Nicolas Barreau Meilės laiškai iš Monmartro

Romantinių komedijų rašytojas Žiuljenas Azulas po mylimos žmonos Elenos mirties praranda kūrybinį įkvėpimą ir gyvenimo džiaugsmą. Vienintelė jo paguoda – sūnus, o rūpestis – dar vieno nuotaikingo romano laukiantis leidėjas ir tuštėjanti banko sąskaita.
Laimė, dar būdama gyva Elena sugalvojo, kaip pasirūpinti savo vyru. Moteris privertė Žiuljeną pasižadėti, kad šis jai mirus parašys trisdešimt tris laiškus – po vieną už kiekvienus jos nugyventus metus. Nors sutuoktinis iš pradžių nusiteikęs skeptiškai, praėjus pusei metų po netekties vis dėlto parašo pirmąjį laišką, po to dar vieną ir dar... Visus juos neša į slaptą pašto dėžutę, įrengtą Angelo skulptūroje, Monmartro kapinėse, kur ilsisi žmona.
Tačiau kartą atėjęs prie kapo Žiuljenas nustemba pamatęs, kad laiškų nebėra, o vietoje jų – akmeninė širdis. Ar tai mylimosios siųstas ženklas? O galbūt kažkas, neabejingas sielvartaujančiam vyrui, nori pasakyti, kad net ir po skaudžių likimo smūgių gyvenimas tęsiasi?


Tai jausminga, šilta, meilės ir liūdesio prieskonių kupina knyga apie tai, jog žmogui reikia duoti galimybę ir laiko atsisveikinti su mylimu žmogum. Neužtenka, tik palaidoti ir užpylus kapą žemėmis nueiti šalin ir gyventi toliau. Prieš mirtį Elena duoda, mano manymu nuostabią galimybę Žiuljenui išreikšti savo meilę jai net po jos mirties. Manau, tik išsakius kaip tu mylėjai, koks tau buvo brangus tas žmogus, kaip tu prisimeni vienas ar kitas, tik jums brangias smulkmenas , visą jūsų pažinties ir gyvenimo kartu istoriją, išjautęs gilius netekties, praradimo, skausmo ir liūdesio jausmus iki galo, tik tuomet, gali atversti naują gyvenimo puslapį. Ši knyga išmokino mane, kad norint paleisti, bet neužmiršti mylimąjį reikia sau skirti laiko su juo atsisveikinti, o laiškų rašymas, manyčiau yra puikus būdas gedėti ir dar truputį išlaikyti, tik judviems skirtą akimirką.