteris supranta, jog negali likti nuošalėje paprasta stebėtoja.
Abi seserys skirtingos ir kartu panašios. Izabelė greita veikti. Viana praktiška ir viską apgalvojanti, bet karas jas sulygina ir verčia rinktis tarp laisvės ir gyvybės, tarp baimės ir vilties, tarp abejingumo ir veiksmo. Paprastas lengvas knygos stilius, greitas pasakojimas ir spalvingi veikėjų paveikslai sukuria puikų skausmingą, baimės, meilės, vilties, siaubo, nežinios, nevilties ir ilgesio kupiną istoriją apie karą ir kaip jis nepakeičiamai paliečia kiekvieną iš mūsų. Patiks besidomintiems antruoju pasauliniu karu ar tiesiog ieškantiems geros knygos.
Sutikau tave, kai visas pasaulis kraustės iš proto
Kai niekas nebuvo taip kaip atrodo
Kai niekas nebuvo tikras ar išvys išauštant rytojų
Kai oras buvo pritvinkęs netikėčiausių pavojų
Sutikau tave, kai širdis buvo kupina baimės
Jog Prancūzija kaip ir aš niekados neatgaus laisvės
Kai išsiilgusi mano širdis troško meilės
O už kiekvieno kampo tykojo apgaulės
Žinojau, jog myliu tave netinkamu metu
Jog galbūt niekados negalėsim būti kartu
Bet mudviejų lūpoms susiliejus pirmąjį kartą
Supratau, jog žinau tikrąjį meilės vardą
Kaskart apsikabinus, žinau, jog neturime laiko
Širdis lekia šuoliais iš meilės ir klaiko
Kad ir kas būtų, tik tavo glėbyje galiu rasti ramybę
O prisipažinus, kad myliu pagaliau iškeliaut į amžinybę
Kur tu brangusis, nebegaliu laukti
Mirtis nekantrauja mane pasišaukti
Gajatonai mielasis, myliu tave
Tavo lakštingala miršta, greičiau ateik pas mane.
Šis eilėraštis ne apie karą, bet apie meilę kuriai nėra laiko, kuri karo metu neturi ateities, bet juk meilė neklausia kada jai ateiti. Šį eilėraštį parašiau, vos perskaičiusi knygą.
Virginia Andrews Olivija
Belinda visada rūpinosi tik savo džiaugsmais. Ši lengvabūdė gražuolytė jau nuo dvylikos metų vaikščiojo moteriškai linguodama klubais ir gundydama vyrus. Viena Olivija jautė pareigą auklėti sesutę, nes tėvai nekreipdavo dėmesio į jos išdaigas – galbūt dėl to, kad pernelyg mylėjo šį linksmą paukštelį.
Kvatodama Belinda sakydavo, kad suaugusiųjų gyvenimas nuobodus, todėl ji nenorinti užaugti – verčiau visą gyvenimą būsianti maža mergaitė. Protingai, rimtai ir atsakingai Olivijai jaunėlės kvailiojimai kėlė nuostabą ir nerimą.
Vieną lemtingą naktį Olivijos miegą nutraukė širdį veriantis Belindos klyksmas. Nuo tos tragiškos nakties viskas ir prasidėjo...
Tai knygą apie dvasiškai labai tvirtą moterį, kurios šūkis: Šeima svarbiausia. Net sužinojusi, jog nėra ta kuo save laikė visą gyvenimą, Olivija rūpinasi šeimos verslu, pasiligojusiu tėvu ir nenorinčia suaugti seserimi. Ant savo pečių laikanti visus šeimos rūpesčius, tėvams, vis primenant, jog turi pasirūpinti Belinda, pamilusi žmogų neverta jos meilės, Olivija išlieka tvirta, nepalenkiama moterimi, kuriai nėra nieko svarbesnio už šeimą. Knygos veiksmas greitas, stipriai pabrėžiamas kontrastas tarp seserų, stiprus Olivijos charakteris, viskas susideda į nuostabų romaną. Rekomenduoju norintiems lengvos knygos savaitgaliui ar atostogoms.
Kvatodama Belinda sakydavo, kad suaugusiųjų gyvenimas nuobodus, todėl ji nenorinti užaugti – verčiau visą gyvenimą būsianti maža mergaitė. Protingai, rimtai ir atsakingai Olivijai jaunėlės kvailiojimai kėlė nuostabą ir nerimą.
Vieną lemtingą naktį Olivijos miegą nutraukė širdį veriantis Belindos klyksmas. Nuo tos tragiškos nakties viskas ir prasidėjo...
Tai knygą apie dvasiškai labai tvirtą moterį, kurios šūkis: Šeima svarbiausia. Net sužinojusi, jog nėra ta kuo save laikė visą gyvenimą, Olivija rūpinasi šeimos verslu, pasiligojusiu tėvu ir nenorinčia suaugti seserimi. Ant savo pečių laikanti visus šeimos rūpesčius, tėvams, vis primenant, jog turi pasirūpinti Belinda, pamilusi žmogų neverta jos meilės, Olivija išlieka tvirta, nepalenkiama moterimi, kuriai nėra nieko svarbesnio už šeimą. Knygos veiksmas greitas, stipriai pabrėžiamas kontrastas tarp seserų, stiprus Olivijos charakteris, viskas susideda į nuostabų romaną. Rekomenduoju norintiems lengvos knygos savaitgaliui ar atostogoms.
Virginia Andrews Nebaigta simfonija
Melodija tikėjo, kad jos motina Heilė žuvo autokatastrofoje. O vėliau jos draugė pamatė Heilės nuotrauką kataloge ir įžiebė Melodijai viltį.
Melodijos svajonė rasti motiną atrodė tokia neįtikėtina, kaip ir ta žurnalo iškarpa, teikusi vienintelę viltį.
Šioje knygoje atskleidžiama jaunos merginos savęs ir ryšio su savo motina paieška, dirbtinis Holivudo spindesys lyg šviesos blyksnis traukiantis žmones it drugelius, nors sekundei suspindėti ir būti pripažintiems. Bandydama lipdyti nutrūkusį ryšį su daugelį metų nematyta motina, klajodama begalinėmis Newyourko gatvėmis Melodija atranda save, supranta, jog kaip bebūtų gaila jos motina turi teisę žengti pačios pasirinktu keliu, kad net ir nelydima jos per gyvenimą ji gali būti laiminga, o grįžusi į gimtąjį miestelį atskleidžia senas šeimos paslaptis, kurias taip stengėsi nuslėpti senelė Olivija.
Tai liudnoka savęs pažinimo, susitaikymo ir atleidimo istorija. Kartais obuolys nuo obels gali toli nuriedėti. Rekomenduoju šią knygą mėgstantiems lengvus, neskubrius romanus.
Melodijos svajonė rasti motiną atrodė tokia neįtikėtina, kaip ir ta žurnalo iškarpa, teikusi vienintelę viltį.
Šioje knygoje atskleidžiama jaunos merginos savęs ir ryšio su savo motina paieška, dirbtinis Holivudo spindesys lyg šviesos blyksnis traukiantis žmones it drugelius, nors sekundei suspindėti ir būti pripažintiems. Bandydama lipdyti nutrūkusį ryšį su daugelį metų nematyta motina, klajodama begalinėmis Newyourko gatvėmis Melodija atranda save, supranta, jog kaip bebūtų gaila jos motina turi teisę žengti pačios pasirinktu keliu, kad net ir nelydima jos per gyvenimą ji gali būti laiminga, o grįžusi į gimtąjį miestelį atskleidžia senas šeimos paslaptis, kurias taip stengėsi nuslėpti senelė Olivija.
Tai liudnoka savęs pažinimo, susitaikymo ir atleidimo istorija. Kartais obuolys nuo obels gali toli nuriedėti. Rekomenduoju šią knygą mėgstantiems lengvus, neskubrius romanus.
Isabel Abedi Lučianas.
Šešiolikmetė Rebeka – laiminga, gyvenimu besidžiaugianti paauglė. Nors jos tėvai išsiskyrę, mergaitė jaučia abiejų tėvų šilumą ir globą, turi patikimų draugų, rodos, nieko daugiau nestinga...
Bet vieną vakarą nutinka kažkas labai keisto: Rebeka pajunta nepaaiškinamą ir nežinai iš kur atsiradusį skausmą, lyg kažkas plėšytų širdį, lyg pešiotų po plaukelį nuo tavo kūno. Ir tas baimės bei tuštumos jausmas... Štai tuo metu ir pasirodo Lučianas, vaikinas iš niekur. Žmogus be praeities, nežinantis, kas jis toks ir iš kur atkeliavo. Tačiau jam pavyksta užpildyti Rebekos širdyje atsivėrusią tuštumą. Nežinia iš kur ir kaip, tačiau Lučianas žino apie Rebekos praeitį ir ateitį, tarytum visada būtų buvęs šalia. Jaunuolius traukia vieną prie kito kažkokia nematoma vidinė jėga, ir Rebeka nejučia pasineria į šią magišką draugystę, kuri nežinia kur gali nuvesti...
Kas yra Lučianas? Kodėl jis atsirado Rebekos gyvenime?..
Tai nuostabi, magiška, paslaptingumo aura apgoubta knyga, kurioje atsiskleidžia paprasta paauglės kasdienybė, santykiai su išsiskyrusiais tėvais, klasiokais, buvusiu vaikinu ir geriausia drauge. Šalia viso to dedasi ir keisti, nepaaiškinami įvykiai, plazda neapčiuopiamos paslaptys. Bendraudama su Lučianu, Rebeka stengiasi išsiaiškinti kas jis, kodėl atsirado jos gyvenime, kodėl dabar ir kokia viso to prasmė? Tai nuostabi draugystės, meilės, artumo ir magiškų paslapčių istorija skleidžianti žinią, jog galbūt ne vieni atkeliavome į šį pasaulį. Šią knygą skaičiau seniai, bet iki šiol ji mano mėgstamiausių kolekcijoje. Rekomenduoju paaugliams nuo 14 iki 17 metų amžiaus. Puikiai tiks dovanai.
Bet vieną vakarą nutinka kažkas labai keisto: Rebeka pajunta nepaaiškinamą ir nežinai iš kur atsiradusį skausmą, lyg kažkas plėšytų širdį, lyg pešiotų po plaukelį nuo tavo kūno. Ir tas baimės bei tuštumos jausmas... Štai tuo metu ir pasirodo Lučianas, vaikinas iš niekur. Žmogus be praeities, nežinantis, kas jis toks ir iš kur atkeliavo. Tačiau jam pavyksta užpildyti Rebekos širdyje atsivėrusią tuštumą. Nežinia iš kur ir kaip, tačiau Lučianas žino apie Rebekos praeitį ir ateitį, tarytum visada būtų buvęs šalia. Jaunuolius traukia vieną prie kito kažkokia nematoma vidinė jėga, ir Rebeka nejučia pasineria į šią magišką draugystę, kuri nežinia kur gali nuvesti...
Kas yra Lučianas? Kodėl jis atsirado Rebekos gyvenime?..
Tai nuostabi, magiška, paslaptingumo aura apgoubta knyga, kurioje atsiskleidžia paprasta paauglės kasdienybė, santykiai su išsiskyrusiais tėvais, klasiokais, buvusiu vaikinu ir geriausia drauge. Šalia viso to dedasi ir keisti, nepaaiškinami įvykiai, plazda neapčiuopiamos paslaptys. Bendraudama su Lučianu, Rebeka stengiasi išsiaiškinti kas jis, kodėl atsirado jos gyvenime, kodėl dabar ir kokia viso to prasmė? Tai nuostabi draugystės, meilės, artumo ir magiškų paslapčių istorija skleidžianti žinią, jog galbūt ne vieni atkeliavome į šį pasaulį. Šią knygą skaičiau seniai, bet iki šiol ji mano mėgstamiausių kolekcijoje. Rekomenduoju paaugliams nuo 14 iki 17 metų amžiaus. Puikiai tiks dovanai.
Sharlotte Link Angelų nuodėmės
Žanetė, iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti laiminga žmona ir motina turinti kaip 2 vandens lašai panašius sūnus Maksimilijaną ir Marijų, tačiau ir ją ir juos sieja kraupi paslaptis. Maksimilijanas ilgus metus praleidžia psichetrinėje ligoninėje, kurioje atsidūrė po tragedijos dėl kurios buvo kaltas. Nei jo tėvai nei brolis nekalba apie įvykusią nelaimę ir kitas šeimos paslaptis, bet jos galų gale sugriauna visus jungusį trapų ryšį.
Kai Marijus su mergina iškeliauja į šeimos vasarnamį Provance, ima dėtis šiurpųs ir paslaptingi įvykiai, o kai susirūpinęs jo merginos Kristinos tėvas ima ieškoti savo dukters, kuri tarytum išnyko nuo žemės paviršiaus Žanetė labai išsigąsta ir metusi viską išskrenda į Prancūziją ieškoti sūnaus.
Tai puikus pasakojimas apie jausmus, motinos meilę vaikams ir paslaptis. Intriga išlaikoma iki pat galo, veiksmas vystosi neskubriai, bet įdomiai, veikėjų charakteriai saviti ir skirtingi, o pabaiga išties sukrečianti. Rekomenduoju mėgstantiems jausmų romanus su paslapties šydu. Tikrai nenusivilsite.
Kai Marijus su mergina iškeliauja į šeimos vasarnamį Provance, ima dėtis šiurpųs ir paslaptingi įvykiai, o kai susirūpinęs jo merginos Kristinos tėvas ima ieškoti savo dukters, kuri tarytum išnyko nuo žemės paviršiaus Žanetė labai išsigąsta ir metusi viską išskrenda į Prancūziją ieškoti sūnaus.
Tai puikus pasakojimas apie jausmus, motinos meilę vaikams ir paslaptis. Intriga išlaikoma iki pat galo, veiksmas vystosi neskubriai, bet įdomiai, veikėjų charakteriai saviti ir skirtingi, o pabaiga išties sukrečianti. Rekomenduoju mėgstantiems jausmų romanus su paslapties šydu. Tikrai nenusivilsite.
Alafair Burke Geresnioji sesuo
Išdaviau savo seserį stovėdama ant pagrindinių Metropoliteno meno muziejaus laiptų, tuo metu vilkėjau karoliukais siuvinėta „Versače“ suknele (skolinta) ir avėjau penkių colių smailiakulniais (daugiau nebeavėtais).
Kloja Teilor visada buvo atsakingesnė ir labiau subrendusi už vyresniąją seserį Nikę. Kol ši klajojo nuo vieno vyro prie kito, iš vieno darbo į kitą, Kloja pavyzdingai studijavo ir puoselėjo ambicingas svajones. Baigusi mokslus įsidarbino populiariame žurnale ir iškart buvo pastebėta įtakingos redaktorės. Tuo metu, regis, likimas nusišypsojo ir Nikei – ji ištekėjo už perspektyvaus teisininko Adamo Makintošo, susilaukė sūnaus Itano.
Tą lemtingą vakarą iškilmingame renginyje Kloja sulaukia nevilties apimto Adamo skambučio: Nikė vos nepaskandino sūnaus. Kloja žino – nors sesuo niekam nepadarytų blogo tyčia, sugeba pakenkti visiems, kurie patenka į jos akiratį. Todėl nedvejoja, kieno pusę palaikyti.
Praėjus keturiolikai metų Kloja yra garsi redaktorė ir... pavyzdinga Adamo Makintošo žmona bei mylinti Itano pamotė. Jos lengvabūdė sesuo vis dar ieško savo vietos po saule, jiedvi beveik nebendrauja. Tačiau kai vieną dieną Kloja aptinka savo vyro kūną šeimos vasarnamyje Rytų Hamptone, seserys priverstos skelbti paliaubas ir traukti į dienos šviesą ilgai saugotas paslaptis.
Ši knyga ne vien žmogžudystės detektyvas, bet ir istorija apie smurtą artimiausioje aplinkoje, sudėtingus seserų, tėvo ir sūnaus santykius ir tai, kad išsilavinimas ir puiki karjera dar nereiškia, kad esi tobulas žmogus. Rekomenduoju mėgstantiems lengvus detektyvus, kuriuose daugiau gvildenami žmonių santykiai, socialinės padėties, žinomumo įtaka ir reikšmė visam tavo gyvenimui, o ne krūvos lavonų ir grafiškos žmogžudysčių detalės.
Kloja Teilor visada buvo atsakingesnė ir labiau subrendusi už vyresniąją seserį Nikę. Kol ši klajojo nuo vieno vyro prie kito, iš vieno darbo į kitą, Kloja pavyzdingai studijavo ir puoselėjo ambicingas svajones. Baigusi mokslus įsidarbino populiariame žurnale ir iškart buvo pastebėta įtakingos redaktorės. Tuo metu, regis, likimas nusišypsojo ir Nikei – ji ištekėjo už perspektyvaus teisininko Adamo Makintošo, susilaukė sūnaus Itano.
Tą lemtingą vakarą iškilmingame renginyje Kloja sulaukia nevilties apimto Adamo skambučio: Nikė vos nepaskandino sūnaus. Kloja žino – nors sesuo niekam nepadarytų blogo tyčia, sugeba pakenkti visiems, kurie patenka į jos akiratį. Todėl nedvejoja, kieno pusę palaikyti.
Praėjus keturiolikai metų Kloja yra garsi redaktorė ir... pavyzdinga Adamo Makintošo žmona bei mylinti Itano pamotė. Jos lengvabūdė sesuo vis dar ieško savo vietos po saule, jiedvi beveik nebendrauja. Tačiau kai vieną dieną Kloja aptinka savo vyro kūną šeimos vasarnamyje Rytų Hamptone, seserys priverstos skelbti paliaubas ir traukti į dienos šviesą ilgai saugotas paslaptis.
Ši knyga ne vien žmogžudystės detektyvas, bet ir istorija apie smurtą artimiausioje aplinkoje, sudėtingus seserų, tėvo ir sūnaus santykius ir tai, kad išsilavinimas ir puiki karjera dar nereiškia, kad esi tobulas žmogus. Rekomenduoju mėgstantiems lengvus detektyvus, kuriuose daugiau gvildenami žmonių santykiai, socialinės padėties, žinomumo įtaka ir reikšmė visam tavo gyvenimui, o ne krūvos lavonų ir grafiškos žmogžudysčių detalės.
Lori Nelson Spielman Atleidimo akmenėliai
Šalyje siaučia atleidimo akmenėlių manija. Daugybė žmonių rašo ir siunčia atsiprašymo laiškus su dviem akmenėliais voke. Vienas iš jų skirtas atleisti, antras – paprašyti kito žmogaus atleidimo. Tačiau Naujajame Orleane populiarios televizijos pokalbių laidos vedėja Hana Far į šį viešą žaidimą žvelgia atsargiai. Apie savo gyvenimo paslaptis, kaltes ir skaudulius ji linkusi nutylėti. Nors atsiprašymo laišką su akmenėliais jau yra gavusi iš nemėgstamos senų laikų bendramokslės Fionos Nouls, Hana delsia vieną atleidimo akmenėlį siuntėjai grąžinti – kaip ženklą, kad atleidžia.
Grįžimas į praeitį ir naujos tiesos paieškos neretai sukelia didžiulį skausmą. Ar tikrai verta drumsti tamsius praeities vandenis? Kiek toli siekia atleidimo ribos ir kodėl taip svarbu atleisti?
Ši knyga pasakoja ne vien apie atleidimą, bet ir apie mamos ir dukters susitaikymą po daugelio metų, apie tai, kad ne visada gali būti garantuotas, jog esi teisus, apie senas asmeninias paslaptis, kurias atskleidęs gali sugriauti dabartinį savo gyvenimą. Manau, jog svarbiausia šioje istorijoje Hanos pasirinkimas pasikliauti savo širdimi ir dabartimi, o kas bus tas. Ši moteris netik suklijavo dar paauglystėje nutrūkusį ryšį su motiną, kai ji pasirinko tikėti naujuoju gyvenimo draugu, o ne dukra, bet ir surado naujają savo laimę ir sugebėjo atleisti nekenčiamam žmogui bei paauglystėje skriaudusei bendraklasei. Tai vilties, meilės ir atleidimo istorija. Rekomenduoju visiems mėgstantiems viltingas knygas su gera pabaiga. Man labai patiko viena šios knygos citata: "Kol neuždegsi šviesos ten kur slypi tamsa, klaidžiosi amžinai"
Grįžimas į praeitį ir naujos tiesos paieškos neretai sukelia didžiulį skausmą. Ar tikrai verta drumsti tamsius praeities vandenis? Kiek toli siekia atleidimo ribos ir kodėl taip svarbu atleisti?
Ši knyga pasakoja ne vien apie atleidimą, bet ir apie mamos ir dukters susitaikymą po daugelio metų, apie tai, kad ne visada gali būti garantuotas, jog esi teisus, apie senas asmeninias paslaptis, kurias atskleidęs gali sugriauti dabartinį savo gyvenimą. Manau, jog svarbiausia šioje istorijoje Hanos pasirinkimas pasikliauti savo širdimi ir dabartimi, o kas bus tas. Ši moteris netik suklijavo dar paauglystėje nutrūkusį ryšį su motiną, kai ji pasirinko tikėti naujuoju gyvenimo draugu, o ne dukra, bet ir surado naujają savo laimę ir sugebėjo atleisti nekenčiamam žmogui bei paauglystėje skriaudusei bendraklasei. Tai vilties, meilės ir atleidimo istorija. Rekomenduoju visiems mėgstantiems viltingas knygas su gera pabaiga. Man labai patiko viena šios knygos citata: "Kol neuždegsi šviesos ten kur slypi tamsa, klaidžiosi amžinai"
Sophie Kinsella Nepaprasta namų šeimininkė
Dvidešimt devynerių Samanta – gabi garsios Londono firmos teisininkė. Darbas – nuo ryto iki vakaro. Nuolatinis spaudimas ir adrenalinas. Jokio asmeninio gyvenimo. Ji neįsivaizduoja, kaip įjungti orkaitę, bet jos intelekto koeficientas – 158.
Vieną dieną ji padaro klaidą, kuri sužlugdo jos karjerą. Samanta, apimta panikos išbėga iš biuro, sėda į pirmą pasitaikiusį traukinį ir atsiduria kažkokiame giliame užkampyje...
Sustojusi prie didelio gražaus namo, ji tenori pasiklausti kelio, bet per klaidą palaikoma atėjusia pasikalbėti dėl darbo namų šeimininke. Samantai pasiūlomas darbas...
Bet jie net neįsivaizduoja, kad pasisamdė Kembridžo universitetą baigusią teisininkę...
Tai labai linksma istorija apie kasdienį žmogaus lėkimą, pareigas, kurios, lyg tona plytų prispaudusios tavo asmenybę neleidžia nei akimirkai sustoti ir giliai įkvėpti oro. Apie tai, kad menkutė klaida gali sugriauti tai ko siekei visą savo gyvenimą. Samantai pirmą kartą nuo 12 iki 29 metų tenka sustoti ir apsižvalgyti aplink. Ji nežino kaip veikia ligintuvas, nemoka įsiūti sagos, o apie gebėjimą stovėti prie vyryklės, galima patylėti. Ši istorija tikrai ne kartą prajuokins ir padės atsipalaiduoti. Ji primena, kad klaidos dar ne viskas ir kad net tuomet, kai manai sugriovusi viską ko pasiekei už kampo tavęs gali laukti kita galimybė. Tereikia susikoncentruoti į save, mažiau skubėti ir išbandyti ką nors naujo, nes galbūt tai tavo pašaukimas ar dar neatrastas talentas. Keisti savo gyvenimą niekada negali būti vėlu.
Vieną dieną ji padaro klaidą, kuri sužlugdo jos karjerą. Samanta, apimta panikos išbėga iš biuro, sėda į pirmą pasitaikiusį traukinį ir atsiduria kažkokiame giliame užkampyje...
Sustojusi prie didelio gražaus namo, ji tenori pasiklausti kelio, bet per klaidą palaikoma atėjusia pasikalbėti dėl darbo namų šeimininke. Samantai pasiūlomas darbas...
Bet jie net neįsivaizduoja, kad pasisamdė Kembridžo universitetą baigusią teisininkę...
Tai labai linksma istorija apie kasdienį žmogaus lėkimą, pareigas, kurios, lyg tona plytų prispaudusios tavo asmenybę neleidžia nei akimirkai sustoti ir giliai įkvėpti oro. Apie tai, kad menkutė klaida gali sugriauti tai ko siekei visą savo gyvenimą. Samantai pirmą kartą nuo 12 iki 29 metų tenka sustoti ir apsižvalgyti aplink. Ji nežino kaip veikia ligintuvas, nemoka įsiūti sagos, o apie gebėjimą stovėti prie vyryklės, galima patylėti. Ši istorija tikrai ne kartą prajuokins ir padės atsipalaiduoti. Ji primena, kad klaidos dar ne viskas ir kad net tuomet, kai manai sugriovusi viską ko pasiekei už kampo tavęs gali laukti kita galimybė. Tereikia susikoncentruoti į save, mažiau skubėti ir išbandyti ką nors naujo, nes galbūt tai tavo pašaukimas ar dar neatrastas talentas. Keisti savo gyvenimą niekada negali būti vėlu.
Virginia Andrews Palėpės gėlės
Kartą gyveno gražutė it paveikslėlis Dolangendžerių šeima. Tėvai Kristoferis ir Korina bei vaikai Kristoferis jaunesnysis, Ketrina ir dvynukai Koris ir Keri. Visi dievino vienas kitą, šeima gyveno pasiturimai, tad ko daugiau norėti, tik gyvenk ir džiaukis, bet šis paveikslėlis įtrūksta tą dieną, kai avarijoje žūsta Kristoferis vyresnysis. Korina savo ketvertui vaikų paaiškina, kad jie turi labai daug skolų ir jiems teks palikti namus pasiemant, tik pačius brangiausius daigtus. Ji papasakoja, kad yra kilusi iš nepadoriai turtingos šeimos, kuri po vieno labai didelio nusižengimo jos atsižadėjo, bet dabar po vyro mirties ji pamėgins atgauti tėvo ir motinos palankumą. Vaikams nelieka nieko kitą kaip pasikliauti savo motina ir iškeliauti pas niekada nematytus senelius. Juos išgąsdina be galo didelis namas, kambarys su kraupiais pragarą vaizduojančiais paveikslais ant sienų, kuriame turi glaustis ir lyg iš akmens iškalta rūsti senelė visur ir visada cituojanti senąjį testamentą. Korina paprašo iš savo vaikų truputį kantrybės, pasisako ketinanti eiti į sekretorių mokyklą, taupyti pinigus ir nusipirkti butą. Pasižadanti daryti viską ko prireiks, kad atgautų tėvo palankumą ir vėl būtų įtraukta į testamentą. Vaikai laukia, naktį, kelias dienas, savaitę, mėnesį…
Tai iki ašarų graudi, liūdna, gili, skausminga istorija apie it kortų namelis sugriuvusią laimę, vis dūžtančias viltis ir išduotą motinos meilę. Ši knyga pateko į mano mėgstamiausiųjų kolekciją, bet nerekomenduoju jos tiems kas lengvai susigraudina, nes tikrai verksit ne kartą. Istorija šiurpi, įtraukianti it voratinklis, greita, pilna netikėtumų, pamąstymų apie gyvenimą, vaikystę, brandą, ilgesį, neapykantą, meilę, atleidimą, skausmą ir viltį.
"Kiekvieną žodį užrašyta popieriaus lape, aš apliedavau karčiomis ašaromis, krauju, tulžimi, sumišusiais su kaltės ir gėdos jausmu"
Tai iki ašarų graudi, liūdna, gili, skausminga istorija apie it kortų namelis sugriuvusią laimę, vis dūžtančias viltis ir išduotą motinos meilę. Ši knyga pateko į mano mėgstamiausiųjų kolekciją, bet nerekomenduoju jos tiems kas lengvai susigraudina, nes tikrai verksit ne kartą. Istorija šiurpi, įtraukianti it voratinklis, greita, pilna netikėtumų, pamąstymų apie gyvenimą, vaikystę, brandą, ilgesį, neapykantą, meilę, atleidimą, skausmą ir viltį.
"Kiekvieną žodį užrašyta popieriaus lape, aš apliedavau karčiomis ašaromis, krauju, tulžimi, sumišusiais su kaltės ir gėdos jausmu"
Cristina Caboni Kvepalų keliu
Alice Feeney Akmuo, popierius, žirklės
Tai nuostabi knyga parodanti blogąsias santuokos puses. Kaip laikui bėgant žmonės susvetimėja ir galų gale tampa vienas kitam visai neatpažystami. Amelija ir Adamas bevaikė pora. Kadaise puikiai pažinoją vienas kito mintis, svajones ir jausmus po dešimtmečio it svetimi keliauja į atokų Škotijos kampelį atšvęsti vestuvių metinių, nors abu nebėra įsitikinę ar dar yra priežasčių likti kartu. Namas labai atokus, buvusi šiurpi koplyčia, kurios rūsys paverstas gyvūnėlių kapinėmis. Šičia pora turi praleisti savaitgalį, o juos paslapčia stebi atsiskyrėlė moteris turinti savo siekių ir paslapčių. Istorija šiurpi, paslaptinga, nes Adamas turi neurologinį sutrikimą dėl kurio neatpažysta veidų, o Amelija yra ne ta kuo dedasi.
Knyga patiks mėgstantiems šiurpias istorijas, psichologinius žaidimus ir detektyvus.
"Keista galvoti, kad vyras už kurio ištekėjau, pakviestas liudyti nepatvirtintų mano tapatybės"
Knyga patiks mėgstantiems šiurpias istorijas, psichologinius žaidimus ir detektyvus.
"Keista galvoti, kad vyras už kurio ištekėjau, pakviestas liudyti nepatvirtintų mano tapatybės"
Kimberley Chambers Geluonis
Du vaikystės draugai.
Geriausi draugai Tomis Boilas ir Dryžė visada buvo vienas už kitą. Augę globos namuose ir žiauriai išduoti visų, kuriais pasitikėjo, jie sutarė kartu skintis kelią iš skurdo.
Dvi įstatymo pusės.
Londono gatvėse sunku atsikratyti praeities. Tomis susideda su žinomų nusikaltėlių Darlingų šeima ir palieka Dryžę likimo valiai. Jai lemta eiti kitu keliu ir ji atgyja kaip pareigūnė Kimė Regan.
Vienas lemtingas susitikimas.
Dabar jie skirtingose įstatymo pusėse. Vykdydama operaciją „Geluonis", Kimė pasiryžusi sutriuškinti Darlingų imperiją, tačiau jai trukdo vienintelė kliūtis — jos senasis draugužis Tomis.
Tai pribloškiamai atvira knyga apie gyvenimo daužomo žmogaus kančias, likimą ir pasirinkimus. Dviejų žmonių draugystę, kurie vaikystėje prisiekė niekada nesiskirti ir drauge įveikti gyvenimo išbandymus ir dvejus skirtingus kelius, kuriais abu nuėjo. Knygoje be priedangos parodomas išnaudojamo, niekam nereikalingo, gyvenime pasimetusio vaiko, kuris yra priverstas suaugti dar vaikystėje liūdesys, sielvartas, neapykanta ir pasirinkimas atkeršyti skriaudėjams. Nubrėžta plonytė riba parodanti kaip kartais sunku rinktis kas teisinga, o kas ne ir kaip tokie pasirinkimai išskiria bendro likimo draugus ir mylimuosius. Ryškųs tokie panašųs, bet ir tokie skirtingi Tomio ir Dryžės paveikslai, kurie jiems augant, vis labiau išsiskiria parodo kaip bręsta žmogus, kaip jis atsirenka kas yra blogis, sąžinė, melas ir garbė. Žiauri, skaudi, liūdna, sunki knyga kaip pats gyvenimas.
Geriausi draugai Tomis Boilas ir Dryžė visada buvo vienas už kitą. Augę globos namuose ir žiauriai išduoti visų, kuriais pasitikėjo, jie sutarė kartu skintis kelią iš skurdo.
Dvi įstatymo pusės.
Londono gatvėse sunku atsikratyti praeities. Tomis susideda su žinomų nusikaltėlių Darlingų šeima ir palieka Dryžę likimo valiai. Jai lemta eiti kitu keliu ir ji atgyja kaip pareigūnė Kimė Regan.
Vienas lemtingas susitikimas.
Dabar jie skirtingose įstatymo pusėse. Vykdydama operaciją „Geluonis", Kimė pasiryžusi sutriuškinti Darlingų imperiją, tačiau jai trukdo vienintelė kliūtis — jos senasis draugužis Tomis.
Tai pribloškiamai atvira knyga apie gyvenimo daužomo žmogaus kančias, likimą ir pasirinkimus. Dviejų žmonių draugystę, kurie vaikystėje prisiekė niekada nesiskirti ir drauge įveikti gyvenimo išbandymus ir dvejus skirtingus kelius, kuriais abu nuėjo. Knygoje be priedangos parodomas išnaudojamo, niekam nereikalingo, gyvenime pasimetusio vaiko, kuris yra priverstas suaugti dar vaikystėje liūdesys, sielvartas, neapykanta ir pasirinkimas atkeršyti skriaudėjams. Nubrėžta plonytė riba parodanti kaip kartais sunku rinktis kas teisinga, o kas ne ir kaip tokie pasirinkimai išskiria bendro likimo draugus ir mylimuosius. Ryškųs tokie panašųs, bet ir tokie skirtingi Tomio ir Dryžės paveikslai, kurie jiems augant, vis labiau išsiskiria parodo kaip bręsta žmogus, kaip jis atsirenka kas yra blogis, sąžinė, melas ir garbė. Žiauri, skaudi, liūdna, sunki knyga kaip pats gyvenimas.
Jennifer Weiner Aš neblogesnė
Seserys Feler visai nepanašios. Rouzė, vyresnioji, – gabi advokatė, jai patinka kokybiški batai, geras maistas ir Džimas. Jaunėlė Megė geria, rūko, vaginėja pinigus, aunasi Rouzės brangius batus (!), nori tapti TV laidos vedėja, dainininke ar aktore. Megė velniškai žavinga, ir vyrai prieš ją neatsilaiko. Kai po naujausio triuko Megė atsiduria Rouzės bute ir baisiai ją įskaudina, prasideda visa virtinė nuotykių, kurie ir juokina, ir kelia liūdesį. Įpykusi Rouzė išvaro Megę iš namų, o pati iš esmės keičia savo gyvenimą. Megė išvažiuoja į Prinstoną ir, apsimetusi studente, slapta apsigyvena universitete, lanko paskaitas, pamėgsta poeziją...
Tai labai linksma istorija apie seserų konkurenciją, kas jas jungia ir skiria. Apie galimybę abiem keisti savo gyvenimus ir išsiaiškinti senas šeimos paslaptis. Knyga paprasta, neperdėta, linksma, gyvenimiška, patiks tiems kam patiko Bridžitos Džouns dienoraštis ir visoms seserims:)
Tai labai linksma istorija apie seserų konkurenciją, kas jas jungia ir skiria. Apie galimybę abiem keisti savo gyvenimus ir išsiaiškinti senas šeimos paslaptis. Knyga paprasta, neperdėta, linksma, gyvenimiška, patiks tiems kam patiko Bridžitos Džouns dienoraštis ir visoms seserims:)
Camilla Läckberg Ledo princesė
Lavono akys buvo gailiaširdiškai užmerktos, tik lūpos ryškiai mėlynos. Plonas ledo sluoksnis aptraukė liemenį, visiškai paslėpdamas apatinę kūno dalį.
„Ledo princesė“ pradeda trilerių seriją. Fjelbaka, kur gyvena tik 1 000 gyventojų, ir visi vienas kitą pažįsta; šcherai, saulėje mirguliuojantis vanduo, ramios įlankos, laiveliai… Saugu, ramu ir gera. Taip mano ir žurnalistė Erika Falk, į gimtąjį kaimelį atvykusi tvarkyti mirusių tėvų namo. Kaip tik todėl ją taip sukrečia vaikystės draugės žūtis: gražuolė Aleksandra randama vonioje perpjautais riešais, žiemos šaltis jos kūną jau pavertęs ledu. Tačiau sunku patikėti, kad tai savižudybė. Ši mirtis neduoda Erikai ramybės; toliau rausdamasi draugės gyvenime, ji atskleidžia vis daugiau paslapčių. Kai prie tyrimo prisideda ir kitas Erikos vaikystės draugas, tyrėjas Patrikas Hedstriomas, kai kam ima darytis ankšta... Tačiau ar kaimelio gyventojai pakęs beatodairišką kišimąsi į tai, kas turėtų likti už uždarų durų?
Tai ne tik detektyvas, bet ir labai liūdna trijų vaikų istorija, kurie pasivadinę trimis muškietininkais patys įvykdė teisingumą. Apie prievartą, sugriautą gyvenimą, turtą ir purvinas šeimos paslaptis, kurioms kaip mano daugelis Fielbakos gyventojų geriausia slėptis po ledu. Greitas pilnas paslapčių ir ore tvyrančios įtampos pasakojimas, spalvingi veikėjų charakteriai ir graudi bei priverčianti susimąstyti istorijos pabaiga.
„Ledo princesė“ pradeda trilerių seriją. Fjelbaka, kur gyvena tik 1 000 gyventojų, ir visi vienas kitą pažįsta; šcherai, saulėje mirguliuojantis vanduo, ramios įlankos, laiveliai… Saugu, ramu ir gera. Taip mano ir žurnalistė Erika Falk, į gimtąjį kaimelį atvykusi tvarkyti mirusių tėvų namo. Kaip tik todėl ją taip sukrečia vaikystės draugės žūtis: gražuolė Aleksandra randama vonioje perpjautais riešais, žiemos šaltis jos kūną jau pavertęs ledu. Tačiau sunku patikėti, kad tai savižudybė. Ši mirtis neduoda Erikai ramybės; toliau rausdamasi draugės gyvenime, ji atskleidžia vis daugiau paslapčių. Kai prie tyrimo prisideda ir kitas Erikos vaikystės draugas, tyrėjas Patrikas Hedstriomas, kai kam ima darytis ankšta... Tačiau ar kaimelio gyventojai pakęs beatodairišką kišimąsi į tai, kas turėtų likti už uždarų durų?
Tai ne tik detektyvas, bet ir labai liūdna trijų vaikų istorija, kurie pasivadinę trimis muškietininkais patys įvykdė teisingumą. Apie prievartą, sugriautą gyvenimą, turtą ir purvinas šeimos paslaptis, kurioms kaip mano daugelis Fielbakos gyventojų geriausia slėptis po ledu. Greitas pilnas paslapčių ir ore tvyrančios įtampos pasakojimas, spalvingi veikėjų charakteriai ir graudi bei priverčianti susimąstyti istorijos pabaiga.
Jodi Picould Dešimtasis ratas
Keturiolikmetė Triksė Stoun – paprasta tarp draugų populiarumo siekianti mergaitė, tėvų – komiksų dailininko Danieliaus Stouno ir vietos koledže Dantės „Pragarą“ dėstančios Lauros Stoun – pasididžiavimas. Stounų šeima gyvena iš pažiūros ramų, kone idilišką gyvenimą. Tačiau pirmoji nelaiminga Triksės meilė ir mergaitę užgriuvusios nelaimės sudrebina ne tik jos, bet ir visų kitų šeimos narių gyvenimą, priversdamos prisiminti giliai užslėptus skausmingus praeities įvykius ir išgyvenimus.
Bandydami padėti dukrai, mergaitės tėvai patys turi pereiti tikrus „pragaro ratus“, siekdami nugalėti praeities ir dabarties šmėklas ir prisikelti naujam gyvenimui.
Tai sunki, pilna klausimų į kuriuos nėra atsakymų, vienos paauglės gyvenimo drama. Jodi Picould įtaigiai aprašo sutrikusios, jausmų ir skausmo blaškomos mergaitės išgyvenimus, mintis bei troškimus. Tragediją po kurios ji nebesupranta nei savęs nei aplinkinių nei gyvenimo. Kaip gyventi toliau, kai po to kas nutiko jautiesi tuščia, purvina ir šlykšti pati sau, kai paprasčiausi veiksmai prilygsta išbandymams, o dienos pragarui per kurį turi pereiti vėl ir vėl, kai mokykloje visi į tave žiūri kaip į šlykščią žiurkę pro padidinamąjį stiklą, bet vos tau pažvelgus suvoki, jog aplinkiniams esi nematoma, kai toji kurią laikei geriausia drauge nusisuka amžiams, o tėvai ar bet kas bejėgiai tau padėti. Knyga stipri, sunki, joje tikrai yra apie ką pamąstyti. Rekomenduoju visiems paaugliams ir jų tėvams.
Bandydami padėti dukrai, mergaitės tėvai patys turi pereiti tikrus „pragaro ratus“, siekdami nugalėti praeities ir dabarties šmėklas ir prisikelti naujam gyvenimui.
Tai sunki, pilna klausimų į kuriuos nėra atsakymų, vienos paauglės gyvenimo drama. Jodi Picould įtaigiai aprašo sutrikusios, jausmų ir skausmo blaškomos mergaitės išgyvenimus, mintis bei troškimus. Tragediją po kurios ji nebesupranta nei savęs nei aplinkinių nei gyvenimo. Kaip gyventi toliau, kai po to kas nutiko jautiesi tuščia, purvina ir šlykšti pati sau, kai paprasčiausi veiksmai prilygsta išbandymams, o dienos pragarui per kurį turi pereiti vėl ir vėl, kai mokykloje visi į tave žiūri kaip į šlykščią žiurkę pro padidinamąjį stiklą, bet vos tau pažvelgus suvoki, jog aplinkiniams esi nematoma, kai toji kurią laikei geriausia drauge nusisuka amžiams, o tėvai ar bet kas bejėgiai tau padėti. Knyga stipri, sunki, joje tikrai yra apie ką pamąstyti. Rekomenduoju visiems paaugliams ir jų tėvams.
Lucinda Riley Angelų medis
Greta Marčmont po trisdešimties metų grįžta į namus, kuriuose kadaise rado prieglobstį ir buvo priimta į šeimą. Tačiau grįžusi į Marčmonto dvarą Kalėdoms, ji nebepamena savo praeities. Prieš du dešimtmečius įvykus avarijai Greta prarado atmintį; ji nebežino, kad Marčmonto dvaro valdytojas ir senas jos draugas Deividas mylėjo ir tebemyli ją, ji nepamena įvykių, dėl kurių buvo priversta palikti šiuos namus, ji nebeatpažįsta savo dukros Českos... Tačiau kartą išėjusi pasivaikščioti, ji suranda didžiulę eglę, po kuria – mažo berniuko antkapis. Angelų medis išduoda Gretai, kad po juo guli... jos sūnus. Šokas po truputėlį grąžina atmintį, ir Greta mintimis leidžiasi į savo praeities paieškas. Padedama Deivido, ji rikiuoja dėlionės gabalėlius, pasakojančius ne tik apie ją pačią, bet ir apie jos dukrą Česką, tapusią tragiškai susiklosčiusių aplinkybių auka. Tačiau ar tikrai Česka yra toks angelas, kaip stengiasi atrodyti?
Tai nuostabi vieno gyvenimo, trijų moterų likimų istorija. Įvairųs, skirtingi ir spalvingi veikėjų charakteriai, ilgametė motinos ir dukters istorija, viskas susideda į puikų pasakojimą apie meilę, neapykantą, skausmą ir laiku nežiangtus žingsnius, kurie galų gale paveikė ne vieno žmogaus likimą.
Tai nuostabi vieno gyvenimo, trijų moterų likimų istorija. Įvairųs, skirtingi ir spalvingi veikėjų charakteriai, ilgametė motinos ir dukters istorija, viskas susideda į puikų pasakojimą apie meilę, neapykantą, skausmą ir laiku nežiangtus žingsnius, kurie galų gale paveikė ne vieno žmogaus likimą.
Elif Shafak 10 minučių 38 sekundės šiame keistame pasaulyje
Ji būtų norėjusi grįžti ir visiems pasakyti, kad mirtis neištinka akimirksniu, kad mirusysis gali galvoti apie įvairiausius dalykus, net apie savo mirtį. Bet Leila gerai suprato, kad žmonės bijotų tai išgirsti. Bent jau ji būtų išsigandusi, jei būtų tai sužinojusi dar būdama gyva. Staiga ji pajuto, kaip svarbu, kad visi tai sužinotų.
Leilą Tekilą, kaip ją vadino, rado šiukšlių konteineryje Stambulo priemiestyje. Ji negyva, tačiau jos smegenys vis dar veikia; ir tas dešimt jai likusių minučių ji pasakoja apie savo ir draugų, tokių pat atstumtųjų, gyvenimą. Prisimena vaikystę ir jaunystę provincijos miestelyje, poligamišką šeimą su dviem motinomis ir despotišku, žiauriu tėvu, seksualinį išnaudojimą ir beteisiškumą. Vienintelis kelias – pabėgimas. Pabėgusi į Stambulą, Leila ima pardavinėti savo kūną ir suranda namus istorinėje viešnamių gatvėje. Realybė čia taip pat žiauri ir negailestinga, bet Leilai pavyksta išgyventi, išsaugant savo vidinės laisvės, teisingumo ir grožio jausmą. Ir suradus draugų. Penki likimo nuskriaustieji kalba iš tamsiosios Stambulo pusės. Tikrovė joje – grėsminga, o gyvenimas – trumpas.
Tai nepaprastai skausminga kelių gyvenimų istorija ir vienos moters mirtis atskleidžianti visuomenės sampratą, kad prostitutė ne žmogus. Leila žvelgia į savo praėjusį gyvenimą iš anapus, prisimena šeimą, draugus, klaidingus ir teisingus pasirinkimus. 10 minučių 38 sekundės, tai lyg stabtelėjimo akimirka prieš sielai galutinai atsiskiriant nuo kūno, akimirka, kai gali pažvelgti į savo gyvenimą iš šalies, akimirka apgailestavimui, džiaugsmui, skausmui, liūdesiui. Labai patiko autorės pasirinkto pasakojimo forma, neįmantrus rašymo stilius. Manau, kad ši knyga įpatinga ne tik dėl apžvelgiamų skausmingų ir jautrių temų visuomenei, bet ir dėl pasakojimo formos, kai suteikiama galimybė iš anapus pažvelgti į savo gyvenimą.
Leilą Tekilą, kaip ją vadino, rado šiukšlių konteineryje Stambulo priemiestyje. Ji negyva, tačiau jos smegenys vis dar veikia; ir tas dešimt jai likusių minučių ji pasakoja apie savo ir draugų, tokių pat atstumtųjų, gyvenimą. Prisimena vaikystę ir jaunystę provincijos miestelyje, poligamišką šeimą su dviem motinomis ir despotišku, žiauriu tėvu, seksualinį išnaudojimą ir beteisiškumą. Vienintelis kelias – pabėgimas. Pabėgusi į Stambulą, Leila ima pardavinėti savo kūną ir suranda namus istorinėje viešnamių gatvėje. Realybė čia taip pat žiauri ir negailestinga, bet Leilai pavyksta išgyventi, išsaugant savo vidinės laisvės, teisingumo ir grožio jausmą. Ir suradus draugų. Penki likimo nuskriaustieji kalba iš tamsiosios Stambulo pusės. Tikrovė joje – grėsminga, o gyvenimas – trumpas.
Tai nepaprastai skausminga kelių gyvenimų istorija ir vienos moters mirtis atskleidžianti visuomenės sampratą, kad prostitutė ne žmogus. Leila žvelgia į savo praėjusį gyvenimą iš anapus, prisimena šeimą, draugus, klaidingus ir teisingus pasirinkimus. 10 minučių 38 sekundės, tai lyg stabtelėjimo akimirka prieš sielai galutinai atsiskiriant nuo kūno, akimirka, kai gali pažvelgti į savo gyvenimą iš šalies, akimirka apgailestavimui, džiaugsmui, skausmui, liūdesiui. Labai patiko autorės pasirinkto pasakojimo forma, neįmantrus rašymo stilius. Manau, kad ši knyga įpatinga ne tik dėl apžvelgiamų skausmingų ir jautrių temų visuomenei, bet ir dėl pasakojimo formos, kai suteikiama galimybė iš anapus pažvelgti į savo gyvenimą.
Caroline Mitchell Liudininkė
Jei neatsakysi, nukentėsi. Jei kreipsiesi į policiją, mirsi. Pasiruošusi žaisti? Turi šešiasdešimt sekundžių apsispręsti.
Nuo smurtaujančio sužadėtinio Rebeka išsilaisvino tik priėmusi drąsų sprendimą. Solomono akimis tai buvo pati baisiausia išdavystė.
Praėjo dešimt metų po to, kai Rebekos liudijimas pasiuntė Solomoną už grotų. Košmarai spėjo atsitraukti, įtampa nuslūgo: per tiek laiko ji iš naujo susikūrė gyvenimą, stengdamasi pamiršti praeitį.
Tačiau vieną dieną jos miegamajame suskamba telefonas — tačiau tai ne jos telefonas. Jos namuose apsilankęs Solomonas praneša jai labai paprastą dalyką: Rebekai teks stebėti po nusikaltimą už kiekvienus jo kalėjime praleistus metus. O kas baisiausia, aukas turės išsirinkti ji pati.
Tai puikus psichologinis trileris, kuriame auka, regis neturi galimybių išsilaisvinti, kai visos kortos ir kozeriai žudiko rankose, kuris yra pasirengęs viskam, kad atkeršytų. Kaip toli gali eiti, kad išsilaisvintum ir kam gali būti pasiryžęs žmogus, kuris neturi ko prarasti. Sužinosite perskaitę šį puikų įtampos ir veiksmo kupiną pasakojimą.
Nuo smurtaujančio sužadėtinio Rebeka išsilaisvino tik priėmusi drąsų sprendimą. Solomono akimis tai buvo pati baisiausia išdavystė.
Praėjo dešimt metų po to, kai Rebekos liudijimas pasiuntė Solomoną už grotų. Košmarai spėjo atsitraukti, įtampa nuslūgo: per tiek laiko ji iš naujo susikūrė gyvenimą, stengdamasi pamiršti praeitį.
Tačiau vieną dieną jos miegamajame suskamba telefonas — tačiau tai ne jos telefonas. Jos namuose apsilankęs Solomonas praneša jai labai paprastą dalyką: Rebekai teks stebėti po nusikaltimą už kiekvienus jo kalėjime praleistus metus. O kas baisiausia, aukas turės išsirinkti ji pati.
Tai puikus psichologinis trileris, kuriame auka, regis neturi galimybių išsilaisvinti, kai visos kortos ir kozeriai žudiko rankose, kuris yra pasirengęs viskam, kad atkeršytų. Kaip toli gali eiti, kad išsilaisvintum ir kam gali būti pasiryžęs žmogus, kuris neturi ko prarasti. Sužinosite perskaitę šį puikų įtampos ir veiksmo kupiną pasakojimą.
Susanna Clarke Džonatanas Streindžas ir ponas Norelis
Devyniolikto amžiaus pradžioje beveik visa Europa nusilenkė Prancūzijos imperatoriui Napoleonui. Su šiuo karo genijumi vis dar kovoja Anglija, bet anglus gali išgelbėti tik stebuklas. Tiksliau – burtininkai. Jų Anglijoje netrūksta, senovėje jie garsėjo magiškomis galiomis, bet dabar jų palikuoniai uoliai gilinasi į magijos istorijos studijas ir visiškai nesidomi praktine magija.
Dauguma žmonių apskritai nebetiki burtais ir istorijomis apie fėjas, elfus ar Kranklių karalių, kadaise valdžiusį Angliją ir Fėjų karalystę. Tačiau Jorko burtininkų draugijos susitikime pasirodęs ponas Norelis įtikinamai pademonstruoja, kad magija niekur nedingo.
Netrukus paaiškėja, kad ponas Norelis nėra vienintelis praktikuojantis burtininkas Anglijoje. Vieną dieną į jo duris pasibeldžia Džonatanas Streindžas. Išvaizdus, drąsus ir talentingas vyras tampa pono Norelio mokiniu. Burtininkų remiama Anglijos kariuomenė sėkmingai grumiasi su pačiu Napoleonu, tačiau ilgainiui Streindžui karas pabosta. Jis ima domėtis pavojingiausiomis, siautulingiausiomis magijos formomis, keldamas grėsmę ne tik jųdviejų su ponu Noreliu partnerystei, bet ir rizikuodamas viskuo, ką brangina ir myli.
Tai magiška su istoriniais įvykiais persipinanti knyga alsuojanti burtais ir magija. Skaitydami susidursite ne tik su Britišku humoru, aukštuomenės paskalomis, karo nualintos Anglijos rūpesčiais, bet ir dviejų burtininkų gyvenimo istorijomis. Abu savaip žavųs, talentingi ir neprylygstami ir tik jie gali padėti Britanijai pakreipti karo eigą norima linkme.
Knygoje knibždėte knibžda įvairiausių magiškų padarų: elfų, fėjų, kerėtojų, raganių ir tikrai šiurpių istorijų, kurios persipindamos su pagrindinėmis siužeto linijomis atskleidžia nuostabų stebuklų kupiną pasakojimą. Man asmeniškai įdomiausia buvo Streindžo gyvenimo istorija. Asmeniniai jo rūpesčiai, siekiai ir troškimai. Magija klampus, pavojingas ir viliojantis reikalas galintis į savo gelmes nugramzdinti bet ką ir bet kurį, bet Streindžas rizikuodamas viskuo net savo protu dėl mylimo žmogaus ryžtasi žengti ten iš kur negrįžtama. Knyga sudėtinga, todėl ją reikėtų skaityti lėtai, bet tai tikras gardėsis fantastikos mėgėjams. Patiks visiems Hario Poterio, Žiedų valdovo ir Sostų karų mėgėjams.
Dauguma žmonių apskritai nebetiki burtais ir istorijomis apie fėjas, elfus ar Kranklių karalių, kadaise valdžiusį Angliją ir Fėjų karalystę. Tačiau Jorko burtininkų draugijos susitikime pasirodęs ponas Norelis įtikinamai pademonstruoja, kad magija niekur nedingo.
Netrukus paaiškėja, kad ponas Norelis nėra vienintelis praktikuojantis burtininkas Anglijoje. Vieną dieną į jo duris pasibeldžia Džonatanas Streindžas. Išvaizdus, drąsus ir talentingas vyras tampa pono Norelio mokiniu. Burtininkų remiama Anglijos kariuomenė sėkmingai grumiasi su pačiu Napoleonu, tačiau ilgainiui Streindžui karas pabosta. Jis ima domėtis pavojingiausiomis, siautulingiausiomis magijos formomis, keldamas grėsmę ne tik jųdviejų su ponu Noreliu partnerystei, bet ir rizikuodamas viskuo, ką brangina ir myli.
Tai magiška su istoriniais įvykiais persipinanti knyga alsuojanti burtais ir magija. Skaitydami susidursite ne tik su Britišku humoru, aukštuomenės paskalomis, karo nualintos Anglijos rūpesčiais, bet ir dviejų burtininkų gyvenimo istorijomis. Abu savaip žavųs, talentingi ir neprylygstami ir tik jie gali padėti Britanijai pakreipti karo eigą norima linkme.
Knygoje knibždėte knibžda įvairiausių magiškų padarų: elfų, fėjų, kerėtojų, raganių ir tikrai šiurpių istorijų, kurios persipindamos su pagrindinėmis siužeto linijomis atskleidžia nuostabų stebuklų kupiną pasakojimą. Man asmeniškai įdomiausia buvo Streindžo gyvenimo istorija. Asmeniniai jo rūpesčiai, siekiai ir troškimai. Magija klampus, pavojingas ir viliojantis reikalas galintis į savo gelmes nugramzdinti bet ką ir bet kurį, bet Streindžas rizikuodamas viskuo net savo protu dėl mylimo žmogaus ryžtasi žengti ten iš kur negrįžtama. Knyga sudėtinga, todėl ją reikėtų skaityti lėtai, bet tai tikras gardėsis fantastikos mėgėjams. Patiks visiems Hario Poterio, Žiedų valdovo ir Sostų karų mėgėjams.
Isabel Allende Fortūnos duktė
Panelės Rozos Somers įdukrinta pamestinukė Eliza taip ir nesužino, kad ji priklauso Somersų giminei. Apsvaigusi nuo pirmosios meilės, ji pabėga iš namų, slapčia laivo triume plaukia į Kaliforniją ieškoti savo mylimojo, išvykusio prasidėjus aukso karštligei, ir ten, patyrusi begalę nuotykių, pagaliau suranda savo tikrąją meilę.
Tai nuostabi knyga apie persikelimą į naująjį pasaulį, kuriame daugelis žmonių ieškojo laimės. Eliza ne vienintėlė čilietė iškeliavusi pasitikti nežinomybės į Ameriką. Čia susipina daugelis skirtingų kultūrų, siekių, norų ir daug skirtingų gyvenimo istorijų. Eliza atkeliavo į Ameriką ieškoti išvykusio ir pradingusio mylimojo. Paulina del Valio atkeliavo su vyru kurtis geresnio gyvenimo. Kinas Taočienas atkeliavo ieškoti savęs. Daug savitų likimų ir stiprių charakterių asmenybių susiveda į puikų pasakojimą apie laimės, meilės ir geresnio gyvenimo naujosiose žemėse paieškas
Tai nuostabi knyga apie persikelimą į naująjį pasaulį, kuriame daugelis žmonių ieškojo laimės. Eliza ne vienintėlė čilietė iškeliavusi pasitikti nežinomybės į Ameriką. Čia susipina daugelis skirtingų kultūrų, siekių, norų ir daug skirtingų gyvenimo istorijų. Eliza atkeliavo į Ameriką ieškoti išvykusio ir pradingusio mylimojo. Paulina del Valio atkeliavo su vyru kurtis geresnio gyvenimo. Kinas Taočienas atkeliavo ieškoti savęs. Daug savitų likimų ir stiprių charakterių asmenybių susiveda į puikų pasakojimą apie laimės, meilės ir geresnio gyvenimo naujosiose žemėse paieškas
Nicolas Barreau Meilės laiškai iš Monmartro
Romantinių komedijų rašytojas Žiuljenas Azulas po mylimos žmonos Elenos mirties praranda kūrybinį įkvėpimą ir gyvenimo džiaugsmą. Vienintelė jo paguoda – sūnus, o rūpestis – dar vieno nuotaikingo romano laukiantis leidėjas ir tuštėjanti banko sąskaita.
Laimė, dar būdama gyva Elena sugalvojo, kaip pasirūpinti savo vyru. Moteris privertė Žiuljeną pasižadėti, kad šis jai mirus parašys trisdešimt tris laiškus – po vieną už kiekvienus jos nugyventus metus. Nors sutuoktinis iš pradžių nusiteikęs skeptiškai, praėjus pusei metų po netekties vis dėlto parašo pirmąjį laišką, po to dar vieną ir dar... Visus juos neša į slaptą pašto dėžutę, įrengtą Angelo skulptūroje, Monmartro kapinėse, kur ilsisi žmona.
Tačiau kartą atėjęs prie kapo Žiuljenas nustemba pamatęs, kad laiškų nebėra, o vietoje jų – akmeninė širdis. Ar tai mylimosios siųstas ženklas? O galbūt kažkas, neabejingas sielvartaujančiam vyrui, nori pasakyti, kad net ir po skaudžių likimo smūgių gyvenimas tęsiasi?
Tai jausminga, šilta, meilės ir liūdesio prieskonių kupina knyga apie tai, jog žmogui reikia duoti galimybę ir laiko atsisveikinti su mylimu žmogum. Neužtenka, tik palaidoti ir užpylus kapą žemėmis nueiti šalin ir gyventi toliau. Prieš mirtį Elena duoda, mano manymu nuostabią galimybę Žiuljenui išreikšti savo meilę jai net po jos mirties. Manau, tik išsakius kaip tu mylėjai, koks tau buvo brangus tas žmogus, kaip tu prisimeni vienas ar kitas, tik jums brangias smulkmenas , visą jūsų pažinties ir gyvenimo kartu istoriją, išjautęs gilius netekties, praradimo, skausmo ir liūdesio jausmus iki galo, tik tuomet, gali atversti naują gyvenimo puslapį. Ši knyga išmokino mane, kad norint paleisti, bet neužmiršti mylimąjį reikia sau skirti laiko su juo atsisveikinti, o laiškų rašymas, manyčiau yra puikus būdas gedėti ir dar truputį išlaikyti, tik judviems skirtą akimirką.
Laimė, dar būdama gyva Elena sugalvojo, kaip pasirūpinti savo vyru. Moteris privertė Žiuljeną pasižadėti, kad šis jai mirus parašys trisdešimt tris laiškus – po vieną už kiekvienus jos nugyventus metus. Nors sutuoktinis iš pradžių nusiteikęs skeptiškai, praėjus pusei metų po netekties vis dėlto parašo pirmąjį laišką, po to dar vieną ir dar... Visus juos neša į slaptą pašto dėžutę, įrengtą Angelo skulptūroje, Monmartro kapinėse, kur ilsisi žmona.
Tačiau kartą atėjęs prie kapo Žiuljenas nustemba pamatęs, kad laiškų nebėra, o vietoje jų – akmeninė širdis. Ar tai mylimosios siųstas ženklas? O galbūt kažkas, neabejingas sielvartaujančiam vyrui, nori pasakyti, kad net ir po skaudžių likimo smūgių gyvenimas tęsiasi?
Tai jausminga, šilta, meilės ir liūdesio prieskonių kupina knyga apie tai, jog žmogui reikia duoti galimybę ir laiko atsisveikinti su mylimu žmogum. Neužtenka, tik palaidoti ir užpylus kapą žemėmis nueiti šalin ir gyventi toliau. Prieš mirtį Elena duoda, mano manymu nuostabią galimybę Žiuljenui išreikšti savo meilę jai net po jos mirties. Manau, tik išsakius kaip tu mylėjai, koks tau buvo brangus tas žmogus, kaip tu prisimeni vienas ar kitas, tik jums brangias smulkmenas , visą jūsų pažinties ir gyvenimo kartu istoriją, išjautęs gilius netekties, praradimo, skausmo ir liūdesio jausmus iki galo, tik tuomet, gali atversti naują gyvenimo puslapį. Ši knyga išmokino mane, kad norint paleisti, bet neužmiršti mylimąjį reikia sau skirti laiko su juo atsisveikinti, o laiškų rašymas, manyčiau yra puikus būdas gedėti ir dar truputį išlaikyti, tik judviems skirtą akimirką.
Joanne Harris Šokoladas
Pardavinėju sapnus, svajones, mažytes paguodas, saldžias nekaltas pagundas, kad su trenksmu nusodinčiau gausybę šventųjų ant riešutų ir rytietiškų saldumynų.
Vieniša motina Viana Rošė su dukrele Anuka atvyksta į mažą Prancūzijos miestelį. Čia jos atidaro šokoladinę „Dangiškieji migdolai". Klebonas Frensis Reino supranta tai kaip akibrokštą ir įžvelgia grėsmę moralei: šokoladinė sumenkino bažnyčios, taigi ir jo, galią parapijiečiams. Tačiau visuomet besišypsančiai Vianai, rodos, tai nė motais: ji gamina skanėstus, bičiuliaujasi su bendruomenės atstumtaisiais, planuoja Šokolado festivalį. Moteris įneša permainų į miestelio gyvenimą, taip sukeldama dar didesnį klebono ir jo parankinių pasipiktinimą. Niekas nežino, kuo šis nesutarimas baigsis: ar pašalietė bus palaužta, o gal ji pakankamai stipri, kad atlaikytų priešiškai nusiteikusios bendruomenės spaudimą?
„Šokoladas" – tai istorija apie išorinius ir vidinius konfliktus, nuklydimus, kitoniškumą ir neapykantą, galinčią paskatinti veikti neapgalvotai. Kartu tai istorija apie toleranciją, žmogiškumą, tarpusavio santykius, draugystę bei mažus džiaugsmus. Ir, žinoma, šokoladą.
Ši knyga mane sužavėjo visur sklandančios magijos dvelksmu, mažos bendruomenės kur visi vienas kitą pažysta glaudumu, meile tam kuo užsiimi, linksmomis gyvenimiškomis istorijomis. Švelnia Vianos asmenybe, kuri užsukusiems į jos šokoladinę visados randa švelnų, paguodžiantį ir patariantį žodį skatinantį keisti save ir savo gyvenimą. Tai labai šilta, paprasta, jauki istorija, lyg puodelis karšto šokolado. Ji sušildys kiekvieno širdį ir praskaidrins nuotaiką.
Vieniša motina Viana Rošė su dukrele Anuka atvyksta į mažą Prancūzijos miestelį. Čia jos atidaro šokoladinę „Dangiškieji migdolai". Klebonas Frensis Reino supranta tai kaip akibrokštą ir įžvelgia grėsmę moralei: šokoladinė sumenkino bažnyčios, taigi ir jo, galią parapijiečiams. Tačiau visuomet besišypsančiai Vianai, rodos, tai nė motais: ji gamina skanėstus, bičiuliaujasi su bendruomenės atstumtaisiais, planuoja Šokolado festivalį. Moteris įneša permainų į miestelio gyvenimą, taip sukeldama dar didesnį klebono ir jo parankinių pasipiktinimą. Niekas nežino, kuo šis nesutarimas baigsis: ar pašalietė bus palaužta, o gal ji pakankamai stipri, kad atlaikytų priešiškai nusiteikusios bendruomenės spaudimą?
„Šokoladas" – tai istorija apie išorinius ir vidinius konfliktus, nuklydimus, kitoniškumą ir neapykantą, galinčią paskatinti veikti neapgalvotai. Kartu tai istorija apie toleranciją, žmogiškumą, tarpusavio santykius, draugystę bei mažus džiaugsmus. Ir, žinoma, šokoladą.
Ši knyga mane sužavėjo visur sklandančios magijos dvelksmu, mažos bendruomenės kur visi vienas kitą pažysta glaudumu, meile tam kuo užsiimi, linksmomis gyvenimiškomis istorijomis. Švelnia Vianos asmenybe, kuri užsukusiems į jos šokoladinę visados randa švelnų, paguodžiantį ir patariantį žodį skatinantį keisti save ir savo gyvenimą. Tai labai šilta, paprasta, jauki istorija, lyg puodelis karšto šokolado. Ji sušildys kiekvieno širdį ir praskaidrins nuotaiką.
2023 metų knyga
Niekada nesigilindavau kurią knygą pradėjau skaityti vienais ar kitais metais, bet šiemet mane nepaprastai sužavėjo gotikinė knygų seriją apie Dolangendžerių šeimą. Tai penkių knygų serija parašyta nuostabios rašytojos Virginia Cleo Andrews. Ją sudaro: Palėpės gėlės, Žiedlapiai vėjyje, Šešėlių sodas, Erškėčių keliai ir Praeities sėklos. Šiose knygose pasakojama apie keturis vaikus, kuriuos pasigviešusi turto motina kelerius metus laikė visiškai slaptai nuo žmonių, lyg kaleime kambaryje šalia palėpės. Jame jie praleidžia net trejus metus. Per tą laiką jie subręsta, pažystą neapykantos, beviltiškumo, sielvarto, vilties, meilės ir išdavystės jausmus. Pirmoji knyga baigiasi vaikų išsilaisvinimu iš Foksfortholo visų jų košmarų, tragedijų, sielvarto ir sudužusių svajonių vietos. Deja, vaikų, tik trejetas, nes vienas iš jų mirė nuo plaučių uždegimo, nors pačioje Palėpės gėlių pabaigoje paaiškėja, kad viskas buvo gerokai kitaip. Vėlesnėse knygose daugiausia atskleidžiamas tolesnis vyresniųjų vaikų Kristoferio ir Keti gyvenimas. Mažoji sesutė Keri po dvynio broliuko mirties virsta blankiu savo pačios šešėliu iš kurio ji bando išsilaisvinti visą gyvenimą. Vaikai sutinka nuostabių žmonių, kurie jiems padeda siekti svajoniu ir kurtis džiaugsmo, laimės ir meilės kupiną gyvenimą stengiantis pamiršti praeityje tūnantį siaubą, bet Keti siekdama išsvajotos balerinos karjeros palėpės tamsą ir šešėlius tebesinešioja su savimi trokšdama atkeršyti motinai. Penktosios knygos veiksmas vystosi Foksforthole, vietoje kurioje susitelkę visi Foksfortų ir Dolangendžerių išgyvenimai, sielvartai, viltys, kaltės, nuodėmės, troškimai ir neapykanta. Viskas baigiasi ten kur ir prasidėjo. Virginios Andrews knygose nemažai autobiografinių patirčių. Šviesiaplaukė ir žydraakė mergina buvo priversta atsisėsti į neįgaliojo vežimėlį, vos 17 metų po mokykloje patirtos traumos. Dėl negalios ji tapo visiškai priklausoma nuo tėvų, o motina jos gėdijosi ir neišleido iš namų iki 40 metų. Būdama namuose Virginia ir pradėjo rašyti romanus, o Palėpės gėles parašė, vos per dvi savaites. Jos knygose susipina visi tabu prievarta, religinis fanatizmas, kraujomaiša, žmogžudystės. 2023 birželio 6 dieną buvo šimtosios Virginios Andrews gimimo metinės.
Praeities sėklos - Virginia Andrews
Nors šią, paskutinę knygą apie Dolangendžerių šeimą baigiau skaityti prieš porą mėnesių, bet apžvalgos nedariau norėdama susidėlioti mintis. Nedarysiu apžvalgų atskirai apie kiekvieną šios sagos knygą, nes nuomonę galėsite apie visas susidaryti patys, kai perskaitysite. Norėjau apžvelgti pirmąją Palėpės gėlės ir Paskutinę Praeities sėklos.
Kristoferis ir Keti Palėpės gėlių vaikai, trejus metus kalinti nelaisvėje jau penkiasdešimtmečiai. Abu užaugino 2 labai skirtingus sūnus Džorį ir Bartą ir globoti priimtą mergaitę Sindę. Džoris vedė vaikystės draugę Melodi, o Bartas tebėra įsitikinias, kad už viską pasaulyje svarbiausia pinigai. Atstatytame siaubingame Foksfortholo name į kurį Keti ir Krisas yra priversti sugrįžti Bartas surengia grandiozinę savo dvidešimt penktojo gimtadienio šventę per kurią paprašo brolio sušokti jam baletą Samsonas ir Dalila, kadangi Melodi dėl nėštumo negalinti šokti, jos partiją pasisiūlo perimti Sindė. Deja, šventės metu įvyksta nelaimė, kurios metu Džoriui stipriai pažeidžiamas stuburas ir jis sužino, kad nebegalės vaikščioti ką jau kalbėti apie baletą. Melodi siaubingai sukrėsta. Ji supranta, kad negali apsimesti, kad Džoris liko toks pat kaip iki nelaimės, negali prisiversti važiuoti į ligoninę jo lankyti ir su kiekviena diena, vis labiau tolsta nuo jo suprasdama, kad be baleto jų niekas daugiau nesiejo. Krisas ir Keti sukrėsti blaškosi nežinodami kaip Džoriui gražinti gyvenimo šviesą, Bartas rūpinasi, tik savo reikalais, mažai išgyvendamas dėl brolio ir vis dažniau leisdamas laiką su nusiminusia Melodi. Ne gana to Keti ramybės neduoda, lyg iš kapo į Foksfortholą atvykęs mamos brolis kurį visi laikė mirusiu. Šiurpą keliantis jo žvilgsnis stebi visus gyvenančius name, o siaubingosios senojo testamento eilutės liete liejasi iš senio lūpų, vis dažniau rasdamos atgarsį Barto širdyje. Jis, vis dažniau priekaištauja motinai dėl kraujomaišiškų santykių, o ji ir Krisas bejėgiškai stebi kaip jų meilė veikia aplinkinius suvokdami, kad neįstengs išgyventi vienas be kito. Knygos pabaiga graudinanti ir liūdinanti, nors ir su vilties prieskoniu. Man gaila, kad knygų apie Dolangendžerių ir Foksfortų šeimą, vos penkios, nes visų veikėjų charakteriai tokie gyvi, ryškųs, spalvingi, kad apie kiekvieną iš jų būtų galima prirašyti po storiausią knygą. Šių knygų minusiukas būtų tas, kad visa istorija pasakojama, tik iš Ketrinos perspektyvos, o aš manau, kad pasakojimas būtų kur kas sodresnis jei būtų leista įsiterpti ir Krisui, Korinai, Keri, Džuljanui ir kitiems veikėjams, nors visos sagos metu žavi Keti vaikiškumas, noras mėgautis gyvenimu, ryžtas siekti užsibrėžto tikslo, begalinė meilė artimiesiems ir gyvenimui. Dolangendžerių šeimos sagą rekomenduoju perskaityti visiems be išimties nei vieno nepaliks abejingo.
Kristoferis ir Keti Palėpės gėlių vaikai, trejus metus kalinti nelaisvėje jau penkiasdešimtmečiai. Abu užaugino 2 labai skirtingus sūnus Džorį ir Bartą ir globoti priimtą mergaitę Sindę. Džoris vedė vaikystės draugę Melodi, o Bartas tebėra įsitikinias, kad už viską pasaulyje svarbiausia pinigai. Atstatytame siaubingame Foksfortholo name į kurį Keti ir Krisas yra priversti sugrįžti Bartas surengia grandiozinę savo dvidešimt penktojo gimtadienio šventę per kurią paprašo brolio sušokti jam baletą Samsonas ir Dalila, kadangi Melodi dėl nėštumo negalinti šokti, jos partiją pasisiūlo perimti Sindė. Deja, šventės metu įvyksta nelaimė, kurios metu Džoriui stipriai pažeidžiamas stuburas ir jis sužino, kad nebegalės vaikščioti ką jau kalbėti apie baletą. Melodi siaubingai sukrėsta. Ji supranta, kad negali apsimesti, kad Džoris liko toks pat kaip iki nelaimės, negali prisiversti važiuoti į ligoninę jo lankyti ir su kiekviena diena, vis labiau tolsta nuo jo suprasdama, kad be baleto jų niekas daugiau nesiejo. Krisas ir Keti sukrėsti blaškosi nežinodami kaip Džoriui gražinti gyvenimo šviesą, Bartas rūpinasi, tik savo reikalais, mažai išgyvendamas dėl brolio ir vis dažniau leisdamas laiką su nusiminusia Melodi. Ne gana to Keti ramybės neduoda, lyg iš kapo į Foksfortholą atvykęs mamos brolis kurį visi laikė mirusiu. Šiurpą keliantis jo žvilgsnis stebi visus gyvenančius name, o siaubingosios senojo testamento eilutės liete liejasi iš senio lūpų, vis dažniau rasdamos atgarsį Barto širdyje. Jis, vis dažniau priekaištauja motinai dėl kraujomaišiškų santykių, o ji ir Krisas bejėgiškai stebi kaip jų meilė veikia aplinkinius suvokdami, kad neįstengs išgyventi vienas be kito. Knygos pabaiga graudinanti ir liūdinanti, nors ir su vilties prieskoniu. Man gaila, kad knygų apie Dolangendžerių ir Foksfortų šeimą, vos penkios, nes visų veikėjų charakteriai tokie gyvi, ryškųs, spalvingi, kad apie kiekvieną iš jų būtų galima prirašyti po storiausią knygą. Šių knygų minusiukas būtų tas, kad visa istorija pasakojama, tik iš Ketrinos perspektyvos, o aš manau, kad pasakojimas būtų kur kas sodresnis jei būtų leista įsiterpti ir Krisui, Korinai, Keri, Džuljanui ir kitiems veikėjams, nors visos sagos metu žavi Keti vaikiškumas, noras mėgautis gyvenimu, ryžtas siekti užsibrėžto tikslo, begalinė meilė artimiesiems ir gyvenimui. Dolangendžerių šeimos sagą rekomenduoju perskaityti visiems be išimties nei vieno nepaliks abejingo.
Nutraukta tyla - Diane Chamberlain
Po tėvo mirties Lora Brendon jaučia pareigą išpildyti paskutinę jo valią: aplankyti slaugos namuose gyvenančią senyvą moterį. Šis prašymas užmena Lorai mįslę, o dar labiau ją nustebina priešiška sutuoktinio reakcija. Vis dėlto, nepaisydama vyro norų, Lora aplanko senutę Sarą. Tačiau sulaukia daugiau klausimų nei atsakymų... Grįžusi į namus ji randa klykiančią dukterį ir nusišovusį vyrą. Nuo to laiko penkiametė jos duktė neprataria nė žodžio...
Prabėga aštuoni mėnesiai, Ema vis tyli. Lora prisimena pažadą tėvui ir darsyk apsilanko slaugos namuose. Siaubingi Saros pasakojimai šokiruoja. Ji nežino, tikėti jais ar ne, tačiau gal tai padėtų prisikasti prie tiesos?
Tariamai nekaltas tėvo prašymas, sukėlęs virtinę nerimą keliančių įvykių, paskatina Lorą ieškoti biologinio Emos tėvo, nors buvo prisiekusi niekada to nedaryti.
Knygoje susipina daugelis skaudžių ir sudėtingų temų kaip depresija, savižudybė, metų metus nešama kaltės našta, bauginantys alzhimerio ligos padariniai keičiantys žmogaus asmenybę ir prisiminimus nugramzdinantys į nebūtį ir net psichiniai ekspermentai atliekami su žmogaus protu. Kartu tai jautri istorija apie vaikų ir tėvų ryšį, laikinumą ir meilę bei trapų žmogaus protą. Neatslūkstanti įtampa ir greitas knygos veiksmas bei įdomios, šiurpinančios istorijos susilieja į puikų sukrečiantį pasakojimą. Tikrai stipri ir gili knyga patiks besidomintiems psichologija ar psichetrija.
Prabėga aštuoni mėnesiai, Ema vis tyli. Lora prisimena pažadą tėvui ir darsyk apsilanko slaugos namuose. Siaubingi Saros pasakojimai šokiruoja. Ji nežino, tikėti jais ar ne, tačiau gal tai padėtų prisikasti prie tiesos?
Tariamai nekaltas tėvo prašymas, sukėlęs virtinę nerimą keliančių įvykių, paskatina Lorą ieškoti biologinio Emos tėvo, nors buvo prisiekusi niekada to nedaryti.
Knygoje susipina daugelis skaudžių ir sudėtingų temų kaip depresija, savižudybė, metų metus nešama kaltės našta, bauginantys alzhimerio ligos padariniai keičiantys žmogaus asmenybę ir prisiminimus nugramzdinantys į nebūtį ir net psichiniai ekspermentai atliekami su žmogaus protu. Kartu tai jautri istorija apie vaikų ir tėvų ryšį, laikinumą ir meilę bei trapų žmogaus protą. Neatslūkstanti įtampa ir greitas knygos veiksmas bei įdomios, šiurpinančios istorijos susilieja į puikų sukrečiantį pasakojimą. Tikrai stipri ir gili knyga patiks besidomintiems psichologija ar psichetrija.
Sugrįžimas namo - Karen White
Būdama dvidešimties Kesė Medison iš gimtojo Džordžijos miesto Voltono išvyksta į Niujorką, stropiai dirbdama susikuria puikią karjerą ir iš naujo atranda save. Tačiau po penkiolikos metų vieną naktį telefono skambutis primena viską, ką taip uoliai stengėsi pamiršti.
Ji grįžta į mieguistą Džordžiją pabūti su mirštančiu tėvu, vis dėlto labiau nei tėvo netekties bijo susitikimo su seserimi, kadaise ištekėjusia už Kesės vaikino. Jauna moteris tvirtai pasiryžusi grįžti į Niujorką, bet po tėvo mirties paveldi vaikystės namus, dukterėčias ir sūnėną pamilsta labiau nei įsivaizdavo, o Voltone pasijunta esanti kaip namie.
Tačiau vėl viskas virsta aukštyn kojomis. Grumdamasi su užmiršto draugo sužadintais jausmais ir netikėta grėsme šeimai, kurią kadaise paliko, ji palengva suvokia, kad norėdama gyventi toliau nebeturi bėgti nuo savęs.
Po lietaus
Kai fotografė Suzana Peris, pastūmėta vidinės nuojautos, netikėtai išlipa iš autobuso nežinomoje vietovėje, ji supranta rizikuojanti. Rizikuojanti prarasti viską, kas jai brangu, ką tiek laiko kūrė ir saugojo. Moteris įsitikinusi – ji čia neužsibus, apsistos trumpam, bandydama pasislėpti nuo ją besivejančių praeities šešėlių.
Tačiau Voltono – miestelio, kuriame visi pažįsta vieni kitus – gyventojai, regis, deda visas pastangas, kad Suzana pasijaustų lyg namuose, ir fotografei tampa vis sunkiau atsispirti darnios bendruomenės ir mero Džo Volnerio, vieno auginančio šešis nuostabius vaikus, žavesiui. Deja, Suzana negali sau leisti pasilikti, net jei pagaliau rado vietą, kurioje jaučiasi sava. Nes kai kas jos ieško – tas, kuris nesustos, kol nebus sugriautas jaunos moters gyvenimas...
Tai labai šiltos, jaukios, šmaikščios, žavios, mielos, nuoširdžios knygos apie mažą, bet tvirtą miestelio bendruomenę, kur visi it viena didelė šeima pasirengę padėti vieni kitiems visur ir visada. Apie šeimą, nutrūkusius seserų santykius, įžeistą išdidumą ir meilę bei supratimą, jog nuo savęs negali pabėgti, kad ir kaip norėtum. Šios knygos ir veikėjų charakteriai tokie paveikųs, miestelio bendruomenės paveikslas toks ryškus ir gyvas su visomis tradicijomis, kad net pati užsimaniau gyventi Voltone. Tikrai rekomenduoju tiems kas nori lengvo, jaukaus, šilto romano atostogoms ar vakarui.
Ji grįžta į mieguistą Džordžiją pabūti su mirštančiu tėvu, vis dėlto labiau nei tėvo netekties bijo susitikimo su seserimi, kadaise ištekėjusia už Kesės vaikino. Jauna moteris tvirtai pasiryžusi grįžti į Niujorką, bet po tėvo mirties paveldi vaikystės namus, dukterėčias ir sūnėną pamilsta labiau nei įsivaizdavo, o Voltone pasijunta esanti kaip namie.
Tačiau vėl viskas virsta aukštyn kojomis. Grumdamasi su užmiršto draugo sužadintais jausmais ir netikėta grėsme šeimai, kurią kadaise paliko, ji palengva suvokia, kad norėdama gyventi toliau nebeturi bėgti nuo savęs.
Po lietaus
Kai fotografė Suzana Peris, pastūmėta vidinės nuojautos, netikėtai išlipa iš autobuso nežinomoje vietovėje, ji supranta rizikuojanti. Rizikuojanti prarasti viską, kas jai brangu, ką tiek laiko kūrė ir saugojo. Moteris įsitikinusi – ji čia neužsibus, apsistos trumpam, bandydama pasislėpti nuo ją besivejančių praeities šešėlių.
Tačiau Voltono – miestelio, kuriame visi pažįsta vieni kitus – gyventojai, regis, deda visas pastangas, kad Suzana pasijaustų lyg namuose, ir fotografei tampa vis sunkiau atsispirti darnios bendruomenės ir mero Džo Volnerio, vieno auginančio šešis nuostabius vaikus, žavesiui. Deja, Suzana negali sau leisti pasilikti, net jei pagaliau rado vietą, kurioje jaučiasi sava. Nes kai kas jos ieško – tas, kuris nesustos, kol nebus sugriautas jaunos moters gyvenimas...
Tai labai šiltos, jaukios, šmaikščios, žavios, mielos, nuoširdžios knygos apie mažą, bet tvirtą miestelio bendruomenę, kur visi it viena didelė šeima pasirengę padėti vieni kitiems visur ir visada. Apie šeimą, nutrūkusius seserų santykius, įžeistą išdidumą ir meilę bei supratimą, jog nuo savęs negali pabėgti, kad ir kaip norėtum. Šios knygos ir veikėjų charakteriai tokie paveikųs, miestelio bendruomenės paveikslas toks ryškus ir gyvas su visomis tradicijomis, kad net pati užsimaniau gyventi Voltone. Tikrai rekomenduoju tiems kas nori lengvo, jaukaus, šilto romano atostogoms ar vakarui.
bottom of page