Priešingybės traukia

Prologas

Kambarį užliejo Suicide silence daina „Cease to exist“. Tai reiškė, jog prasidėjo dar viena, nauja diena.

Ne, ne, neeeeeaaaa...

Pasigirdo švelnus merginos balsas ir ji pasimuistė. Daina liovėsi, nes demoniūkštis išjungė žadintuvą, bet jis negalėjo išlipti iš lovos, nes jį apglėbė švelnios rankos. Merginos dėl kurios jis galėjo viską padaryti, kuri buvo jo gyvenimo prasmė. Impulsas keistis nuo pat pradžių. Ji ėmė jį bučiuoti. Nusijuokęs jis apkabino ją ir atsakė į bučinį, bet netrukus atsitraukė. Ji suniurnėjo.

Kodėėėėėl?

Nes man reikia į paskaitas. Negi tu nori, kad mane išmestų?

Žinoma, ne kaukuoliuk, bet kodėl šitas suknistas žadintuvas turėjo nuskambėti būtent dabar?

Jis nusijuokė ir negalėdamas atsilaikyti prieš jos meilės kupiną žvilgsnį prisiglaudė prie jos. Pajuto kaip kūdikis spardosi.

Labai keista tai jausti.

Ji nusijuokė.

Žinau, juk niekada to neplanavai, o dar su tokia kaip aš... Kaip manai kas gims?

Mažytė ir labai, labai, labai miela demonų medžiotoja.

O gal gims labai mielas demoniūkštis?

O gal miksiukas...

Ji vėl nusijuokė.

Gražiai skamba miksiukas.

Jis pabučiavo ją į kaktą.

Man laikas eiti.

Neaaaa...

Taip.

Jis išlipo iš lovos ir vargais ne galais susirado savo rūbus išmėtytus po visą kambarį. Juodi visiškai nuplyšę ir ant siūlų besilaikantys džinsai, dar dėl įdomumo kaškada juos aptaškė įvairių spalvų dažais, maikė su „Ganibal corps“ irgi suplėšyta, ir apipaišyta, ir aprašinėta belekuo. Megstinis su pentagramom ir kaukolėm ir odinė, kniedyta striukė, aišku kerziukai. Sekdamasis jis prisiminė, jog kožos užtrauktuką reikia pataisyti. Tada jam reikėjo susirasti savo kursinį darbą. Jis studijavo klaikią ir nuobodžią chemiją. Tris valandas knisosi rašomojo stalo stalčiuose, kuriuose gyvas velnias buvo visokių popierių. Tik aišku kaip visada ne tų, kokių jam reikėjo.

Tavo kursinis ant lentynos virš stalo.

Pasigirdo dar prikimęs nuo miego jos balsas.

Ačiū mano meile.

Jis susikišo popierpalaikius į sektuvą. Tada nudrožė į virtuvę. Išsivirė kavos ir išgėrė dviem gurkšniais. Nunešė puodelį ir jai.

Ačiū meile.

Tarė ji ir jos veidą nušvietė plati šypsena.

Gal užlėkt po univierkės į pardę?

Aha. Nupirk persikų.

Oi tu vaikeli mano. Na, gerai.

Jis žvilgtelėjo į laikrodį.

Man jau tikrai reikia lėkti.

Ji tik atsiduso. Jis užsimetė kniedytą kuprinę ant nugaros ir pasuko prie durų.

Mano priešas!

Sušuko ji. Jis tarpduryje atsigrežė.

Kas?

Tavo univieras.

Jis nusijuokė. Ji sėdėjo lovoje pritraukusi kelius prie krutinės, apsisiautusi anklode. Saulė auksiniais spinduliais supo jos šviesiaplaukę galvą. Jis niekada neįsivaizdavo, kad ką nors gali taip stipriai mylėti kaip ją. Tada pasiuntė jai oro bučinį.

Iki vaikeli.

Ir tau pankrokeri.

Pirmas skyrius

Einna nachui.

Nusikeikė jis ir paspaudė dvidešimt aštunto aukšto mygtuką. Jau vėlavo dešimt minučių. Liftas regis važiavo amžinybę. Susinervinęs jis perlėkė koridorių ir įlėkė į salę kur jau vyko jo tėvo paskirtas demonų susirinkimas.

Atsiprašau tėvokai, kad vėluoju. Univierkėj užlaikė.

O tu negalėjai pasinaudoti savo galiomis?

Pašiepė jis.

Galėjau, bet tingėjau knistis su tais žmogėnais. Kam jiems švaistyti savo...

Gerai užteks sėskis.

Jis atsisėdo tarp kitų narių. Tėvas atsistojo ir šnekos salėje aptilo.

Kaip žinote mes manėme, jog Čiandrai išnaikinti prieš keturis šimtus metų, bet naujausiomis žiniomis jų dar yra trys šeimos. Tai ganėtinai mažai palyginus su tuo koks jų skaičius buvo prieš keturis šimtmečius, bet vis tiek jie neišnaikinti ir tai faktas. Jo dydenybei demonų valdovui Edvardui tai kelia didelį nerymą. Juk gali būti taip, jog jų skaičius netrukus išauks. Juk žinote kaip tie atmatos greit veisiasi, todėl tiesiai iš aukščiausiųjų rūmų atėjo paties valdovo įsakymas nedelsiant juos likviduoti.

Ranka pakėlė „Hošono“ tokia yra demonų sukurta valstybė, o dar tiksliau visas demonų pasaulis kariuomenės vadas.

Ar ta žinia, jog Čiandrai neišnaikinti pagrysta?

Taip. Visai neseniai gavome žinių, jog prie Lihono miesto sienų rasti nužudyti trys demonai. Jie buvo sukapoti smulkiais gabalėliais, o prie lavonų rastas raštelis.

Mes grįžtame. Saugokitės padugnės. Č

Ar žinome kokios trys šeimos bastosi po mūsų saugųjį pasaulį ir grąsina?

Taip. Šiuo metu gyventojų duomenų tarnyboje užregistruotos trys šeimos. Bayrei, Trulsenai ir Landvikai.

O kodėl mes nieko apie juos nežinojome?

Paklausė Karina. Ji buvo atsakinga už gyventojų surašymą.

Supranti Karina, kai buvo patvirtintas Čiandrų išnikimas jų pavardės nebuvo žinomos. Mes tik žinojome, jog tokie egzistuoja ir viskas, o dabar netikėtai atradome dokumentus ir sužinojome tiksliai, jog jie neišnyko. Sužinojome jų pavardes, viską apie juos. Tai buvo sistemos klaida.

Sistemos klaida? Ir tai sako demonas?

Taip gavosi Karina. Niekas dėl to nekaltas.

Aš kažką paskersiu. Kur tie demonai, kurie tais laikais surašinėjo gyventojus?

Jonas Halvorsenas atlaidžiai nusišypsojo. Jis buvo vyriausiasis karaliaus patarėjas, labai įtakingas. Vadovavo demonų vyriausios tarybos susirinkimams, priiminėjo įstatymus, paskui pateikdavo juos karaliui, priiminėjo sprendimus dėl kankinimų, žudymų, paliaubų ir kitų karo veiksmų. Kariuomenės vadas buvo atsakingas, tik už kariuomenės darbą. Jonas buvo dešinioji jo didenybės karaliaus Edvardo ranka. Taigi, Jensas turėjo įtakingą tėvoką, bet jam tai nerūpėjo. Buvo visiškai nusipist, kad yra Halvorsenas. Kad septynios jo šeimos kartos buvo karalių patarėjai, patikėtiniai, dešiniosios rankos valdant valstybę ir aukščiausių postų valdininkai. Nerūpėjo, jog vieną gražią dieną paveldės jo pareigas demonų valdyboje, septynis dvarus, tris pilis, apie 20 namų visame Hošone ir 30 kaimų, kuriuose jiems vergavo žmonės, raganiai, vampyrai ir vilkolakiai. Jam to nereikėjo. Norėjo, tik žudyti, kankinti, pleškinti kaimus, nusigerti iki komos kiekvieną dieną, šėlti visuose roko ir metalo koncertuose, kokiuose tik įmanoma ir permiegoti su visomis pasaulio mergomis. Ir jam buvo visiškai nusipist kas jos, demonės, žmonės, raganos, vampyrės ar vilkolakės. Jensas buvo įpatingai žiaurus demonas. Ko gera iš visos savo šeimos buvo žiauriausias, nors buvo dar tik dvidešimties. Tėvai ne kartą turėjo su juo ganėtinai sunkius pokalbius, nes jis pernelyg įsišėldavo ir per dieną nelikdavo penkiasdešimties kaimų ir žūdavo 1000 žmonių. Jam tai būdavo, tik atsipalaidavimo būdas, kai pernelyg užknisdavo univeras, kuriame jis studijavo, tik dėl to, jog reikalavo tėvas. Jenso kaip demono karieros pradžioje Jonas nusprendė pasitelkdamas ryšius įdarbinti jį kankinimų centre. Todėl tėvo priverstas jis stojo į Chemiją. Demonai maždaug prieš šimtą metų susidomėjo kankinimuose naudoti chemiją, kad žala būtų didesnė. Tai demonams buvo kur kas įdomiau nei kankinti paprasta magija.

Gerai, tą sistemos klaidą paliekame ramybėje. Nesvarbu kas buvo, svarbu kas vyksta dabar. Gerai, jog jau per porą valandų, nuo Čiandrų pasirodymo sužinojome kokios šeimos yra jie. Tai ką dabar darysime?

Tavo klausimas kvailas kaip penkemečio. Aišku išžudysime.

Jensas plačiai nusižiovavo. Jam buvo klaikiai nuobodu. Taip jis buvo demonas ir žiaurus. Jam patiko visos demonų linksmybės, bet šitie oficialųs susirinkimai, ginčai... Tai buvo ne jam. Liūdnai pagalvojo, jog jei būtų žinojęs, jog po paskaitų reikės varyti į šią pislevą. Būtų ignoravęs tėvą ir knisęs į kokią pankų lindynę. Paskui liūdnai šyptelėjęs prisiminė, jog yra Halvorsenas, taigi kada nors jis pats šitaip stovės priešais demonus ir aiškins valstybėje susiklosčiusią padėtį. Dalyvaus oficeliuose priėmimuose pas karalių ir su juo spręs financų, kariuomenės ir teismo klausimus.

Karina čia aš sakau ką reikia daryti.

Dėptelėjo į ją Jonas. Karina, tik supurkštė ir pasitaisė žvilgančius tamsius plaukus.

Jūs žinokitės. Tai jau jūsų darbas. Aš nusiplaunu rankas.

Ji atsistojo ir ketino išeiti.

Stop! Ar leidau tau atsistoti?

Ne.

Karina net sudrebėjo nuo Jono pykčio.

Ar leidau išeiti?

Ne.

Tai sėdėk kur sėdi ir klausykis. Ir užčiaupk savo marmūzę.

Nebetarusi nei žodžiio ji pakluso.

Veiksmų turime imtis nedelsiant, jog žalos būtų mažiau, bet gana taukšti. Ne kvaili ir patys žinote grėsmės mąstą. Taigi...

Jonas atsikrenkštė ir padarė pauzę, kad būtų didesnis efektas. Jensas paniekinamai šyptelėjo. Tėvas norėjo parodyti kas čia šeimininkas.

Devonai, Larsai, Hektorai. Jūs būsite atsakingi už Čiandrų sekimą. Iškniskite apie juos viską. Kiek jų yra, kas kiekvieno šeimos narys, kuris kiekvienam iš jų brangiausias, kad būtų galima turėti įkaitų.

O tu dar ketini derėtis Jonai? Ketini ką nors paleisti?

Karina...

Jonui užteko ištarti jos vardą, kad ji nutiltų.

Sofija, Kamile, Emilija. Judvi būsit atsakingos už gyventojų nuraminimą. Praneškit spaudai, jog demonai gali ramiai ir saugiai vaikščioti gatvėmis, jog už Kovalskį, Aršauską ir Petkevičių bus atkeršyta, jog jie žuvo gindami savo miestą ir savo pasaulį.

Karoli, Tomai, Dovydai, Žygimantai, Reginaldai. Jūs būsit atsakingi už Čiandrų naikinimą vos tik juos sugavus.

Tai jų nekankinsime?

Ne Reginaldai.

Ooo, gaila. Aš taip svajojau pažaisti.

Nėra ko terliotis su ta smulkme.

Bet leiskite juos pakankinti savo malonumui, o ne poste. Prieš juos nužudant ką?

Na, gerai Žygimantai. Galite su sugautaisiais daryti ką norite, bet kad nei vienas nepabėgtų.

Žinoma, Jonai.

Kas dar čia liko... Regis viską aptarėm... Taip?

Į duris pasibeldė ir įėjo demonų vyriausiosios tarybos sekretorius.

Labai atsiprašau Jonai, kad sutrugdžiau, bet turiu labai svarbių žinių.

Klok.

Ką tik atvyko vienas iš karių stovėjas miesto sargyboje, kai buvo nužudyti trys tie demonai.

Nu ir?

Neįtikėtinas laimikis. Jis sugavo vieną iš Čiandrų.

Tikrai?

Jonas net pašoko.

Vesk jį čia. Tuojau pat jam bus išmokėta garbės premija.

Gerai.

O kur Čiandras?

Be sąmonės, ganėtinai žiauriai nukankintas, bet ir Deividui neblogai kliuvo.

Oho.

Tyliai pats sau nusistebėjo Jensas. Čiandras sugebėjo duoti į kaulus vienam iš galingiausių karių. Kas tokie per Čiandrai ir kokį pavojų jie kelia demonams žinojo net penkemečiai, todėl nereikia nei sakyti, jog Jensas apie juos žinojo viską.

Jonai, kas užsiims su Čiandru?

 Kas jį kankins?

Ooooo, prašau tave leisk man pasidarbuoti.

Aš irgi noriu patreniruoti savo magiją.

Ir aš!

Salėje kilo sąmišis.

Tyyyylooooooooos!

Vos įstengė perrėkti demonus Jonas. Visi aptilo lyg gavę basliu į galvas.

Čiandru užsiims...

Jis kurį laiką galvojo. Jensas pajuto salėje įtampą. Aišku visi nekantravo pakankinti demonų medžiotoją. Jam buvo visiškai tas pats kuriam klius ši garbė. Kažkodėl jo tai nedomino. Dėmesys buvo atbukęs.

Mano sūnus.

Jensas galvojo, jog išgirdo blogai. Žiauriai tingėjo kruštis su demonų medžiotoju. Jis galvojo, jog tai gana nuobodu. Kiti demonai buvo nuo jų prisikentėję, todėl turėjo už ką jų nekęsti, o Jensas buvo labai jaunas ir nors žinojo kokį pavojų Čiandrai kelią demonams tai jo nedomino. Smagiau buvo užsiimti su nevykeliais žmogeliais, raganiūkščiais, vampyrpalaikiais ir vilkolakiais.

Jensai!

Ką?

Girdėjai ką sakiau?

Taip. Turėsiu užsiimti su Čiandru.

Pirmyn. Jis paguldytas 675 oje kameroje.

Gerai.

Pala, kodėl Jensas? Jis visai dar nepatyręs demonas. Nenoriu tavęs įžeisti Jonai, bet tavo sūnus dar vaikas.

Aš taip nusprendžiau.

Ramiai tarė Jonas.

Bet... Bet jis neturi to supratimo apie Čiandrus kokį turime mes. Nenoriu būti blogu pranašu, bet man atrodo, jog Čiandras gali pergudrauti jį ir pabėgti į laisvę.

Apsiramink Hektorai. Mano sūnus jau suaugęs, pilnateisis demonas. Sakykime, jog tai bus jam išmėginimas. Laikas ir jam susipažinti su tikruoju demonų darbu.

Na, gerai. Tu geriau žinai Jonai.

Jensas išėjo. Šiaip būtų pritaręs Hektorui, jog gal reikia tai perleisti vyresniam demonui, bet iš dalies jam buvo ir smalsu. Gal visai bus linksma. Pamanė jis įlipęs į liftą ir paspausdamas mygtuką R.

Antras skyrius

Ji gulėjo ant šaltų rūsio grindų. Visą krėtė drebulys, bet ne tiek nuo šalčio kiek nuo baimės sumišusios su neapykanta. Veidas dar nebuvo išdžiūvęs nuo ašarų. Būtų jas nusišluosčiusi rankove, bet negalėjo pajudinti rankų. Jos tvirtai buvo surakintos grandinėmis. Visą kūną skaudėjo, lyg kas luptų odą nuo kaulų ir gyvai plėštų raumenis, bet tai jai nei maž nerūpėjo. Svarbu buvo sunaikinti demonus visus iki vieno. Davė pažadą savo mirštančiam tėvui, kad atkeršys už jį. Jautėsi beprotiškai nuvargusi. Psichologiškai ir fiziškai, bet bijojo užsimerkti ir nors akimirką pailsėti. Užsimerkusi ji regėdavo priešais ant kruvinos žemės suklumpančius tėvą ir mamą. Matė kaip jos mažoji, vos trejų metukų sesutė paklaikusi nubėgo nežinia kur. Ji nežinojo kas jai nutiko. Ar ir ją sugavo ir kankina. Užpulti demonus trys jų šeimos planavo labai seniai. Nuo pat amžių Čiandrai padėjo vieni kitiems. Buvo kaip viena didelė šeima. Prieš devynis šimtus metų visi demonai, visas jų niekingas sukurtas pasaulėlis buvo nušluoti nuo žemės paviršiaus. Nebeliko nei vieno demono. Vampyrai, raganiai, vilkolakiai ir žmonės buvo išlaisvinti, o kelias į jų negyvenamą pasaulį buvo atblokuotas ir jie galėjo į jį sugrįžti. Atrodė, jog tokių padarų kaip demonai nebėra. Deja, jų liko saujalė, kuri su kiekvienais metais vis stiprėjo, o Čiandrai buvo apsilpę, nes taikos ir ramybės metais nesitreniravo, todėl demonai ganėtinai lengvai sunaikino didžiąją dalį jų ir vėl nuo nulio atkūrė Hošono valstybę. Atkurti Hošono spindesį, idilę ir šlovę kokią jis turėjo prieš viskam išnykstant užtruko septynis šimtmečius. Demonai manė, jog Čiandrai sunaikinti amžiams, nes kai demonai juos naikino niekas nesidomėjo kaip jie atrodydavo, gyvendavo ar kokios buvo jų pavardės, kad galėtų juos susekti. Žudynės vyko į kairę ir dešinę nesidairant kas yra kas. Kartais su Čiandru būdavo supainiojamas demonas, bet poros demonų žūtis nėra labai svarbi palyginus su tuo, jog visi Čiandrai arba kitaip tariant demonų medžiotojai būtų nušluoti. Taigi, demonams atrodė, jog su Čiandrais jau baigtą, tačiau išsikapstė net trys jų šeimos. Visus keturis šimtmečius jie slėpėsi kalnuose. Visi treniravosi ir svajojo vėl sužlugdyti demonus. Todėl kai jų visų autoritetas ir vadas Titas juos visus vėl subūrė draugėn ir pasiūlė eiti vėl į karą. Nei vienas jų nedvejojo. Deja, buvo dar per anksti. Pamanė ji prisimindama įvykius įvykusius prieš kelias valandas. Gerai, jog jiems pavyko nužudyti bent tris demonus. Visi iš jų pabėgo. Žuvo, tik jos šeima. Anksčiau nors vienas iš Čiandrų būtų padėjęs jiems ir gal mano šeimos nariai būtų išsigelbėję, bet matyt mūsų vertybės pakito. Pamanė ji. Kai tik jos šeimai pasidarė šakutės visi išsigando. Suprato, jog dar per anksti pulti demonus ir pabėgo. Nežinia kur. Palikę juos vienus. Iš pat pradžių ji visiškai nenorėjo veltis į šį karą. Troško ir toliau gyventi kalnuose, nors skurdžiai, bet laimingai. Neturint jokių rūpesčių. Jai nerūpėjo, kad ji yra Čiandrė. Nuo gimimo nesinaudojo savo galiomis ir tik tėvo verčiama ėmė treniruotis. Jis vis jai kalė į galvą, jog tokia jos paskirtis šioje žemėje, tačiau ji nenorėjo pulti demonų. Ne dėl to, jog jų bijotų, nes buvo tokia pat galinga kaip ir jie, tačiau jie niekada nėra padarę jai nieko bloga ir ji nesuprato kodėl staiga nei iš šio nei iš to turėtų juos užsipulti. Dar nežinia ar jiems pavyktų juos nugalėti. Taigi kad taip buvo anksčiau, o dabar... Dabar ji virte vyrė neapykanta demonams ir manė, jog kad ir kaip, bet ji pabėgs iš čia. Nudės pirmą pro šias duris įžengusį demoną. Nežinojo kaip, nes buvo dar pakankamai silpnomis galiomis, nes buvo jauna ir nepatyrusi be to sudaužyta kaip obuolys, bet ji pabėgs. Ji išgirdo pypsėjimą prie durų. Tai rodė, jog kažkas surinko kodą ir ateina pas ją. Aišku, jog atvaro demonpalaikis. Velnio išpera, pragaro šūdas. Durys atsidarė, bet ji nieko nereginčiomis akimis spoksojo priešais save. Žingsniai artėjo.

Trečias skyrius.

Jensas pagaliau nusileido į rūsį. Lifto durys atsidarė. Jis nuėjo tamsiais ir velniškai šaltais koridoriais. Kažkur šniokštė vanduo. Buvo girdėti kaip cypsi pelės. Aišku jų čia gyveno tūkstančiai. Rūsys buvo naudojamas, tik kankinamiesiems laikyti ir tai laikinai, vos atvežus. Jie būdavo perkeliami kitur į įvairias demonų pasilinksminimo, treniruočių ir darbo stovyklas arba vietoje pasitarus nužudomi. Koridorių ir durų raizgalynėje jis susirado reikiamą kamerą ir surinko kodą. Durys prasivėrė ir jis įžengė. Iš pradžių matė, tik metalinių vamzdžių kalną ir įvairiai susisukusių grandinių raisgalynę. Daugiau nieko. Nustebęs apsidairė, nes tikėjosi, jog Čiandras bus matyti iš tolo... Pagaliau pamatė smulkutį pavidalą pririštą prie vieno iš stulpų. Pavidalas buvo apkrautas ir apraizgytas miliardų grandinių, kurios tikriausiai svėrė daugiau nei jis. Jensas priėjo dar arčiau, jog galėtų nustatyti butybės amžių ir lytį ir nustėro, nes tai buvo mergina... Jensas, nors būdamas demonas buvo sukrėstas. Negalėjo paaiškinti kodėl. Ne pirmą kartą kankinamoji buvo moteris, bet ši... Ji buvo ne moteris ir net ne mergina. Tiesiog vaikas... Ji buvo gležna, liesutė mergaitė, gražiomis mėlynomis akimis, nedidele nosyte ir rausvomis kaip rožės pumpuras lūpomis, smulkiame širdies pavidalo veide. Puikūs rausvai auksiniai plaukai bangomis buvo apkritę pečius. Paprastai nelinkęs per daug žavėtis niekuo, ją išvydęs Jensas staiga ir visiškai netikėtai susigraudino. Ji buvo tarytum gaivaus kalnų oro gurkšnis. Kitos moterys palyginus su ja atrodė negyvos it medinės lėlės. Jis jautėsi, lyg apimtas transo ir tik spoksojo į ją. Ji irgi į jį žvelgė. Nežinia kiek laiko praėjo. Minutė, dvi, gal trys. Staiga Jensas prisiminė kodėl čia yra ir jį lyg elektros srovė nukrėtė. Stengėsi elgtis lyg nieko nebūtų buvę ir kuo greičiau nugrūstį tą keistą jausmiūkštį į sąmonės užkaborius.

Ketvirtas skyrius

Kai demonpalaikis buvo visai arti jos ji pakėlė galvą. Priešais ją stovėjo maždaug jos amžiaus jaunuolis. Buvo nelabai aukštas, bet dėl plačių pečių atrodė vyriškas ir valdingas. Tankių raudonmedžio spalvos plaukų garbanos beveik siekė apykaklę. Į ją žvelgė giliai įdubusios raudonos akys. Vos išvydusį jį ji pasijuto keistai. Kažkas krūtinėje sukuteno, lyg labai jaudinantis. Staiga ji net išsigando, nes nepajautė staigiai užplūstančios ir viską sunaikinančios neapykantos. Tiesiog žvelgė į jį. Išsigando ir to, jog vaikino akyse nebuvo matyti demoniško žiaurumo. Jos buvo raudonos, kokias prigimtinai turi demonai, bet tai jos neišgąsdino. Staiga, prieš savo valią ji pajuto kaip visa jos esybė suteka į tą demoną. Jausmas buvo toks keistas, kad ji papurtė galvą, jog praeitų svaigulys. Jis ramiai tarė.

Na, Čiandre. Ir kaip sugalvojote po šitiek laiko mus užpulti?

Ji tylėjo. Jo balsas buvo švelnus, žemas ir ramus. Niekada iki tol ji nebuvo girdėjusi demono kalbant, bet gal jie visi taip kalba. Staiga ji panoro klausytis šio balso amžinai. Vėl papurtė galvą. Kas man darosi. Pamanė ji. Kodėl jis mane taip veikia. Ji prisiminė tuos demonus, kuriuos nužudė jos šeima prie miesto vartų. Jų balsai atrodė šiurpūs, jų akys degė neapykanta. Jie buvo žiaurųs ir negailestingi. Šis neatrodė toks. Liaukis. Įsakė ji sau. Jis toks pats kaip jie visi. Demonai persikeiteliai seniai išžudyti. Visi iki vieno.

Na?

Jis ramiai laukė. Ją tai nustebino. Manė, jog jai tylės bent dvi sekundes jis šoks ant jos ir išplėš pusę širdies.

Norėjome jus sunaikinti.

Tyliai atsakė ji. Jis švilptelėjo.

Drąsųs. Nieko nepasakysi... Kodėl to norėjote? Juk žinojote, jog beveik visi jūsiškiai sunaikinti. Kodėl taip beprasmiškai veržėtės į mirtį?

Ji tylėjo.

Atsakyk.

Tonas nebuvo įsakmus, veikiau prašantis.

Nežinau.

Jis nusijuokė. Garsus jo juokas nuaidėjo po kamerą. Jis buvo užkrečiantis ir patrakęs. Ji net nustebo, jog demonas gali taip gražiai juoktis.

Sakai nežinai?

Ne.

Bet gi tu visai dar jauniklė.

Pats toks.

Ji nepajuto kaip leptelėjo tai.

 Na, tu teisi aš visai jaunas demonas, bet tai nereiškia, jog nežiaurus.

Nemačiau žiaurumo tavyje.

Jis vėl nusijuokė. Šįkart ji išgirdo piktas gaideles. Jai net sprandas pašiurpo. Vadinasi štai kokie tie demonai. Pabaisos gražuolių kūnuose.

Tu labai klysti. Aš esu žiauriausias iš savo šeimos. Na, bent jie taip mano. Pats negaliu pasakyti koks mano lygis. Taigi ar kalbėsi su manimi ar teks imtis sunkiosios artilerijos?

Gali.

Drąsiai ir šaižiai atkirto ji.

Tada pradėsime.

Penktas skyrius

Jensas užkeikė ją. Ji ėmė klykti, nes mintyse išvydo kaip kankinama jos šeima. Atrodė lyg jos galva būtų uždegta. Staiga, viskas liovėsi. Jensą sukrėtė jos klyksmas. Kas man darosi? Galvojo jis. Gal ko netinkamo apsivartojau „Kablyje“ arba „Metro“... Nuo kada nevaldau savo galių. Negaliu išlaikyti jos kankinamos. Jis vėl ėmė ją kankinti. Ji jautė kaip oda svyla, kaip kažkokia jėga laužo kaulus. Atrodė lyg kažkas knaisiojasi šaukštu po smegenis, o žarnos tuoj pačios išlips pro gerklę.

Ką rezga tavo bendrininkai?

Ji tylėjo. Pamatė, jog apsiriko manydama, jog jis ne žiaurus. Demonų persikeitėlių nebėra ir ji nei už ką tiems pragaro išperoms neišduos savųjų paslapčių. Tiesa nežinojo jų daug, nes buvo jauna ir vyresni jai jų nepatikėdavo, bet kelias žinojo.

Kadangi tyli, tai manyčiau vėl imkimės kankinimo?

Staiga jos mintyse iškilo vaizdas kaip ji savomis rankomis išplešia savo sesutei širdį.

Neeeeeeee!!

Patinka?

Ji tylėjo.

O kaip šitai?

Jis sukėlė jos mintyse vaizdinį kaip ji nužudo savo motiną, ištaško tėvo smegenis ir tiesioginia prasme palieka sesutę nukraujuoti. Pakabina ją ant tvoros ir perrėžia gerklę.

Gal jau kalbėsi? Man atrodo, jog jau pakaks darkyti tavo psichologiją ir...

Ją ušplūdo neapykanta. Ji suteikė jėgų ir ji taip pašoko, jog nuplėšė visas grandinias. Tada tėškė demoną į sieną. Ji tikėjosi, jog jis atsijungs bent jau porai sekundžių, bet jis tuojau pat atsistojo.

O tu galinga. Nesitikėjau. Respektas tau, nes jau ir  taip buvai sudaužyta, bet jai nori kautis ir turi jėgų tam gerai. Aš nieko prieš išbandyti savo galias prieš Čiandrę.

Gal juokauji? Aš galiu tave nužudyti.

Nemanau, kad taip bus, nes tu silpnutė, o tai ką ką tik padarei buvo mano paties neapsižiūrėjimas. Be to mėgstu išūkius.

Kaip nori.

Iškošė ji pro dantis. Tada jie pradėjo kautis.

Čiandrai buvo demonų priešingybė. Buvo tokie patys galingi kaip demonai, bet jų paskirtis gamtoje buvo demonų medžiojimas. Labiausiai Čiandrai stiprėjo gerdami demonų kraują. Kuo stipresnis būdavo demonas, kurio kraują Čiandras išgerdavo, tuo stipresnis tapdavo ir jis. Jensas matė, jog Čiandrė nepajėgi kovoti su juo lygiomis jėgomis. Jis prirėmė ją prie sienos.

Gal jau baigiam? Juk tu jau mirusi.

Staiga ji griebė jam už galvos ir ilgomis iltimis, kurias jis tik dabar pamatė įsiskverbė į jo kaklą. Jis bandė priešintis, bet nieko negalėjo padaryti. Jautė kaip gyvybė apleidžia jį. Ji mane nužudys. Suvokė jis ir staigiai pasukdamas galvą atsiplėšė nuo jos. Tada sviedė ją į sieną. Ji be žado susmuko. Stipri, nors smulkutė kvaiša. Pamanė Jensas. Jam reikėjo pertraukėlės, nes ta debilė, nors silpnai priešindamasi jį išsunkė. Jis užrakino jos kamerą ir pakilo į vyriausybės rūmų vestibiulį. Nusipirko kavos ir vėl grįžo pas Čiandrę. Ji be žado tysojo prie sienos. Jį vėl sukrėtė jos smulkumas ir gležnumas. Ji vilkėjo odinią striukę ir suplėšytus džinsus, kurie dabar buvo virtę skarmalais. Avėjo aukštus, suvarstomus batus. Veidas buvo visas sudarkytas. Nosis gal keliose vietose lūžusi. Lūpos prakirstos. Abu skruostus kirto žaizdos. Ilgi juosmenį siekiantys plaukai, kurie pradžioje taip žavingai dengė pečius dabar buvo prilipę prie kruvinos galvos. Nenoriu jos žaloti. Staiga persmelkė Jensą mintis. Ką tu paistai. Iškart subarė save jis. Prisimink, jog šita dalbajobė narsiai pasipriešino. Ji tikrai nėra bejėgė, nors tokia ir atrodo. Kišenėje suskambėjo telefonas. Žinojo, jog skambina tėvas.

Ko?

Kaip sekasi?

Norm.

Ar ką nors sužinojai?

Ne. Ji tyli.

Kvaiša. Žino, jog mirs, bet vis tiek tyli. Nors Čiandrai visada buvo tokie. Atvaryk trumputis susirinkimas.

Jensas, tik atsiduso.

Vėl?

Taip, o ar kas negerai?

Tėvai ar aš tikrai privalau juose dalyvauti?

Ką čia šneki? Aišku privalai. Juk kada nors tu būsi mano vietoje. Greitai atvaryk.

Jensas nutylėjo, kad nenori visos šitos šūdalienės.

Gerai.

Jis pastatė tuščią kavos puodelį ant grindų ir išėjo.

Jonai, mudu su Reginaldu sugavome du Čiandrus ir sunaikinome.

Šaunumėlis. Juk sakiau, kad mes juos greitai nušluosime nuo žemės paviršiaus.

Pasidomėjau, nužudytieji priklausė Trulsenų šeimai, nors kam dabar tai rūpi.

Gerai. Kamile kaip sekasi su spauda?

Viskas gerai. Gyventojai nuraminti.

Gerai. Jensai?

Kankinu ją, bet nieko nepavyksta išgauti. Net nežinau kuriai šeimai ji priklauso.

Tai nelabai svarbu, nors praverstų žinoti, kurios šeimos atžalą turime.

Kodėl?

Ar tu trimetė Karina? Gi taip galėtume atvilioti kitus iš jos šeimos ir nužudyti.

Tu teisus Jonai. Visai buvau pamiršusi.

Toliau ją kankink Jensai. Jei ir toliau tylės nužudyk.

Gerai man tai kas.

Abejingai burptelėjo Jensas.

Galiu jau eit?

Gerai.

Jensas vėl nusileido į rūsį ir nuėjo į Čiandrės kamerą. Ji buvo atgavusi sąmonę ir kietai miegojo. Prie vamzdžių krūvos paliktas puodelis buvo tuštutėlis. Jensas nusišypsojo. Jame buvo likusios kavos nuosėdos, kai jis išėjo, o dabar ir jų nebuvo. Ji gal nori gerti ar ką... Ji atmerkė akis.

Gal tu nori gerti?

O koks tau skirtumas? Negi tau rūpi?

Jos dantys buvo apsinešia kavos granulėmis.

Nori tikėk, nori ne, bet aš galiu tau atnešt vandens.

Ji tylėjo.

Tai nori ar ne?

Ji linktelėjo. Jensas atnešė jai stiklinę vandens. Ji godžiai išgėrė.

Koks tavo vardas?

Negi svarbu?

Nelabai, bet negi tau patinka, kai vadinu tave Čiandre?

Man jokio skirtumo.

Na, gerai. Šiandien baigiame kankinimų seancą.

Koks maloningas.

Purkštelėjo ji.

Nori valgyt?

O kaip tau atrodo?

O tu atžaroka...

Jis vyptelėjo ir nuėjo atnešti jai maisto.

Naktį Jensas nusprendė saugoti ją, kad nepabėgtų. Taigi iš sandėlio pasiėmė čiužinį ir įsitaisė prie jos kameros durų. Ta mergiotė keistai jį traukė. Apsiramini Jensai Halvorsenai. Tu demonas ar ne demonas? Liepė jis sau ir užmigo. Šiaip ar taip jam buvo vis vieną kas su ja atsitiks. Taigi nieko įpatingo nevyksta. Vidurnaktį jis nubudo ir išgirdo ją verkiant. Turbūt žliumbia dėl savo niekam tikusios šeiminėlės. Paskaudės ir praeis. Jis apsivertė ant kito šono ir vėl norėjo migdytis, bet tas jos verksmas buvo keistai paniškas. Kas jai darosi? Pamanė jis ir nusprendė patikrinti. Atrakino jos kamerą. Vakare Jensas buvo pravėręs rūsio stoglangį, kad patektų šviežio oro ir Čiandrė neuždustų. Viršuje įjungta švietė lempa, todėl kambaryje jis pamatė skraidant keturias peteliškes. Jos vis suko ratus aplink lempą. Nieko įpatinga. Jensas pažvelgė į mergiotę. Ši visa susigūžusi tūnojo ant metalo krūvos ir drebėjo.

Kas tau?

Ji neatsakė, tik dar labiau pravirko.

Nagi kas yra?

Aš... Man...

Ji pažvelgė į peteliškias ir suklykė. Užsidengė veidą rankomis.

Tu jų bijai?

Ji neatsakė, tik trūksmingai kvėpavo. Skruostais ritosi ašaros. Keista, jog demonų medžiotoja bijo tokio mažo padarėlio. Nusišypsojo Jensas mintyse. Jis sugaudė peteliškes ir paleido pro stoglangį. Tada jį uždarė.

Na, tvarka?

Ji linktelėjo.

Jis išėjo iš kameros. Kitą dieną nunešė jai maisto ir vandens. Tada vėl turėjo pradėti ją kankinti.

Tai gal pagaliau pasidalysi su manimi savo žiniomis?

Nei neketinu. Pasvajok.

Juk žinai, kad aš galiu įsibrauti į tavo mintis ir taip viską sužinoti. Kam šis cirkas? Tik tai bus labai nemalonu ir skausminga.

Ji tylėjo.

Tau pačiai rinktis Čiandre.

Jis vėl ėmė ją kankinti. Jos klyksmas užliejo kamerą.

Šeštas skyrius

Ji jautė kaip oda lupasi nuo kaulu. Matė, kaip atsiveria raumenų plotai. Čiurkšlėmis liejosi kraujas. Ji pati ėmė drąskyti sau veidą. Tuo pat metu jautė kaip demonas brovėsi į jos protą. Jis matė kaip ji bėgiojo kalnuose, kaip žaizdavo su sesute. Matė kaip jos mama sūpavo ją dar mažą ir dainavo lopšinę. Matė kaip tėvas mokino ją kautis ir kaip jos tėvai buvo nužudyti. Tada ji prisiminė ką jai sakė tėvas. Ir žinojo, Jog demonpalaikis irgi tai girdi.

Titas planuoja užimti demonų vyriausybės rūmus. Halvorsenų klanas per amžius buvo karalių patikėtiniai. Jiems žinomos visos rūmų paslaptys ir valdovo planai. Taigi Titas ketina išnaikinti jų šeimą, bet prieš tai išgauti iš vyriausiojo Halvorseno visas jam reikalingas žinias, kad galėtų pulti rūmus.

Ji jautė kaip demonas išeina iš jos minčių. Galvą plėšė taip, jog ji ėmė vemti.

Juk sakiau, jog skverbimasis į mintis nėra malonus, bet šiaip ar taip jau žinau viską ko mums reikia ar ne?

Ji tylėjo. Jos veidą jis buvo suraižęs peiliu. Nuo rankų oda pūslėmis nupuškėjusi. Visas kūnas nučaižytas kerais, kurie kėlė deginantį skausmą. Toks jausmas, lyg ji visiškai neturėtų odos, o raumenys ir kaulai būtų suplėšyti ir sutrupinti.

Tai dabar... Tau tik lieka... Mane nužudyti...

Ji vos pajėgė kalbėti. Jautė nepakeliamą silpnumą. Vėl išgirdo demono juoką. Nekentė jo visa siela. Būtų jį nužudžiusi jei tik būtų galėjusi.

Nebūk tokia kategoriška. Gal aš dar tave palaikysiu savo žaidimams.

Nekenčiu tavęs tu šūdo gabale.

Jis vėl nusijuokė.

Nori valgyt?

Ne.

Bado streikas?

Ne tavo reikalas. Dink iš čia.

Jensas nusprendė, jog jau gana užsiimti su ta mergiote ir išėjo. Pasakė tėvui, jog ji taip priveikta, jog vos gali pakalbėti. Perdavė jam tai ką išgavo iš Čiandrės proto.

Tai ji tik tiek ir žinojo?

Taip. Suprask tėvokai ji buvo mažvaikė, todėl suaugusieji nepatikėjo jai visko, bet ir tai neblogas laimikis.

Bet tai nieko naudingo. Nežinome kur jie dabar.

Bet žinome ką planuoja.

Nemanau, jog jie vis dar planuoja įsiveržti čenai, nes iškriko, kai bandė pulti Lihoną.

Visko gali būti.

Na, gana tasytis su ta mažvaike. Ji visiškai mums nenaudinga ir tik vietą užima. Rytoj ją pribaigsi.

Gerai. Aš irgi pavargau su ja kruštis. Sudie.

Jensas iškniso iš rūmų ir nupyzdino į „Metro“. Taip vadinosi viena pankų, neformalų ir kitų subkultūrų atstovų lindynė. Čia lankėsi demonai ir pavergtieji vampyrai, raganiai, vilkolakiai ir žmonės, kurie buvo išsikovoja teises demonų pasaulyje. Teises galėdavai išsikovoti jai trys tavo šeimos kartos nuolankiai ir nepriekaištingai tarnavo demonams. Tuomet tu gauni lygiai tokias pačias teises kaip ir visi demonai. Metalas jau grojo visu garsu. Jensas pasiėmė aqwavito. Tai degtinė pagardinta aitriais prieskoniais. Kurį laiką taškėsi su muzika. Jo mintyse vis dar buvo ta Čiandrė. Kodėl šalia jos jaučia tą silpnumą. Žinoma jis ją kankina, bet kankindamas jaučia skausmą ir nenorą jos žaloti. Kai tik pradėjo tai daryti jo galios išsijungė. Jam teko susikaupti, kad pradėtų iš rimtųjų ją kankinti. Kodėl taip yra? Atsakymo jis nerado. Tiesiog jį veikė jos gležnumas.  Pagedau. Pamanė jis. Reikės tai atitaisyti. Nusprendė, jog per daug laiko sėdi univere su ta sukrušta chemija, gal todėl jį taip veikia ta merga. Jau senokai buvo išpleškinias kokį vergų kaimelį.

Aloha Pipai!

Tokia buvo Jenso pravardė, kurią jis darželyje buvo gavęs. Jis jos nekentė. Tai buvo kaip pasityčiojimas iš jo.

Sveikas Rolai. Kiek kartų tau sakiau, jog nevadintum manęs Pipu. Tai nepakenčiama.

 Gerai nepyk. Norėjau, tik paerzinti. Juk žinau, kad tau ši pravardė nepatinka. Kaip sekasi?

Ai sukrušta rutina ir viskas. Kas pas tave geresnio?

Tėvoka žada paaukštint.

Ooooo. Neblogai.

Aha.

Jis vėl prisiminė jos klyksmą. Jį tai diorgino. Blet, piskis iš mano minčių. Reikia atsipalaiduoti. Nutarė Jensas ir užkalbino vieną mergą.

Labukas.

Sveikutis.

Viena?

Taip, o tu?

Aš irgi. Gal nori pašokti?

Žinai visai ne prošal būtų.

Jie šoko, linguodami ir strakaliodami. Kolonėlėse džerškė „Limb biscuits“. Jis nupirko jai gėrymą ir pats vėl pasiėmė aqwavito. Jie vėl šoko ir vėl gėrė.

Žinai, o tu visai nieko.

Pasakė Jis gerokai apnešta galva.

Tu irgi. Atrodai karštas.

Jiedu ėmė bučiuotis. Jis pakėlė jos palaidinę. Gerai bent tai, jog mano asmenybė nepakito. Pamanė jis, kai jiedu pasišalino į vieną iš kambarių.

Septintas skyrius

Krūptelėjusi ji pabudo. Vėl sapnavo kaip žūsta jos tėvai. Žinojo, jog jei dabar atsibudo, tai nebeužmigs. Nejučia pagalvojo apie tą demoną. Jis nenorėjo manęs skriausti. Pamanė ji. Bent jau pradžioje. Pajutau tai. Jis pradėjo mane kankinti, o tada... Jo galios, tiesiog nukrypo. Kodėl? O gal man, tik pasivaideno? Juk jis įrodė koks žiaurus gali būti. Be to jis išgavo tai ką ji žinojo iš jos minčių, taigi ji jiems nebereikalinga. Tikriausiai rytoj mane nužudys. Galvojo mergina. Kažkodėl ji troško, kad šiame pasaulyje būtų, nors vienas demonas nepanašus į kitus. Tas demonpalaikis iš pradžių atrodė toks. Deja jis toks kaip visi. Nors jis ją kankino, bet kažkodėl ji jautė jam trauką. Kažkas su manimi negerai. Gal aš nesveika? O gal mane taip paveikė tėvų mirtis ir nežinia dėl sesutės. Juk jis pabaisa kaip jie visi. Ji vėl pravirko. Karštos ašaros degino žaizdas. Mergina galvojo apie savo sesutę. Kur ji? Kas jai nutiko? Suvokė, jog pasaulyje liko viena.

Aštuntas skyrius

Jensas pabudo. Galvą plėšte plėšė. Šalia miegojo vilkolakė, kurią jis pasigavo „Metro“. Suskambo jo telefonas. Jis pasižiūrėjo į laikrodį. Pisleva. Vėluoja į demonų vyriausybės rūmus. Pakėlė ragą.

Taip tėvai.

Kur tu? Vėl lindi, kokios kekšės lovoje?

Nu tai kas jei ir taip?

Greitai atvarai į rūmus. Vėluoji. Čiandrė jau turėtų būti nužudyta.

Jensas pagiriojo. Be to labai šilta buvo gulėti lovoje ir žiauriai tingėjo knisti iš jos.

Klausyk tėvokai... Šita... O negali kas nors kitas jos nudėt?

Ne.

Kodėl?

Tai tavo darbas.

Jis tik atsiduso. Jo tėvokas buvo griežtas demonas. Lengvai susierzindavo. Kadangi demonai nemyli vienas kito Jensas žinojo, jog jam nebūtų nei šilta nei šaltą jei jis užsiverstų. Jis ir jo motina tėvui buvo tiek pat reikšmingi kiek demonai, kurie jam dirbo.

Jensai Halvorsenai. Tu esi mano sūnus, vienas iš galingiausių ir žymiausių demonų visame Hošone. Tai tik smulkus darbelis, todėl mesk savo vaikiškus išsidirbinėjimus ir knisk į darbą.

Gerai, gerai. Nerėkauk. Ponas viršininke. Atknisu po penkių minučių.

Jis numetė telefoną ir išlipo iš lovos. Užsitempė nunešiotas odinias kelnes, užsivilko „Linkinpark“ megstinį ir kožą. Susivarstė kerzus. Mergikė pasimuistė lovoje ir atsibudo. Plačiai nusižiovavusi ji pažvelgė į jį.

Jau varai?

Paklausė nusivylusiu balsu.

Taip. Tenka.

Gaila aš tikėjausi, jog mes dar kartą...

Deja nepavyks. Tėvokas kviečia. Jam labai dega.

Ji gundomai nusijuokė.

Šiaip ar taip kaip jau sakiau tu tikrai karštas. Naktis buvo nuostabi.

Klausyk mažule. Tai buvo, tik viena naktis. Manau, jog nei tu man nei aš tau neturėsime reikalavimų gerai?

Mes nebesusitiksime?

Jis pasilenkė ir ją pabučiavo. Ji sukišo pirštus į jo raudonmedžio spalvos plaukus ir sumurkė iš malonumo.

Mažule nemėgstu pastovumo.

Ji vėl nusijuokė.

O tu išdykęs. Nesijaudink. Nevaržysiu tavo laisvės donžuane. Pati esu laisvų pažiūrų.

Tai gerai mažule. Beje tu irgi buvai labai karšta.

Ji vėl nusijuokė.

Viso geriausio tau.

Tau irgi.

Jensas iškniso iš jos buto, kuriame jiedu praleido naktį ir atsidarė portalą į rūmus. Šiaip tokio keliavimo nelabai mėgo, nors jis buvo labai lengvas ir paprastas. Jam labiau patiko skristi su savo motociklu, bet šiandien savo mažulį buvo palikęs stovėti prie namų. Portalais naudodavosi, tik tuomet, kai jo neturėdavo. Atsidūrė susirinkimų salėje. Joje stovėjo trys demonai ir jo tėvas.

Jonai tai ką darome su ta mažvaike?

Paklausė Žygimantas.

Dabar net tokius smulkius nurodymus reikės dalyti? Atrodo lyg pats nežinai mūsų darbo. Nudėkit.

Gerai. Tik kai nukankinsiu dar tris Čiandrus ir išgausiu ką jie žino.

Jis pasitrynė rankas.

Oi bus smagus žaidimėlis.

Žygimantas išėjo.

Apie kokią mažvaikę kalbat?

Jensai, tau neturėtų tai rūpėti.

Jei jau priklausau tavo darbuotojams.

Pašiepiamai pasakė jis.

Nemanai, jog turėčiau žinoti viską kas vyksta?

Nereikia čia tos ironijos sūnau. Tiesiog kaip išsiaiškinome pagavome tos Čiandrės sesę. Visiška mažvaikė vos trejų metų. Ji bevertė gal net reikėtų išsiūsti ją į treniruočių stovyklą jauniems demoniūkščiams?

O gal palik ją man?

Žodžiai patys išsiveržė iš Jenso lūpų. Šiaip jis nei neplanavo daugiau turėti reikalų su Čiandrais. Prieš išeidamas iš sugulovininkės buto buvo nusprendęs, jog pribaigęs Čiandrę pasakys tėvui, jog jam nuobodu ir turi daugiau laiko skirti savo mokslams, todėl negali daugiau užsiimti demonų reikalais. Juk tėvui irgi svarbu, jog Jensas būtų pažangus kankintojas. Taip kankinimų stovyklose buvo vadinami tie demonai, kurie naudodavo chemiją. Nežinojo kas jam užėjo, bet ši mintis užsiimti su Čiandrės sesute šovė visiškai staiga.

Maniau, jog nebenori turėti reikalų su Čiandrais?

Na, gal apsigalvojau?

Gerai kas man rūpi. Gali ją pasiimti.

Ačiū. Lekiu pribaigti Čiandrės.

Gerai.

Jensas išsikvietė liftą, bet kuo žemiau jis leidosi, tuo labiau silpo jo ryštas. Kūrva, kas man? Kodėl man turėtų tai rūpėti. Pribaigsiu tą slieką ir viskas. Kodėl turėčiau jos pasigailėti. Aš demonas ar ne demonas? Lifto durys atsidarė. Negali būti nieko paprastesnio. Manė jis eidamas rūsio koridoriais. Įlekiu ir pribaigiu ją. Ji nei nespės pasipriešinti. Priėjęs Čiandrės kamerą jis netikėtai sustojo. Nagi Jensai Halvorsenai dirbk savo darbą. Bet ranka nekilo rinkti kodo. Surenki kodą ir pribaigi tą padugnę. Įsiteigsi tėvokui ir jis tave paliks ramybėje. Galėsi ištisus metus šėlti kaimuose ir čilinti pankų klubuose ir baruose. Bet ką ji daro demonams gerai pagalvojus? Nieko. Ji gal net nenorėjo veltis į karą? Nenorėjo? Nu tu ir nusipezi. Jei nebūtų norėjusi nebūtų ir ėjusi su visais. O gal ją privertė. Viskas gana! Supyko jis ant savęs. Kodėl šalia tos šiukšlės suskystu. Kodėl elgiuosi ne kaip aš? Jis pakėlė ranką ir surinko kodą. Metas tai užbaigti.

Devintas skyrius

Ji gulėjo ir spoksojo į sieną. Išgirdo žingsnius. Vėl tas šūdo gabalas ateina. Tikriausiai manęs nužudyti. Ai koks skirtumas. Man vis vieną. Visi, kurie man buvo svarbūs jau mirę. Tai kodėl turėtų rūpėti man mirsiu aš ar gyvensiu. Žingsniai nutilo prie pat jos durų. Ji pasimuistė. Keista kodėl jis neįeina? Ko gera svarsto kaip kuo greičiau mane nudėjus. Renkasi būdus. Durys atsidarė ir jis įžengė. Ji laukė, kol jis prieis. Tada pakėlė galvą. Jų žvilgsniai susitiko. Laikas, regis sustojo. Ji tiesiog žvelgė į savo kankintoją. Tik dabar turėjo galimybę atidžiai į jį pažvelgti. Pastebėjo, jog jo nosyje gal trys auskarai, lūpose po šešis. Ausyse irgi buvo auskarai, bet gal ir ne auskarai, nes buvo žymiai didesni už tuos, kurie buvo veide. Staiga ji pastebėjo, jog jo akys kiek parudavusios. Ne, tai apšvietimas pamanė ji. Jos vis dar raudonos. Vadinasi jis nepersikeitė. Ir kur tau persikeis toks padugnė. Jie tylėjo visą amžinybę.

Nagi?

Tarė ji. Jis tylėjo. Veidas buvo neįskaitomas.

Daryk ką turi daryti man vis vieną.

 Dešimtas skyrius

Jensas žvelgė į jos be galo mėlynas akis. Jos jį nugramzdino. Jis papurtė galvą, bet nesiliovė į ją žiūrėjęs. Negaliu. Pagalvojo jis. Negaliu jos nužudyti. Jis išsigando, nes to niekada nebūdavo. Jis lengvai pribaigdavo visas savo aukas, bet ši mergina... Jis matė jos akyse susitaikymą. Ji žino kodėl aš čia. Žino ir nei nemano priešintis. Ji susitaikiusi. Bet ne. Kodėl? Kodėl taip greitai pasiduodi? Aš maniau, kad tu kovosi. Tu tokia jaunutė ir gležna. Kodėl nori mirti? Turi patirti visus gyvenimo džiaugsmus. Turi... Kas man darosi? Jensas vėl papurtė galvą.

Tavo sesuo gyva.

Staiga kameroje nuskambėjo jo balsas ir jis atsipeikėjo iš sąstingio. Nenorėjau to sakyti. Kas man?

Ką?

Jis pamatė kaip giliai jos akyse kažkas užsižiebė. Paskui vėl užgeso.

Tu mane mulkini.

Kodėl turėčiau tau meluoti?

Nežinau gal dar ko nors nori. Jūs demonai visi vienodi. Padugnės ir tiek.

Juk žinau ką planavo taviškiai. Tiek, kiek tu žinojai. Tad ko dar galėčiau iš tavęs norėti?

Net jei ji ir gyva kam man tai sakai jei nudėsi mane?

Jis tylėjo. Jenso širdyje ir galvoje grūmėsi mintys ir jausmai. Ką aš padariau? Koks man skirtumas. Kodėl pasakiau jai, kad jos sesuo gyva? Juk turiu ją pribaigti.

Kur ji?

Apačioje. Demonai planuoja ją pribaigti.

Ir vėl! Kodėl visą tai jai sakau. Juk nieko iš to nebus. Jos mirs ir viskas. Kodėl užsikraunu ant savo galvos šią mergą ir jos mažvaikę sesę? Dabar pat turiu ją pribaigti. Iš jos akių pasipylė ašaros. Dieve paleido dūdas. Viskas aišku su šita kvaiša. Dabar ims zysti kaip jai gaila, bet toks Čiandrų likimas. Ne ji neturi verkti. Juk jos sesutė dar gyva. Mergina nieko nesakė. Jos skruostais tyliai riedėjo ašaros, o ji nebandė jų šluostyti. Jensas kaip užhipnotizuotas žvelgė į ją.

Nori pasišaipyti?

Verksmingai tarė ji.

Tau juk patinka, kad aš negaliu nieko padaryti, kad tavo draugužiai nukankins ją ir lėtai nudės, nors ji yra dar visai maža ir nieko jiems nepadarė. Nekenčiu jūsų!

Jensas nieko neatsakė, tik nusigrežė ir išėjo. Kaip apsvaigęs pakilo liftu į dvidešimt aštuntą aukštą ir nuėjo pas tėvą.

Viskas. Ji negyva.

Puiku sūnau.

Tėvas pakilo ir paplekšnojo jam per petį.

Juk žinojau, jog tau nieko nereikš atlikti šį darbą. Dabar gali papramogauti su jos sese. Ji svarstymo kambaryje.

Gerai. Ačiū tėvai.

Jensas išėjo. Nesuprato kas jam darėsi. Krūtinę prislėgė kaltė dėl melo savo tėvui. Vėl išsikvietė liftą. Svarstymų kambarys buvo pirmame aukšte. Jame būdavo paliekami tie dėl kurių demonai nieko iš karto nenuspręsdavo, todėl jis buvo taip vadinamas. Kas man darosi. Visai suskydau. Kodėl? Jį suėmė pyktis ant savęs. Man visai prastai. Nesugebu nudėti dviejų kūrvų. Gal susirgau. Pamanė eidamas koridoriumi. Svarstymų kambaryje ant kėdės sėdėjo mergaitė. Ji buvo mažutė, smulkutė. Tokiais pat rusvai šviesiais plaukais kaip sesuo, tik akys buvo pilkos. Jis iš tolo stebėjo ją. Eina nachui. Pagalvojo jis ir nusijuokė iš saviškių. Jie ketina sudrąskyti šį padarėlį, nors ji tiek pat galinga, kiek tarakonas. Nesąmonė. Kodėl man užeina tokios dūchiškos mintys? Jis priėjo prie jos.

Labas.

Mergytė nieko neatsakė. Tik susikišo pirštukus į burną ir pravirko.

Kodėl verki?

Mano mama ir tėtis milė.

Labai užjaučiu. Tikriausiai labai juos mylėjai.

 Tai zinoma.

Ji priekaištingai į jį pažvelgė.

O tu? Kodel tau kyla tokie kvaili kliausimai? Juk ilgi myli savo tėvus.

Taip žinoma myliu. Atleisk, kad buvau netaktiškas.

O ką leiskia netaktiskas?

Nejautrus.

Aisku. Vis tiek aciū uz uzuojautą.

Nėra už ką. Koks tavo vardas?

Kamilė.

Aš Jensas. Nori valgyti?

Taip.

Jis atnešė jai maisto.

Neliūdėk Kamile juk dar turi sesę.

Tuliu? Vadinasi tu zinai kul ji?

Taip žinau.

Mergaitė pašoko nuo kedės.

Nuvesk mane pas ją. Labai plasau.

Dabar negaliu.

Kodel?

Todėl, kad ji dar silpna.

Ji suzeista?

Deja taip.

Valgsė.

Nesijaudink ji pasveiks.

Tiklai?

Žinoma. O dabar gal nori pažaisti?

Taip!

Jis visą dieną su ja pražaidė gaudynių, bet neleido jai lipti į kitus aukštus, nes juos galėjo pamatyti kiti demonai. Žaizdamas Jensas stengėsi save suprasti, bet negalėjo paaiškinti keistos savo elgsenos. Jis negalėjo patikėti savo jausena, bet jam patiko dūgti su ta mergaite.

As jau pavalgau.

Uždususi, sutaršytais plaukais Kamilė vėl atsisėdo ant kėdės svarstymų kambaryje.

Tai gal norėtum arbatos?

Taip.

Jis nuėjo jos padaryti, bet į puodelį dar įmetė migdomųjų. Ji turėjo miegoti visą naktį, o gal ir dieną.

Aciū. Jensai tu esi labai gelas.

Joooooo. Kad ji žinotų koks aš „geras“. Pamanė jis. Išgėrusi arbatą mergaitė užmigo. Jis pakėlė ją ant rankų ir paguldė ant neštuvų. Tada išnešė.

Vienuoliktas skyrius

Ir kodėl rūpinuosi ta mažvaike ir jos debile sese? Neturiu ką veikt? Jensas atsiduso. Jį vis dar graužė sąžinė dėl to, jog pamelavo tėvui. Na ir kodėl aš viską sumoviau? Kodėl jam pamelavau. Kas man darosi. Jis nusileido į rūsį. Žinojo, jog visi demonai pasibaigus darbo dienai išėjo namo. Tik jo tėvas dar ko gera sėdi ir dirba savo kabinete. Be to rūmus gerai saugojo sargyba, bet Jensas nuo pat mažumės lankėsi čia, todėl gerai juos pažinojo. Atrakino Čiandrės kamerą. Ji miegojo. Kurį laiką jis stebėjo ją. Ilgos, tankios blakstienos buvo nurimusios ant skruostų, o veide buvo matyti šypsena. Tikriausiai sapnuoja ką nors kas susiją su jos šeima. Staiga ji krūptelėjo ir pabudusi apsižvalgė aplink. Jų žvilgsniai susidūrė. Dėl to ką Jensas padarė po to jį dar ilgai graužė sąžinė ir priekaištai sau. Nesuvokimas kodėl. Ne vieną naktį ir dieną, kad užmirštų savo nusižengimą jis pleškino kaimus ir žudė. Jis pasilenkė ir nuėmė nuo jos grandinias. Tada pastatė ją, bet ji vėl suklupo, nes neturėjo jėgų. Jis išsitraukė iš kožos kišenės buteliuką ir padavė jai. Ji nustebusi pažvelgė.

Gerk tik tai.

Ji, tik stovėjo tebelaikydama buteliuką.

Greičiau. Prisimink, jog neturi pasirinkimo, tik man paklusti.

Ji atsuko dangtelį ir visą išgėrė. Pajuto kaip jos gyslomis srovena jėga ir energija. Visos žaizdos užgijo, oda išsilygino. Nieko nebeskaudėjo, tik randai liko. Jensas paėmė ją už rankos ir išvedė iš kameros. Tada rūsio koridoriumi nusivedė tolyn. Jie ėjo valandą gal dvi. Tada priėjo slaptą liuką. Jis pakėlė dangtį ir įsiropštė su ja. Abu nusileido laiptais. Tada pasuko dar vienu koridoriumi. Jensas nuvedė ją prie dar vienų kopėčių ir užlipo. Jų viršuje buvo dar vienas liuko dangtis, jis jį pakėlė. Tada įžengė į kiemą, kurio centre buvo didelis šiukšlynas. Tuo kiemu demonai beveik nesinaudojo ir jis buvo visiškai nesaugomas, nes jame buvo, tik metamos šiukšlės, kurios susikaupdavo rūmuose. Jensas nuvedė merginą prie suolo ant kurio paprastai būdavo prikrauta šiukšlių maišų bei įvairių dėžių. Čia riogsojo keletas sulūžusių neštuvų ir vežimų. Ant suolo gulėjo Kamilė. Čiandrė nustebusi pažvelgė į jį. Jos akyse jis matė visišką sukrėtimą ir nuostabą. Vos nenusijuokė išvydęs jos išraišką. Ji akivaizdžiai manė, jog aš visiškas padugnė ir taip negalėčiau padaryti. Staiga jis prisiminė, jog jie neturi laiko. Tėvas žinojo, jog Jensas dar neišėjęs ir gali bet kada jo ieškoti.

Neturime laiko. Ji, tik miega. Pasiimk ją ir dinkit iš čia.

Jis įspraudė į jos rankas lapelį.

Čia užrašytas adresas raganos, kuri jus priglaus. Ji laisvoji ragana, todėl netarnauja jokiam demonui. Ji užsiima neturinčių kur gyventi žmonių apgyvendinimu. Suteiks tau pastogę. Nagi nešdinkitės.

Kodėl tai darai?

Jei aš žinočiau. Pamanė Jensas.

Negi svarbu?

Svarbu.

Ak tai dabar tau nežinomoji parūpo ką aš dirbu taip?

Nesidarkyk.

Kurį laiką jiedu tylėjo, tik žvelgė vienas į kitą. Jensas vėl nustebo, jog jį taip veikia jos žvilgsnis. Kai Čiandrė į jį taip žvelgdavo jis užmiršdavo visas savo pareigas. O gal tai jos gale? Juk prieš tai jis nebuvo susidūręs su jokiu Čiandru. Bet atmetė šią mintį. Joks Čiandras negalėdavo hipnotizuoti demono.

Ačiū.

Tarė ji. Jensas papurtė galvą. Ji pakėlė sesutę ant rankų ir nuėjo link pravirų vartų. Jensas atsirėmė į vieną iš dėžių. Vėjas plaikstė merginos plaukus ir kai ji jau kėlė koją iš rūmų teritorijos staiga atsigrežė.

Mano vardas Ana. Ana Landvik.

Kodėl dabar man sakai savo vardą?

Ji vos, vos šyptelėjo.

Nežinau.

Jensas.

Ji linktelėjo ir žengė pro vartus. Tada atsivėrė portalą ir dingo Jensui Halvorsenui iš akių.

Dvyliktas skyrius

Mergina ėjo per demonų knibždantį miestą. Niekas nežinojo, jog ji Čiandrė, dėl to ir nesikabinėjo. Ana nepajėgė suprasti, kodėl Jensas ją paleido. Žinojo, jog jis turėjo ją nužudyti. Kas jam dabar užėjo? Gal žaidžia kokį žaidimą. Bet nepanašu į tai. Juk jei žaistų nebūtų gelbėjęs jos sesers. Kam taip ilgai terliotis. Nors gal jis žaidžia taip, jog žaidimas turėtų uždelstą veikimą. Po velnių, reikia mesti tą demoną sau iš galvos. Juk jie daugiau niekada nebesusitiks. Su susižavėjimu Ana žvelgė į Helderio miestą. Didingus, puošnius pastatus. Kaupinom prekių vitrinom parduotuves. Vienas šalia kito susigrūdusius namelius, namus. Pro ją ėjo įvairios sudėties minia. Pamatė pavergtą vampyrę pasukančią link turgaus. Toliau du demonus einančius gatve į kitąpus esančią mokyklą. Ji niekada nebuvo mieste. Nejautė šurmulio tvyrančio aplinkui. Ji gimė kalnuose ir apie miestų grožį ir pasakiškumą bei padėtį Hošone buvo, tik girdėjusi iš tėvų pasakojimų. Ji praėjo pro Šv Florijono bažnyčią ir „Kaulų“ gatve pasuko į gyvenąmąjį kvartalą. Susirado šešioliktą namą ir paskambino į duris. Jos prasivėrė. Priešais Aną stovėjo moteris į bigudukus susuktais plaukais, raudonskruostė, žvitrių pilkų akių. Ji vilkėjo drižuotą sijoną ir žalią palaidinę.

Kuo galiu padėti?

Ar jūs pone Regina Miknivienė?

Taip.

Vienas mano pažystamas man sakė, jog jūs apgyvendinat žmones, kurie neturi namų.

Taip. Tai jūs iš gatvės?

Galima ir taip sakyti.

Gerai, užeikite ir užpildykite dokumentus. Tuomet gausite butą. Ana įėjo į vidų. Prieškambaris buvo erdvus. Jame stovėjo raižiniais papuošta, senoviška spinta, stalas ir trys kėdės. Sesuo dar miegojo, todėl Ana paguldė ją ant vienos iš kėdžių. Pati atsisėdo šalia. Netrukus ragana atėjo su popierių pluošteliu rankoje.

Štai. Gal kavos, arbatos?

Ne, ačiū.

Čia jūsų sesuo?

Taip.

Tik iš gryno smalsumo. Kaip atsidūrėte tokioje padėtyje?

Mano tėvai žuvo eidami pareigas prie Lihono vartų.

O, taip. Girdėjau apie tą įvykį. Tik tarp mūsų kalbant brangioji esu laisvoji ragana ir tikiuosi mane suprasite. Aš nepritariu, jog demonai visus ir viską užvaldę. Teises sunku išsikovoti. Bet jūs juk ne demonė.

Pasakė ji dar kartą nužvelkdama Aną.

Ne. Aš žmogus. Mano tėvai buvo netoliese, todėl sprogimo banga pasiglemžė ir juos.

Labai užjaučiu.

Ačiū.

Namo tyloje suskambo telefonas.

Brangioji atleiskite turiu lėkti. Skambina kliantai.

Taip, gerai.

Ana susitelkė į dokumentus. Juose buvo prašoma pateikti savo vardą, pavardę, šeimos narių ar artimųjų, kurie yra su asmeniu skaičių ir priežastis dėl kurių netekote namų. Ana dvejojo, bet paskui nusprendė rašyti tikrąjį vardą. Kam rūpi. Demonai juk nesužinos, jog ji Landvik. Jie mano, jog ji mirusi. Ragana sugrįžo.

Užpildėte?

Taip.

Ji permetė akimis dokumentus.

Viskas tvarkoje. Jums galiu perleisti butą. De Peirak rajone. Varveklių gatvė, dvidešimtas namas, ketvirtas aukštas, šešioliktas butas. Štai adresas.

Ragana padavė Anai voką.

Jame yra ir buto raktai. Buto nuoma yra 50 sterlingų. Kol kas galite jame gyventi visiškai nemokamai, kol susirasite darbą.

Labai jums ačiū.

Nėra už ką. Gerai įsikurti.

Ačiū.

Uždariusi duris Ana susirado nuošalią gatvę ir atsivėrė portalą į De Peirak rajoną. Susirado reikalingą namą ir užlipo į ketvirtą aukštą. Butas buvo nedidelis. Dviejų kambarių, nedidelia virtuvėle ir vonios kambariu. Jai čia patiko. Baldai buvo skoningai suderinti su sienų spalva, todėl Ana padarė išvadą, jog pone Miknivienė turi gerą skonį. Paguldžiusi sesę ant Sofos Ana susimąstė, jog reikės paieškoti darbo. Dėl demonų nusprendė bent jau dabar nesijaudinti. Šiaip ar taip jų niekas neieško.

Sese!

Ana nepastebėjo, jog Kamilė jau bunda. Ji stryktelėjo nuo sofos ir pribėgusi atsisėdo Anai ant kelių. Apkabino jos kaklą.

Lebai tavęs pasilgau.

Ana irgi ją apglėbė. Priglaudė skruostą prie jos kaklo.

Aš tavęs irgi.

Tu jau pasveikai?

Taip.

O kul mes?

Savo naujuose namuose.

O kul Jensas.

Jo nėra.

Kodel? Man jis taip patiko... Zinok mes visą dieną zaidėme gaudynių. Buvo lebai, lebai, lebai smagu.

Džiaugiuosi dėl tavęs, bet Jensas išvyko.

Kul?

Nežinau.

O kada jis glįs?

Nežinau. Nesakė. Nebekalbėkime apie jį. Mums metas pavalgyti ir nusiprausti.

Gelai.

Ana pasodino Kamilę ir nuėjo į virtuvę. Šaldytuve ji rado pieno, sūrio, dešros, kiaušinių ir sviesto, o spintelėse manų ir avižų košės ir duonos. Na, badu nemirsime. Ji nusprendė išvirt Kamilei manų košės, o pati pasidarė sumuštinių. Kai abi pavalgė Ana išmaudė Kamilę. Paskui paguldė ją ant tos pačios sofos. Patalynę rado spintoje. Pone Regina apie viską pagalvoja. Nusišypsojo Ana, kai vonios spintelėje be dušo žėlės ir šampūno bei skutimosi priemonių rado ir kvepalų bei lūpdažių. Palindusi po dušu ji pasiklojo lovą esančią tame pačiame kambaryje kur miegojo jos sesutė. Atsigulusi vėl prisiminė Jensą. Na ir keistuolis tas demonas. Ji net šyptelėjo. Iš pradžių ją kankina, o paskui... Ir kas galėjo pagalvoti... Mergina įsitaisė po anklodėmis. Metas mesti jį sau iš galvos. Mes juk niekada nesusitiksime. O ką gali žinoti gal jis buvo ne tiek demonas, kiek garsusis Halvorsenų šeimos atstovas. Ji prisiminė nuotrauką, kurią turėjo jos tėvas. Jis sakė, jog tai vyriausiojo karaliaus Edvardo patarėjo Jono Halvorseno nuotrauką. Tikrai... Jensas turėjo lygiai tokios pat spalvos plaukus ir tokią pat nosį. Lūpos buvo putlios ir pašaipios. Ji prisiminė, jog Jonas tokių neturėjo, taigi Jensas ko gera jas paveldėjo iš motinos. Taip mąstydama ji užmigo.

Tryliktas skyrius

Jensas dar ilgai žiūrėjo į tą vietą kur išnyko Ana. Tada prisiminė, jog jo darbas jau baigtas ir jau vėlu. Jautėsi siaubingai pavargęs, todėl atsidarė portalą ir žengė į savo namų kiemą. Paskutinį kartą čia buvo prieš dvi savaites. Jensas pats sau šyptelėjo. Tas dvi savaites, rytais jis vis atsibusdavo, kokios nors paukštytės lovoje. Viskas atrodė idiliškai tvarkinga. Žinoma, juk jų namus tvarko pavergti vampyrai ir trys vilkolakės. Pagrindinė tarnaitė buvo vilkolakė Dora. Kieme stovėjo Jenso tėvo džipas, motinos BMW ir Jenso motociklas. Jis prie jo priėjo.

Labas mažuti.

Paglostė vairą. Gal aplėkt porą ratų? Bet ne. Jautė, jog neturi jėgų, todėl žengė pro duris. Jį pasitiko tarnaitė.

Jūsų demoniškoji šviesybe Jens...

Jis šiurkščiai ją nutraukė.

Užteks šitų darkymusi. Man jų nereikia kaip tėvui. Kur motina?

Pone Margaretė savo kambariuose.

Gerai.

Gal ko nors norėsit?

Ne.

Jis užlipo į trečia aukštą ir pasuko kairėn. Tada pasibeldė į motinos kambarį.

Ko nori tu kvaiša. Užeik.

Jis pravėrė duris.

Ai čia tu.

Abejingai burptelėjo ji.

Ir kur taseisi tas dvi savaites?

Negi svarbu?

Nelabai. Ko norėjai?

Perduoti, jog tėvas rytoj prašo tavęs nuvykti į vieną iš treniruočių stovyklų už kurias jis atsakingas. Koskino rajone.

Gerai ir taip žinau, jog jam priklauso septynios stovyklos ir ten jis prižiūri tuos neapsiplunksnavusius jauniklius. O dabar nyk.

Jensas išėjo ir užtrenkė duris. Nukniso į savo kambarį. Čia kaip visada buvo grynas jovalas. Ant stalo gulėjo krūvos chemijos vadovėlių, lapų su uždaviniais, periodinėmis elementų lentelėmis. Priglamžiti popiergaliai pilni kažkokių kreiglionių. Prie stalo ant grindų mėtėsi kelios energetinio skardinės. Rūbų buvo pilna visur. Ant kėdės, ant lovos, ant grindų. Kavos puodeliai buvo sustatyti visur kur tik įmanoma. Ant stalo, lentynos, palangės net ant lovos atkaltės. Visos knygos lentynoje buvo sukištos bet kaip, visur kambaryje voliojosi begalės laidų ir sutraukytų ausinių. Ant lovos gulėjo elektrinė gitara. Kambario sienos buvo nudažytos juodai raudonai. Jas nuo viršaus iki pat apačios dengė GG Alen, Chester Bennington, „Suicide silence“, „Bring me the horizon“, „Breaking benjamin“, Marilyn Mansono, Ganibal corps ir „My chemical romance“ grupių plakatai. Pasigirdo kniaukimas ir iš namelio stovinčio prie Jenso lovos nusikraustė septyni katinai ir priėjo prie jo.

Šiuose namuose, tik jūsų pasiilgau.

Tarė jis glostydamas juodą su rudom dėmėm katiną. Tada atsisėdo ant lovos ir pasiėmė elektrinę gitarą. Murkdami ir kniaugdami katinai užšoko šalia ir įsitaisė aplinkui. Jensas sugrojo porą „Nirvanos“ dainų. Tada pasiėmė savo grotuvėlį ir užsileido „Ganibal Corps“. Tada atsidrėbė ant lovos. Jo mintys vėl nukrypo prie Čiandrės. Tiksliau Anos. Kodėl ji staiga nusprendė jam pasakyti savo vardą? Juk tai jokios reikšmės neturi, nes jiedu daugiau niekada nebesusitiks. Jis prisiminė kaip vėjas plaikstė jos ilgus plaukus, kai ji žengė pro rūmų vartus. Nejučia nusišypsojo. Ji atrodė... Blet, Jensai nuo kada tu mąstai apie kažkokią suknistą Čiandrę? Krušk ją sau iš minčių. Bet jos veidas, gražios mėlynos akys vėl išniro jam prieš akis. Blet. Niekada jam nebuvo įstrigusi jokia merga apskritai, o dar demonų medžiotoja. Tikriausiai sąžinė dėl jos paleidimo nepalieka jo ramybėje. Ir kodėl negalėjau jos nudėti? Jis atsiduso.

Kas man negerai?

Pasakė kambario sienoms. Bet atsakymas neiškilo mintyse. Jis nekentė savęs, jog nesugebėjo susidoroti su tokia paprastute užduotimi. Jei tėvas sužinotų... Ko gera manęs atsižadėtų. Pamanė Jensas. Pagalvotų, jog išprotėjau.

Kitą dieną Jensui reikėjo į paskaitas. Jį prižadino „Linkinpark“ daina „from me incide“. Išjungė žadintuvą ir išsirabždines iš lovos nufygino į dušą. Stovėdamas po lediniu vandeniu vėl pagalvojo apie Aną. Kruškis iš minčių. Liepė jai. Grįžęs apsirengė. Nunešiota „Ganibal corps“ maikė, suplyšę džinsai, apipaišytas juodas megstinis ir kožikė. Nusileidęs į apačią paprašė tarnaitės atnešti kavos. Išgėrė tris puodelius. Tada išėjo iš namų ir sėdo ant motociklo.

Na, drauguži. Pasirengęs lėkt?

Jis skrido visu greičiu. Vėjas taršė plaukus ir plėšė šalmą nuo galvos, bet jam tai nerūpėjo. Jautėsi laisvas kaip niekada. Deja uniką pasiekė labai greitai. Jis tik atsiduso sustabdydamas motociklą Univero kieme ir nulipdamas žemėn. Vėl ta pisynė su niekam tikusia Chemija. Tiesą sakant Jensas vargais ne galais ją suprasdavo ir pisosi su ja, nes tėvui reikėjo. Mintyse vėl iškilo Ana. Jensai, o kada pradėsi ištikrųjų gyventi savo gyvenimą? Kada pradėsi daryti tai ko tik tu nori ir baigsi nuolaidžiauti tėvui? Blet, kas čia vyksta. Paprastai jam nekildavo tokių dūchiškų klausimų. Ai pisk nachui Čiandre. Pamanė jis eidamas į auditoriją.

Keturioliktas skyrius

Praėjo trys mėnesiai nuo tada, kai Jensas paleido Aną. Ji vis dar gyveno bute, kurį nuomojosi iš raganos. Savo sesutę užrašė į darželį. Jai dar nebuvo pradėjusios reikštis galios ir ji galėjo jį lankyti. Ana žinojo, jog tai laikinas sprendimas, nes ji neturi kur palikti Kamilės išeidama į darbą. Suprato, jog ponios Reginos neverta prašyti, jog paglobotų Kamilę, nes ji buvo ir taip užsiėmusi. Todėl liko, tik darželis. Mergina nežinojo ką reikės daryti, kai Kamilei ims reikštis galios, nes mažyliai Čiandrai negali jų suvaldyti ir tik suaugę sugeba neatsiskleisti. Bet kol kas joms tai tiko. Visi galvojo, jog jos, tik paprasti laisvieji žmonės. Ana susirado barmenės darbą „Metro“ klube kur kas vakarą ji aptarnaudavo tuzinus pankų, gotų, neformalų ir metalistų. Jai labai patiko muzika skambanti toje vietoje. Jautė, jog ji ją iškrauna, suteikia energijos, padeda atsikratyti rūpesčių. Ją kartais užgauliodavo padauginę demonai ir vampyrai. Švilpaudavo jai einant pro šalį ir vadindavo karštąja pupyte. Ji stengėsi nekreipti dėmesio ir dirbti savo darbą. Buvo jau susigyvenusi su savo naujuoju gyvenimu ir jis būtų jai visai patikęs jei ne Jensas, kuris kartkartėmis išnirdavo jos mintyse. Kodėl apie tą šūdo gabalą ir pragaro išperą galvoju? Juk jis mane kankino ir buvo paskirtas nužudyti. Bet nenužudė. Gal žaidžia kokį žaidimą? Apskritai nyk man iš minčių demonpalaiki. Kodėl turėčiau tavimi rūpintis. Tu iš smalsumo mane paleidai ar ne. Man neturėtum rūpėti tu. Svarbiausia turėtų būt, jog pabėgau. Bet kodėl vis galvoju apie tave. Ji stengėsi prisiminti, jog jis ją kankino, bet tuo pat metu ausyse suskambėdavo jo juokas, kai jį išgirdo pirmąjį kartą. Tu niekas palyginus su juo. Jam tu esi niekas. Jis išgavo tai ką planavo Titas ir jos giminaičiai, ir viskas. Toliau tų žinių tu jam nerūpėjai. Bet kodėl jis tada mane paleido? Kniskis iš minčių. Liepė ji. Pradžioje tai padėdavo, bet su kiekviena diena tos mintys neišnyko kaip vylėsi mergina, o ėmė reikštis dažniau. Mano tėvas nudėtų mane, jei sužinotų, kad galvoju apie demoną ir stengiuosi jame surasti gerųjų pusių. Ana karčiai šyptelėjo. Taip gerųjų pusių, kurių jis neturi. Ne kartą man tai įrodė. Bet ar tikrai?

„Metro“ šį vakarą kliantų buvo daugiau nei įprastai. Ana jau pavargo pilstyti gėrymus į stiklelius ir taures. Pažvelgė į laikrodį. Ji darbavosi, tik pusvalandį, o jautėsi taip lyg būtų atidirbusi tris valandas. Ją pasiuntė atnešti švarių taurių, nes pritrūko. Norėdama pasiekti virtuvę ji turėjo pereiti visą salę. Svajojo apie šiltą, pilna kvapnių putų vonę, kurią prisileis vos tik grįžusi. Dar reikėjo Kamile paimti iš darželio. Ji buvo paprašiusi aukletoją, jog Kamilė galėtų likti iki vakaro. Ana jautė, jog mažai laiko praleidžia su sesute, kuri tik ją turi. Reikės atsigriebti per atostogas. Eidama link virtuvės ji paskendusi savo mintyse nematė klientų zujančių aplinkui ir staiga atsitrenkė į vaikiną. Ji staigiai sustojo.

Labai atsiprašau.

Nežinojo kas jis, demonas, žmogus, raganius, vampyras ar vilkolakis, todėl su baime pakėlė akis ir išsigando. Priešais ją stovėjo Jensas. Kurį laiką ji pritrenkta spoksojo į jį, o jis į ją.

Ammmm...

Mergina jautėsi kaip niekada pasimetusi.

Dar kartą labai atsiprašau...

Tarė ji ir bėgte nubėgo link virtuvės. Joje sustojo ir priglaudė kaktą prie šalto lango stiklo. Kas man pasidarė? Kodėl taip sutrikau jį pamačiusi... Drebančiomis rankomis ji pakėlė taurių dėžę ir išėjo iš virtuvės. Nenorėjo sau prisipažinti, jog šis susitikimas ją sukrėtė. Jei būtų žinojusi, jog jis čia lankosi... Kodėl jis vėl painiojasi jos kelyje? Nusprendė kuo greičiau išmesti tai iš galvos ir toliau gyventi savo ramų gyvenimą. Nebenorėjo daugiau jokių reikalų turėti su demonais.

Penkioliktas skyrius

Jensas nulydėjo ją akimis bėgte nubėgančią link virtuvės. Jautėsi sukrėstas. Kodėl supistai turėjo ją čia sutikti. Suknistoji Čiandrė. Pasaulis mažas nieko nepasakysi. Per tuos tris mėnesius jis tik stengėsi išguiti ją iš galvos, bet ji vis grįždavo. Dar ryškesnė. Jis pametė skaičių mergų su kuriomis permiegojo per tą laiką. Namuose paskutinį kartą nakvojo prieš tuos tris mėnesius, nes išėjęs iš universiteto patraukė tiesiai į „Metro“. Ten nusigėrė iki sąmonės netekimo, o paskui su trimis demonais išpleškino kelis vergų miestelius. Po pašėlimo su viena iš demonių su kuria linksminosi patraukė į jos namučius ir ten praleido visą naktį per kurią neturėjo nei minutės miego. Jis manė, jog daugiau jiedu niekada nesusitiks, bet čia tik pyst... Stipriau nei jos galia, kai kovėsi. Blet ji galėtų mane nugalėti vien prieidama... Kodėl? Nusprendė išmesti Aną Landvik sau iš galvos ir patraukė prie vienos iš mergų. Iš širdies plakimo suprato, jog ji žmogus. Tada vėl prasidėjo tai kuo jis užsiimdavo su visomis. Jiedu šoko, nepaprastai daug gėrė. Tada pradėjo bučiuotis. Prieš imdamasis tolesnių veiksmų Jensas nejučia apsižvalgė aplinkui, Anos niekur nesimatė. O gal nebereikia? Staiga plykstelėjo jo makaulėje. Ko nebereikia? Mergų? Man tikrai kažkas negerai. Velniop tą suknistą Čiandrę. Tai mano gyvenimas ir darau ką noriu. Jis nutempė mergiotę į vieną iš kambarių. Teisingai velniop Aną. Kas ji man? O juk visiškas niekas, šiukšlė, kuri nieko verta. Kodėl dėl jos suku galvą? Manė Jensas, kai nurenginėjo mergikę. Dar viena naktis. Niekas nepasikeitę. Jis Jensas Halvorsenas ir jam visiškai nusispjaut ant mergyčių. Svarbu, tik gerai praleisti laiką.

Kai jiedu pasiekė aukščiąusią įtampos tašką jis išsiliedamas išplėšė mergos širdį. Jos kruvinas kūnas, tik susmuko ant grindų. Kartais kai Jensui labai kas nors užknisdavo jo gyvenime arba keldavo nerymą jis šitaip elgdavosi. Numetęs kruviną žmogaus širdį jis kuo ramiausiai apsirengė ir išėjo iš kambario. Jis jautė nerymą dėl pastarųjų savo veiksmų susijusių su Ana. Nusprendė pyzdinti iš klubo. Prie durų jis pamatė Aną. Ilgus, rausvai šviesius jos plaukus. Ji stovėjo už baro ir pilstė gėrymus. Nejučia jis užsižiūrėjo į jos plaukus. Matė kaip ji nubraukia juos nuo kaktos. Staiga kažkas atsitrenkė į jį ir tik tai išblaškė.

Ei tu Pipai. Pyzdini ar lieki?

Jis pamatė Rolandą. Vieną iš aktyviausių „metro“ lankytojų. Jis buvo vienas iš demonų ir jiedu buvo neblogai susibendravę. Rolas buvo gerokai išgėręs ir vos galėjo apversti liežuvį.

Jei dar kartą mane pavadinsi Pipu. Prisiekiu ištrauksiu tavo širdį pro gerklę.

 Gerai sorryy. Šitą... Halvorsenai kaip manai gal metas išpleškint dar porą vergų kaimų?

Jensas nusprendė, jog tai vienintelis atsipalaidavimo būdas, kuris gali jam padėti nebegalvoti apie Aną. Tikrai reikia į tai pasinerti ir paskęsti, nes jis jau pats sau nebeatrodo normalus demonas.

Žinoma Roliuk.

Jiedu supleškino keturis vergų kaimus. Jensas girdėjo žmonių, raganių, vilkolakių ir vampyrų klyksmus ir staiga jam dinktelėjo, o jei ten būtų Ana? Kodėl aš apie tai galvoju? Kruškis iš minčių.

Labai smagu. Puikus atsipalaidavimas.

Tarė Rolas.

Bet man atrodo, jog tau nebuvo įpatingai smagu?

Ką? Ai ne. Tikrai buvo žiauriai faina, tiesiog jaučiuosi psichologiškai išsekęs. Supranti univeras ir visą kitą...

Nuo kada jis teisinasi? Blet kažkas labai negerai.

Nu, joooo. O kaip chemija?

Sudėtinga. Krušleva ir viskas.

Aiškutis. Klausyk man neužteko kažkaip prablaivėjau, gal dar užsukame į „Kablį“?

Ok.

Jiedu užvarė į „Kablį“. Grojo kažkokia pankroko grupė. Jensas vėl pasiėmė Aqwavito. Nebeprisiminė kaip išėjęs iš „Kablio“ su Rolu Parpyzdino į namus. Kartais dėl įdomumo jis į savo kambarį esantį antrame aukšte užsiropždavo medžiu ir įlipdavo pro langą. Vos įstengė laikytis už šakų. Nu ir neblogai pritvojau. Pamanė, kai vargais ne galais įsikniso pro langą. Nuleido kojas nuo palangės ir tada viskas ėmė pašėlusiai suktis. Ko gera aqwavitas pareina. Pamanė Jensas ir dėjo šliauką ant grindų. Vargšas kilimėlis, nors man pochui. Jo rūbai visi buvo sulaistyti alumi, nes Rolas netyčia išpylė dvi čėrkas. Pydaras. Reikės jį apipilti Aqwavitu. Net nenusirengęs jis lūžo ant grindų. Kitą rytą galva, regis skilo perpus. Jensas vos spėjo nulėkt iki tūliko, kuriame išvėmė visus savo vidurius. Tada išgėrė tris litrus vandens ir jautė, jog pagirios kiek atslūgo. Gerai, kad į jobaną univerą nereikia. Visą dieną skaitė knygą „Pabudimas“. Jis mėgo fantastinias knygas, kuriose žmogėnai prieš kelis šimtus metų paistė apie vampyrus, demonus ir raganas. Kartais patraugdavo paskaityti kokį romaniūkštį, kuriame viskas supistai baigdavosi. Labiausiai jam patiko „Gera mergaitė“, o iš fantastinių knygų Kaulų, stiklo ir pelenų miestų trilogija. Vakare neturėdamas ką veikti nusprendė vėl knisti į „metro“. Pyzdėc jis pasidarė kasdienis lankytojas. Ai pochui. Žinojo, jog šį kartą negers, nes jam dar pareidinėjo vakarykštės pagirios. Vos tik atidarė „Metro“ duris ausis maloniai užliejo metalo griausmas. Jensas iškart pamatė Aną. Ji plovė stiklus ir taures. Atsisėdęs ant sofos galėjo ją stebėti. Ji buvo susimąsčiusi ir paskendusi savo mintyse. O gal palaikyt su ja ryšiuką? Jis net nusipurtė. Blet, matyt pagirių atoveiksmis. Bet kažkokia susimovusi Jenso dalis nepaleido šios minties. Blet, tiksliai gal pabandyt bendrauti su ja... Ji nei iš tolo nenorės. O gal... Dar neatsirado nei viena, kuri neatsilaikytų prieš jo žavesį. Tai buvo grynas smalsumas. Kuo Čiandrė skiriasi nuo kitų mergų. Gal niekuo, o jei? Ne supista mintis. Nieko nebus. Blet... Jam mirtinai viskas užpiso. Kasdienė rutina, vienodos mergos, kurios net negali kaip reikiant atpalaiduoti. Jam mirtinai reikėjo kažko naujo... Ai pasitasysiu su ja, o jei labai užpis pribaigsiu. Lengviau ir būt negali. Viską apsvarstęs jis priėjo prie baro.

Labas Ana.

Ji nieko neatsakė, tik išmetė vieną stiklelį. Tas sudužo. Kai kurie demonai, kurie būdavo labai gabūs mokėdavo burti mintimis. Jensas buvo vienas iš tokių, todėl jis sutaisė stiklelį ir jis užšoko ant stalo. Ana suprato kas vyksta.

Ačiū.

Nėra už ką. Kaip laikaisi?

Ji tylėjo.

Viskas gerai?

Ana energingiau negu norėjo sudėstė taures į spintelę.

Kas tau darbo?

Nieko šiaip įdomu kaip laikaisi.

Negi nėra nieko įdomesnio?

Ne.

Ji tik purkštelėjo.

Na, kas tau?

Nesupranti?

Ne.

Nenoriu nieko bendra turėti su demonais. Ko prisikabinai prie manęs?

Gal aš noriu su tavimi bendrauti...

Ji taip ėmė juoktis, jog keli lankytojai atsigrežė. Jai net ašaros ištryško...

Tu persigerei? Ar apsisvaiginai narkotikais?

Ne. Esu visiškai blaivas ir sveiko proto.

Ji vėl prunkštelėjo.

Klausyk, baig tuos žaidimus...

Ji vėl nusigrežė prie indų.

Aš nieko nežaidžiu.

Negali būti.

Klausyk aš tikrai noriu palaikyti su tavimi ryšį. Patikėk, nežinau kodėl, bet tuomet kai tave paleidau kasdieną galvodavau apie tave. Stengdavausi užsimiršti klubuose ir pleškindamas vergų kaimus, bet nepajėgiau. Nesuprantu kodėl tave paleidau... Tu tiesiog...

Klausyk apsiramink ir eik nuveikti ko naudingesnio. Ką jūs mėgstate veikti. Va merginos šoka vienišos, tai gal jas palinksmink, o mane palik ramybėje. Nekenčiu tokių kaip tu.

Pasipiktinusi ji nuėjo šalin, plaukai net pasipūtė.

Dar pažiūrėsim.

Pamanė Jensas. Nusprendė šį vakarą palikt frontą. Reikia veikti iš lėto.

Šešioliktas skyrius

Kaip apsvaigusi Ana pasiekė Kamilės darželį. Ją pasitiko auklėtoja keista išraiška.

Na, kaip sekėsi Kamilei?

Gerai, Ana norėčiau su jumis pakalbėti...

Ją kažkodėl perliejo šaltukas.

Gerai.

Juodvi nuėjo į auklėtojos kabinetą. Ana atsisėdo priešais ją galvodama kodėl auklėtoja nori pakalbėti. Gal Kamilė ką nors iškrėtė...

Kas nutiko?

Jūsų sesuo šiandien žvilgsniu sudaužė stiklinę.

Ana nusipurtė. Velnias kodėl dabar...

Jūs įsitikinusi?

Šimtu procentų. Mane tik domina vienas dalykas, kodėl jūs apsimetate?

Kaip suprasti?

Mergina kaltai pasimuistė ant kėdės.

Taip, jog aš įtariu, jog jūsų sesuo Čiandrė...

Kaip? Anai visas kūnas nuėjo pagaugais. Paprastai demonai labai sunkiai atskiria Čiandrus nuo saviškių, nes Čiandrai turėdavo lygiai tokias pat gales kaip demonai. Jie skyrėsi nuo demonų tuo, jog galėdavo juos susekti ir gerdami jų kraują stiprėdavo. Ana susitvardė ir pasistengė kalbėti ramiai.

Nesąmonės. Gal ji paveldėjo senelės gales. Ji buvo demonė...

Klausykit, nekalbėkit nesąmonių. Žinau, kad jūs Čiandrė...

Kokias nesąmones jūs paistote?

Mano pro, pro, prosenelė buvo Čiandrė. Jos dukra išdavė saviškius susidėdama su demonu. Sugebu pajausti kraujo giminias...

Ana pritrenkta tylėjo...

Klausykit jūs kelis tuos mėnesius gyvenote ramiai. Žinau, jog vyriausioji demonų taryba ieško jūsų ir apgailestauju, bet aš privalau pranešti. Nesvarbu, jog jūs nieko, kol kas nepadarėte. Jūs demonų medžiotoja ir turite mirti... Galiu suteikti jums tik šancą išsigelbėti. Dabar jus paleisiu, bet tuojau pat kai išeisite pro šias duris susisieksiu su vyriausybės rūmais...

Ana vis dar jautėsi kaip daušta. Auklėtoja pakilo...

Viso gero...

Ji išėjo iš kabineto. Mergina suprato, jog laikrodis jau tiksi. Ji pasiėmė Kamilę laukiančią koridoriuje ir pasileido link namų.

Kodėl tu taip gleitai bėgi sese?

Reikia...

Ji paguldė Kamilę ant sofos ir ši greitai užmigo, nes buvo nuvargusi. Anos mintys karštligiškai sukosi galvoje. Ką jai dabar daryti? Kur eiti? Visiškai nežinojo. Jautėsi pasimetusi kaip niekada. Aišku Kamilė nekalta, kad jai ėmė reikštis galios. Nei nenumanė, jog juodvi bus taip greitai prigautos. Nežinojo per kiek laiko demonai atvyks čia. Staiga suprato, jog tai gali įvykti bet kurią minutę, nes pildydama darželio dokumentus buvo priversta nurodyti savo adresą. Jos žuvusios. Mergina pašoko nuo sofos ir griebė Kamilę. Ji dar buvo aprenkta striukyte. Pati užsivilko odinią striukę ir išbėgo iš buto.

Sese kas tau dalosi? Kodel mes iseiname is namų?

Nes taip reikia. Miegok mažyle.

Ji pabučiavo ją vis bėgdama gatvėmis.

Gal pusvalandį klaidžiojo po rajoną nežinodama ko imtis. Nejučia mintys nukrypo prie demonpalaikio Jenso. Mintyse vėl suskambėjo jo žodžiai.

Tikrai noriu su tavimi palaikyti ryšį...

Kurių galų? Jis tikriausiai žaidžia kokį žaidimą. Nusprendė dėl smalsumo pažaisti su ja ir nužudyti. Bet kodėl jis ją paleido. Aišku kodėl tai buvo jo žaidimo dalis. Pirmiausia ją paleis, o paskui suvilios ir pribaigs. Niekada. Tačiau ji matė iš jo akių, jog jo žodžiuose buvo dalis tiesos. Nežinojo ką daryti. Gal paprašyt jo pagalbos? Pati pasišaipė iš tos minties. Jis pats pirmas ją ikištų į kamerą. O gal ne. Nežinomybė ir abejonės, kurios ją vertė svyruoti varė iš proto.

Septinioliktas skyrius

Jensą pažadino telefonas. Buvo nuvargęs po vakarykščių šėlionių. Kartu su Diana išpleškino dešimt vergų miestų. Po to nusigėrė ir nusikniso su ja į jos namus, o tenai kaip visada apturėjo karštą naktį. Jis pasimuistė ir susinervines pakėlė ragelį.

Ko?

Jensai Halvorsenai tuoj pat atknisi į vyriausybės rūmus... Kaip tu galėjai?

Jensą net per telefoną perliejo tėvo įtūžis.

Kas nutiko? Gal gali ramiau?

Ne. Atvarai ir pasiaiškini arba aš tavęs atsisakysiu! Kokia gėda...

Gerai apsiramini...

Jis numetė telą. Sukruštas senis. Pamanė renkdamasis. Diana prasimerkė.

O tavo tėvokas moka neblogai parėkauti...

Aha.

Ar dažnai susilauki tokio jo pykčio?

Aišku, kad ne. Tikriausiai persidirbo.

Viso gero.

Ir tau.

Jensas atsidarė portalą ir žengė į vyriausybės rūmus. Ten rado pilną salę demonų. Visi šnekėjosi, bet jam įėjus nutilo. Jensas net nejaukiai pasijautė.

Tėvai kas nutiko?

Kas nutiko? Tu dar drįsti klausti?

Aš nieko nežinau. Kas supistai čia dedasi?

Tu... Aš tavimi pasitikėjau, o tu paleidai tą padugnę...

Apie ką kalbi?

Apie tą mažvaikę. Ji gyva, o tu man skiedei, jog pribaigei ją. Jos sesuo irgi gyva. Tu atsakyk man!

 Jensas tylėjo. Jį pritrenkė žinia iš pat ryto, jog tėvas ir kiti demonai sužinojo apie Aną.

 Manei, jog neesu jos matęs? Aš pirmas ją pamačiau ir įsiminiau, kai Domantas Prusauskas ją atvežė, o šiandien su manimi susisiekė vieno iš darželių De Peirak rajone auklėtoja ir pasakė, jog darželį lanko maža demonų medžiotoja. Jos sesuo irgi tokia pat. Auklėtoja atsiuntė man abiejų nuotraukas ir aš iškarto pažinau tą kaulų rinkinį ir jos mažąją versiją. Nesuprantu, tik vieno tu jas paleidai, bet kam ir kodėl? Norėjai man nervus patampyti? Pažaisti? Ko tu siekei? Gal iš proto išėjai? Nesugebėjai atlikti pirmokiškos užduoties ir man Jonui Halvorsenui. Savo tėvui užtraukei negarbę. Kaip pasiaiškinsi?

Jenso smegenys dirbo neregėtu spartumu. Jis nežinojo kaip pasielgti. Galėjo pasakyti, jog sukvailiojo ir leisti vėl sugauti Aną, bet tuo metu atmintyje iškilo jos veidas, gražios mėlynos akys ir besiplaikstantys vėjyje plaukai. Jensai Halvorsenai ar tikrai nori, kad ji mirtų? Kažkas jo viduje to nenorėjo, bet jis nesuprato kas. Koks jam skirtumas Ana Landvik ir jos sesuo mirs ar gyvens. Atgijo noras ją pažinti, su ja bendrauti. Ne jis to nenori. Šiaip ar taip jei ji jam paikyrės pats ją pribaigs. Nieko sudėtingo, todėl leis dar jai gyventi.

Klausyk tėvai, pats nežinau kas su manimi pasidarė. Visus tuos mėnesius neapsakomai graužiausi, jog pamelavau tau. Labai apgailestauju, jog nuvyliau tave. Tikriausiai dabar manai, jog esu blogiausias sūnus pasaulyje, bet aš nuoširdžiai atsiprašau. Daugiau taip mažvaikiškai nesielgsiu. Tikrai susiimsiu. Ar gali man atleisti?

Kurį laiką tvyrojo tyla.

Gerai aš tau atleidžiu. Tuojau pat Hektoras, Žygimantas ir Kristupas nulėks ir pribaigs tas atmatas, bet tu liksi čia. Nebepasitikiu tavimi. Nuo šiol dirbsi ne vienas. Aš tave stebėsiu.

Bet...

Jokių bet. Jūs trys eikit dirbti!

Žygimantas, Kristupas ir Hektoras pakilo ir išėjo pro duris. Praeinant Hektorui Jensas išgirdo kaip jis burptelėjo.

Juk sakiau, jog juo negalima pasitikėti. Vaikis dar. Štai ir sukvailiojo. Gerai, jog dar galime padėti ištaisyti.

Blet dar blogiau. Kaip jam ištrūkti. Po velnių. Jie ten nusigaus per kelias sekundes, o jis sėdi štai čia. Jenso mintyse iškilo Ana. Jos ištaškytos smegenys, sudarkytas veidas. Kūnas suplėšytas į gabalus. Akiduobės be mėlynų, nuostabių akių. Eina nachui jam tai ištikrųjų žiauriai nepatiko. Blet, ką daryti? Kaip jai padėti? Atsistojas pasakė tėvui, jog eina kavos. Išlėkė iš vyriausybės rūmų ir pajuto, jog yra sekamas. Staigiai atsigrežęs išvydo didžiausią tėvo pagalbininką Gunarą. Staigiai šoko ant jo ir vienu judesiu nusuko sprandą. Tada atsikratęs seklio atsidarė portalą į De Peirak rajoną. Nežinojo, kuriame bute gyveno Ana. Kūrva, nachui... Staiga jis pagrindinėje gatvėje pastebėjo tykinant tris šešėlius. Atpažino pilkus hektoro plaukus.

Kur toji šiukšlė galėtų būti?

Jensas išgirdo, kaip Žygimantas klausia Kristupo.

Iš kur man žinoti. Bet ji negalėjjo toli pabėgti. Šis rajonas nedidelis, o aš tą šūdo krūvą gerai prisimenu. Pagaliau pažaisiu.

 Jis ėmė juos sekti. Jie ėjo pusvalandį gatvių labirintais, kuriuose buvo prisigrūdę įvairaus dydžio namų, kol galų gale šalia maisto prekių parduotuvės pastebėjo susigūžusį šešėlį. Gerai įsižiūrėjęs pastebėjo kažką rusvai auksinio. Tai ji... Pavidalas ant rankų kažką laikė. Sukruštai tai tikrai ji. Demonai ją pastebėjo ir padidino tempą. Jensas matė, jog Ana juos pastebėjo. Ji irgi ėmė bėgti. Jis negalėjo jos perspėti. Mintys karštligiškai sukosi galvoje. Ką daryti... Nudėti juos tris, bet ar sugebės vienas. Gaudynės tesėsi. Jis pamatė, kaip Ana galvotrūkčiais įpuolė į skersgatvį. Tada pateko į spastus, nes peršokusi tvorą pateko į uždarą kiemą. Nors buvo suaugusi Čiandrė, bet labai jauna ir Jensas suprato, jog ji negalės nugalėti trijų galingų demonų. Veikti reikėjo nedelsiant.

Aštonioliktas skyrius

Ana pamatė jos tykančius demonus ir puolė bėgti. Kraujas stingo gyslose matant kaip jie vis labiau artinasi. Ji buvo viena. Šalia nebuvo nieko kas apgintų. Suprato, jog nepajėgs jų įveikti. Jų trys, o ji viena. Gerai, jog Kamilė kietai miegojo. Susikaupusi ji peršoko tvorą ir tik tada suprato, jog pakliuvo į spastus. Tai buvo uždaras kiemas. Ji sugebėjo, tik atsigręžti ir pamatė kaip trys demonai suvirsta į kiemą. Žinojo, jog yra žuvusi. Vienas stvėrė jai už kąklo.

Na, mažyte pasilinksm...

Jis nesugebėjo baigti, nes liko be galvos. Ji nustebusi apsidairė. Pamatė tik raudonmedžio spalvos plaukus, kai Jensas tvarkėsi su kitais demonais. Visi trys sudribo negyvi. Ji buvo pritrenkta. Jensas ją išgelbėjo. Tas demonas, kuris ją kankino. Tas, kuris paskui ją paleido ir elgėsi kaip nežinia kas. Ji atsirėmė į sieną. Vis dar drebėjo visu kūnu. Jensas priėjo prie jos. Ji pamatė jo degančias akis ir sutriko, nes jos buvo nebe tokios raudonos, kai jie matėsi paskutinį kartą. Raudoni buvo, tik vyzdžių pakraščiai. Naujoji jo akių spalva buvo ruda. Abu tylėjo. Ana visiškai sutrikusi ir susipainiojusi nežinojo ką sakyti.

Nagi dingstam iš čia. Neabejoju, jog tėvas atsiūs dar kelis demonus.

Jis ją paėmė už rankos ir atvėrė portalą į esančią dar už keturių rajonų kavinią. Abu atsisėdo prie staliuko. Ana paguldė sesutę ant sofos.

Ko norėtum?

Stiprios juodos kavos.

Gerai.

Kai padavėja atnešė kavą Ana išgėrė ją dviem gurkšniais ir užsisakė dar. Po dar trijų puodelių jos rankos nustojo drėbėti. Ji nežinia kodėl pasijuto saugi, nors buvo su vienu iš galingiausių demonų. Atsirėmė į sofos atlošą ir paklausė.

Kodėl padėjai man?

Jis tylėjo.

Na, kodėl?

Gal tu ir nepatikėsi, bet nenorėjau, kad mirtum.

Gal ir patikėsiu, juk kartą mane paleidai.

Manei, jog žaidžiu žaidimą.

Gal dabar taip nemanau.

Jis nusišypsojo. Šypsena nesudarkė jo veido, o jį pagyvino. Suteikė jam žmogiškumo.

Iš kur sužinojai, jog manęs ieško?

Iš savo tėvo.

Kas tavo tėvas?

Jonas Halvorsenas. Vyriausias karaliaus patarėjas.

Tai tu Halvorsenas?

Jis linktelėjo. Kurį laiką jiedu tylėjo.

Kodėl mane paleidai?

Jensas atsiduso. Nežinojo ar turėtų jai sakyti. Kai pamatė kaip ji paklaikusi bėgioja nuo demonų, o tie mėgaudamiesi ją persekioja pašiurpo, nes suvokė, jog tikrai nenori jai kenkti. Nei bandyti žaisti. Ištikrųjų nori ją ginti ir užmegsti pažintį. Staiga pamatė save iš šalies pastaruosius dvidešimtį metų. Po velnių visi tie žmonės, vilkolakei, raganiai ir vampyrai yra žymiai silpnesni už demonus ir be to beteisiai. Jis pagalvojo ar norėtų būti jų vietoje. Atsakymas aiškus, ne. Jensas staiga pradėjo gailėtis visų gyvybių, kurias paleido į orą. Visų mergų, kurias nužudė po vienos nakties nuotykio, kai jį viskas knisdavo. Po šios nakties suvokė, jog jo šėlsmas aprimo. Tik nežinojo kiek tai truks. Nusprendė būti su Ana atviras.

Nežinau. Tiesiog, kai tik pradėjau tave kankinti man tai nepatiko, bet nugrūsdavau viską šalin ir dariau ko manęs prašė tėvas. Turėjau tave nužudyti, bet kai ėjau to daryt supratau, jog nepajėgsiu. Tada sužinojau, jog tavo sesuo gyva. Pamačiau kaip tu nuliūdai suvokdama, jog esi bejėgė ir negalėsi jos išgelbėti. Todėl paleidau tave ir ją. Iki šiol nežinau kodėl taip elgiausi, bet aš tai dariau nuoširdžiai Ana. Neplanavau jokių demoniškų žaidimų. Tada po vienos girtos nakties pagiriodamas nusprendžiau iš smalsumo su tavimi bendrauti. Pažiūrėti kokia tu. Pažinti tave. Nutariau, jog jei mane užknisi pribaigsiu, bet šiandien...

Jis vėl atsiduso. Manė, jog Ana  išgirdusi, jog jis tik iš smalsumo norėjo su ja bendrauti, o ne dėl to, jog nuoširdžiai susidomėjo pasileis bėgti. Ji to nepadarė, todėl jis tęsė toliau.

Šiandien, kai pamačiau kaip tu nuo jų lakstai suvokiau, jog neturi jokių šansų laimėti. Tada pamačiau save iš šalies. Po velnių aš krūvą metų žudžiau tuos, kurie negalėjo pasipriešinti. Buvo visiškas niekas. Ne tik dėl to, jog neturėjo mano galios, bet dar dėl to, jog buvo beteisiai.

Tu žudydavai jums vergaujančius žmones, raganius, vampyrus ir vilkolakius?

Taip.

Ji tylėjo.

Ana, suprantu, jog manimi netiki. Kaip toks kaip aš gali pasikeisti per vieną dieną, bet kai sakiau, jog pastaruosius mėnesius nuo tavo paleidimo galvoju apie tave nemelavau.

Ji pažvelgė tiesiai į jo akis. Jos tikrai nebebuvo visiškai raudonos. Raudonumo beveik nebuvo matyti. Jų žvilgsniai susidūrė. Ji linktelėjo.

Tikiu. Aš irgi...

Ji atsiduso.

Irgi galvojau apie tave visus tuos mėnesius. Nuo pat pradžių mane keistai veikei. Žinojau, jog mano pareiga tave nužudyti. Tai slypėjo mano prigimtyje.

Jis šyptelėjo.

Kartą bandei.

Ji irgi nusišypsojo.

Taip, bet tu buvai greitesnis. Nesupratau kas su manimi darosi, bet nejaučiau neapykantos, o taip norėjau jausti...

Ana paėmė jį už rankos.

Jensai, aš nebenoriu kariauti su demonais. Nebenoriu rūpesčių ir nežinomybės, todėl atsakyk atvirai. Ar dabar nori su manimi nuoširdžiai bendrauti?

Jis pažvelgė tiesiai jai į akis ir atsakė.

Taip Ana. Noriu tave pažinti, ginti ir padėti. Suprantu, jog keista ir kvaila tai girdėti iš demono, bet ar galime būti draugais?

Ji nusišypsojo.

Taip galime.

Kurį laiką jiedu, tik žvelgė vienas į kitą. Ana jautėsi keistai. Niekada nemanė, jog galėtų pasitikėti demonu, bet taip įvyko ir ji nustebo suvokusi, jog dėl to jaučiasi geriau.

Turiu eiti. Tėvas jau tikrai manęs pasigedo. Saugokis. Gali grįžti į butą.

Tikrai? Abejoju. Juk jis žino kur gyvenu.

Apsaugosiu tavo butą suklaidinimo kerais. Prisiartinę demonai matys ne namą, bet griuvėsių krūvą.

Ačiū.

Nėra už ką. Žinai jaučiuosi tai tau skolingas. Už kančias.

Ji nusišypsojo. Jis padavė jai lapelį.

Čia mano telefono numeris. Skambink jei prireiks.

Gerai, ačiū. Lėk.

Jensas atsidarė portalą ir žengė atgal į vyriausybės rūmus. Jautėsi pakylėtai. Kažkodėl pasijautė nebe toks vienišas. Koks jausdavosi, nors turėjo krūvas mergų pasirengusių pulti į glėbį, bet niekada neturėjo jokio artimo žmogaus. Tiesą sakant jam niekad jo ir nereikėjo, bet dabar ko gera toks atsiras. Tėvas pasitiko jį siaubinga veido išraiška. Jensas net pamanė, jog tas jį nudės.

Na, kaip dabar pasiaiškinsi? Po kelių sekundžių, kai tu neva išėjai kavos radau Gunarą negyvą.

Jensui užpiso apsimetinėti. Jis jau pasirinko savo kelią. Kai tėvas uždavė šį klausimą suprato, jog velniop viską. Jam nusišikt jei bus ištremtas iš savo šeimos. Jei tėvas nieko jam nepaliks ir atsižadės jo. Giliai nusikrušt jei bus pasmerktas visų demonų, kurie žino kas yra Halvorsenai. Nusispjaut kokią negarbę užtrauks savo per daug išpuikusiai šeimai.

Taip aš jį nudėjau.

Kodėl?

Nes jis mane sekė.

O tu savaime aišku lėkei pas tą medžiotoją taip?

Taip, nes jūs esate neteisūs.

Tėvas pažvelgė į jį kaip į beprotį, bet Jensui buvo vis vien.

Ką toji Čiandrė jums padarė? Atsakymas nieko. Ji nenori nieko bendra turėti su demonais.

Tikrai išprotėjai. Ką ji tau padarė?

Nieko. Tai mano jausmai, mintys, veiksmai ir žodžiai. Mano supranti? Aš nebenoriu nieko ką iki šiol dariau. Tau nereikės manęs išmetinėti iš Halvorsenų klano. Pats išeinu iš šeimos. Tu nebeturi sūnaus. Savo paveldimumo teisę atiduodu pusbroliui Faustui. Jis bus labai patenkintas net neabejoju. Taip pat jis bus kur kas geresnis demonas nei aš.

Nutaręs, jog pasakė viską Jensas apsigrežė ir pasuko link durų.

Perspėju tave Jensai. Jei pasirenki tą medžiotoją irgi būsi medžiojamas.

Jis provokuojamai pažvelgė į tėvą.

Meti man išukį? Aš jį priimu.

Tada Jensas atsivėrė portalą į Anos butą. Pamačiusi portalo šviesą mergina visa įsitempė ir pašoko.

Nusiramink čia tik aš.

Tarė jis. Ji atsipalaidavo.

Na kaip sekėsi su tėvu?

Aš nebeturiu tėvo.

Jis tavęs atsižadėjo?

Aš pats visko atsisakiau ir tiesą sakant jaučiuosi lyg atsikratęs pančių.

Man labai gaila.

Jis nusišypsojo.

Nėra ko gailėtis. Džiaugiuosi, jog ištrūkau iš tėvo valios.

Bet dabar tu kaip ir aš būsi medžiojamas.

Nesirūpink dėl to Ana. Tai mano pasirinkimas. Juk tu manęs nevertei.

Bet...

Ša. Apsiramink. Tu dėl nieko nekalta.

Jiedu neryžtingai stovėjo vienas priešais kitą. Kamilė vėl miegojo. Ana nežinojo kaip elgtis, tačiau išgirdusi iš Jenso lūpų, jog jis pats visko atsisakė pajuto, jog visą ką jis sako ir ko nori tikra.

Gal nori arbatos?

Būtų neblogai.

Jiedu nuėjo į virtuvę. Ana padarė Jensui arbatos, o sau kavos.

Juk jau vėlu. Užmigsi?

Taip. Kava man tik suteikia daugiau energijos, o dėl miego, tai jokio poveikio. Galiu miegoti kaip kūdikėlis.

Ji šyptelėjo.

Beje žinai kodėl tada puodelis buvo tuščias?

Koks puodelis?

Na, tas kur tu palikai mano kameroje.

Aaaa. Ne.

Jis nusijuokė.

Jis buvo tuščias ne todėl, jog būčiau labai ištroškusi, o todėl, jog dievinu kavą. Tai yra mano gėrymas. Niekada neesu mačiusi miesto, nes gimiau kalnuose. Tėvas augino kavąmedžius, nes irgi nepaprastai mėgo kavą.

Jensui patiko klausytis jos švelnaus, melodingo balso, todėl jis paprašė papasakoti viską apie save. Ana su mielu noru ėmė pasakoti apie aukštus kalnus, medinias jų trobelias, kuriose gyveno. Kaip motina išmokė ją siuvinėti bei rinkti vaistąžoles, o tėtis plaukti, čiuožinėti ir kautis.

 Gyvenome tik iš žvejybos, medžioklės ir vaistinių arbatų, bet buvome laimingi.

Man gaila, jog buvai įvelta į visą tai.

Na, kas įvyko, tas įvyko. Jeigu nebūčiau įvelta nebūčiau tavęs sutikusi.

Abu nusijuokė.

Čia auskarai?

Paklausė Ana rodydama į jo ausis.

Ne. Tuneliai.

Kaip jie padaromi?

Jis papasakojo.

Žavingai atrodo.

Tikrai? Paprastai mergom tai šlykštu.

Ne man. Įdomiai atrodai. Ne taip kaip visi.

Man niekas nėra to sakęs. Tiesiog domėjausi subkultūrom ir viską kroviau ant savęs. Dabar esu pankas, metalistas some one like that.

Papasakok apie save.

Oiiiiiii... Gal nereikia...

Žinoma reikia.

Juk tu viską apie mane jau žinai. Buvau didelis, blogas demonas. Pleškinau vergų kaimus ir miestelius. Kiekvieną naktį praleisdavau vis su kita merga. Alkoholis, mergos, žudymai. Viskas. Štai kas apibendrina mano asmenybe.

Nemanau. Nebūk toks tikras.

Jis tik papurtė galvą.

Na, jau vėlu, lėksiu.

Kur?

Ai apsistosiu kur nors. Labanakt Ana.

Jensai?

Ką?

Ačiū tau už viską. Tavo pastarųjų mėnesių veiksmai įrodė, jog neesi toks demonas kaip visi.

Jis nusišypsojo.

Nebūk tokia tikra.

Tarė ir žengė į šviesą.

Antra dalis

Devinioliktas skyrius

Praėjo dar du mėnesiai. Anos Landvik ir Jenso Halvorseno rišys vis stiprėjo. Ana žinojo, jog Jensas toli gražu nėra tik kraugerys demonas, kokiu save laiko. Per tą laiką ji patyrė, jog Jensas labai linksmas, patrakęs, dauštas beprotis, kuriam patinka groti elektrinia gitara, kuris dievina roko ir metalo muziką, kuris gali nusišėlti koncertuose iki nukritimo. Kuris amžinai turi įvairiausių planų. Kuris mėgsta skaityti įvairias knygas ir tiesiog yra pašėlęs demonas. Jensas suprato, jog Ana yra labai drovi, linksma ir miela mergina. Jį žavėjo jos drąsa, nors ji neigė, jog yra drąsi. Jam patikdavo, kai ji žavėdavosi viskuo kas ją supa. Jis matė, jog ji su kiekviena diena vis labiau pamilsta gyvenimą ir yra nusiteikusi nugyventi jį iki galo. Taip pat jis sužinojo, jog Ana beprotiškai dievina saldumynus, kavą, kvepalus ir lūpdažius. Per tuos du mėnesius ji pasidarė tatuiruotę, prasivėrė keturis auskarus ir pradėjo plėstis tunelius. Judviejų apranga niekuo nesiskyrė, tik Ana dar nešiodavo įvairias grandinias, kurios Jensui nelabai patikdavo. Ana dievindavo skrieti su juo motociklu ir šėlti roko ir metalo koncuose. Jis stebėjosi, jog atrado bendrų interesų turinčią merginą. Iki šiol nebuvo susidūręs su mergina, kuriai patiktų tai kas patinka jam. Netrukus jis persikraustė į jos butą, bet jiedu gyveno atskiruose kambariuose. Nebuvo pora, tik labai artimi draugai. Jensas labai prisirišo prie Kamilės. Kai Ana būdavo darbe jis pasiimdavo ją iš darželio ir kartais vesdavosi į kiną, žaidimų kambarį ar baseiną. Jei jūs galvojate iš kur jis gaudavo pinigų įsidarbino didžėjumi viename pankų klubelyje. Kamilė labai džiaugėsi, jog Jensas yra šalia. Kartą ji pasakė, jog jis jai kaip brolis. Persikraustydamas pas Aną Jensas atsivežė viską ką turėjo. Kartu ir septynis katinus. Kamilė juos dievindavo. Kai Ana ir Jensas būdavo kur nors išėję ji žaizdavo su jais. Kamilė davė jiems vardus, kadangi Jensas niekada jų nesugalvojo, nes jam tai nerūpėjo. Jo katinai buvo Čipsas, smalsutis, šokliukas, turškius, burzgeklis, karamelė ir šokoladukas. Vardus katinai gavo pagal tai ką mėgo. Jenso ir Anos gyvenimai ne visada ėjo kaip sviestu patepti. Kelis kartus jiedu buvo rimtai susipykę, nes Jensas vėl ėmė kvailioti su mergom ir išgerinėjimais. Žudimai ačiū dievui negrįžo. Jensas vis dar nenorėjo pleškinti vergų kaimų. Pačioje jų santykių pradžioje jam dar kildavo noriūkštis, bet pagalvojas apie Aną nuspresdavo to nedaryti. Žinodavo, jog taip rizikuoja trapiu jos pasitikėjimu. Vieną savaitę jis negrįžo kelis vakarus namo. Tada Ana iškėlė jam sceną. Pasakė, jog labai nerymavo dėl jo ir jis bent galėjo pranešti, jog jam viskas gerai. Ar ji net tiek jam nerūpi. Jis atrėžė koks jos reikalas kaip jis gyvena savo gyvenimą ir jog neturi jai teisintis, nes jiedu ne pora. Ji turi savo gyvenimą jis savo. Tada susirinko daigtus ir išėjo dviem savaitėm. Vos trinktelėjo durys ji apsiverkė. Žinojo, jog Jensas savaip teisus jis turi savo gyvenimą, bet tuomet, kai jis išėjo jai atrodė, jog nėra jo dalimi. Po dviejų savaičių per kurias ji stengėsi išmesti Jensą Halvorseną sau iš minčių ir nesigraužti. Ji suprato, jog pasiilgsta jo. Nepajuto kaip greit prie jo priprato ir akimirką ją tai labai išgąsdino. Po velnių geriausia iš viso prie jo neprisirišti, bet buvo per vėlu, nes ji jau skambino jam ir atsiprašinėjo už iškeltą sceną. Jensas nepriėmė jos atsiprašymo ir pareiškė, jog ji buvo teisi jis bent galėjo jai paskambinti ir pasakyti, jog nesijaudintų. Jo nepaskerdė tėvukas. Kai jis grįžo pareiškė jai, juk su vienos nakties nuotykiais ir visom mergom baigta. Ana nieko į tai neatsakė, nes manė, jog jam tik dabar taip atrodo, bet jau buvo praėjęs mėnuo nuo tada kai jis tai sakė ir tikrai. Vakarėliai baigėsi. Ji galvodavo, jog turi su juo pasikalbėti ir pasakyti, jog ji nenori, kad Jensas užsidarytų į vienuolyną. Jei tik reikia žinoti, jog jam viskas gerai, bet vis dvejodavo ir galų gale išmetė tai iš galvos. Tegul jis daro ką nori. Jei nesvarbu dėl ko nusprendė atsisakyti vienos nakties nuotykių. Dėl to, jog nebeturėjo jėgų jų tęsti ar dėl to, jog jo gyvenime atsirado mergina dėl kurios ši permaina. Tai jo gyvenimas. Ne jos.

Dvidešimtas skyrius

Eik tu šikti kaip pavargau.

Tarė Ana kai jiedu užkimusiomis ir prarėktomis gerklėmis fygino iš vieno koncerto link motociklo, kurį Jensas dėl smagumo buvo pasistatęs už dviejų kvartalų nuo klubo.

Jensai Halvorsenai žinai ką?

Ne Ana Landvik.

Aš tave nudėsiu, kai grįšime.

Kodėl? Ką aš tau padariau. Aš juk toks mielas ir nepavojingas demoniūkštis.

Aha nepavojingas. Kas vakar įkalbėjo mane lėkti su ta sušikta karusėle? Juk tu žinai, kad aš pragariškai bijau visokiausių karuselių. Aš vos neapsitriedžiau.

Bet buvo smagu nepaneigsi.

O jei būtume išsitėške?

Jis tik nusijuokė.

Apsiramink. Viskas buvo jėgiškai.

O šiandien. Tu apipylei mane Aqwavitu ir dar plaukus suvėlei. O paskui įkalbėjai su visais rūbais šokti nuo to sušikto tramplino į baseiną.

Aha, o tu irgi gerutė. Įstūmei mane į sušiktą rožyną prie to klubo. Nesuprantu kokiam gudruoliui šovė mintis jį pasodinti. Tada tampei mane po žmonių tirštynę tris valandas. Niekada tiek taškesis neesu. Tu kankintoja Ana Landvik.

Ji nusišypsojo.

Žinoma, reikia juk atsigriebti už laiką praleistą kameroje. Tu dar nežinai kas namuose tavęs laukia.

Man jau baisu.

Oi, oi, oi. Nenumirsi kaukuoliuk.

Tu irgi nenumirei vaikeli taip kad nereikia čia vaidinti nuskriaustos.

Jensas gavo kaukuoliuko pravardę, nes Ana prisiminė kaip tėškė jį į sieną, o jis net neatsijungė, o Ana gavo vaikelio pravardę dėl savo labai smulkaus sudėjimo. Nors šlamštė greitą maistą, nes dievino jį buvo smulki kaip šakalys. Iš pradžių ją kniso ši pravardė, bet paskui suprato, jog Jensui patinka ją erzinti ir nebekreipdavo dėmesio, kai jis ją taip vadindavo. Pagaliau jiedu pasiekė motociklą.

Mano draugužis.

Pasakė ana užsidėdama šalmą.

Nagi tai kas manęs laukia namie?

Negi tu manai, kad aš pasakysiu?

Būk gerutė.

Ne.

Vėjas vėl šiaušė jos plaukus. Ana buvo apkabinusi Jensą ir jautė svaiginamą greitį ir laisvės pojutį. Ji išskėtė į šonus rankas ir laiminga suklykė. Kai jiedu įžengė į butą Ana nubėgo į virtuvę atsidarė šaldytuvą ir su grietine ištepliojo Jenso veidą ir plaukus.

Na, bus proga išsiplauti galvą. Nieko tokio.

Blemba...

Jis nusijuokė.

Matai, tu negali manęs suerzinti.

Tu manęs irgi.

Nejaugi?

Tarė jis ir nuo lentynos pasiėmė notelos stiklainį. Ana vos tai pamačiusi suklykė ir nubėgo per butą.

Žaidžiam gaudynių? Gerai...

Ne Jensai prašau...

Jis prigavo ją, kai ji įlėkė į savo kambarį ir ištepliojo jos skruostus notela.

Nu, neeeeeeaaaaa. Ką tu dirbi?

Juk skanu?

Ji pirštais nusivalė notelą nuo skruostų ir nusilaižė.

Tu niekad nesiliausi ar ne?

Ne.

Nu, kodėl?

Suinkštė ji.

Nes man patinka tave erzinti.

Šimtus kartų geriau notela nei tavo tunelių skystis...

Mergina net nusipurtė.

Dabar tu atsiimsi už notelą.

Šūktelėjo ji ir apipurškė jį moteriškais ir labai aštriais kvepalais. Jie trenkė spiritu per penkis kilometrus. Buvo juose jausti ir viešojo tuoaleto prieskonis.

Ot, radai pagąsdinimo būdą. Įdėsiu tuos rūbus į skalbyklę ir viskas.

Tada juodu tris valandas žaidė aliesą. Vaikiškas žaidimas, bet jis patikdavo Anai. Užtad Jensas prigalvodavo jai užduočių. Ana labiausiai nemėgdavo mankštos, todėl jis vis versdavo daryt ją pritupimus. Arba sumaišydavo kokį šlykštų kokteilį arba kelis visiškai nederančius maisto produktus.

Penkiasdešimt pritupimų.

Tu tikras demonas.

Žinau tai. Nagi panelyte.

Užsiknisk...

Tu juodai užknisi kiek dar laiko aš turėsiu ieškot tos suknistos slėptuvės?

Buvo Anos gimtadienis ir Jensas priskiedęs jai, jog turi dovaną motociklu atsivežė į kažkokius suknistus bruzgynus.

Auč.

Jai vos akies neišdūrė medžio šaka. Buvo jau visa purvina, plaukai prisivėlę lapų.

Ieškok, ieškok.

Tu tikrai nori, kad aš tave nudėčiau.

Labai.

Ji klaidžiojo dar pusvalandį, kol tarp suaugusių į krūvą medžių pastebėjo dėžę.

Nu, pagaliau radau tą dėžpalaikę.

Tempk čia.

Tu juokauji? Ji sveria tris tonas.

Nejaugi galingoji Čiandrė nusilpo. Vaje kaip negerai.

Užtilk tu suknistas demone arba tu geriau nenorėk, kad aš ateičiau, nes tau bus šakutės.

Ir ką tu man padarysi?

Aš tave įmesiu į tą purviną ir pilną šiukšlių upę, kurią mes praėjome, kai vedei mane čia. Blet, dar pataikiau į kažkokį purvyną. Mano vargšai kerziukai išsipurvino.

Jiems nieko neatsitiks.

Ana vargais ne galais atitempė iki Jenso dėžę.

Ko į ją prikišai?

Atidaryk ir pamatysi.

Ji atkrapštė izoleciją ir atvožė dangtį. Dėžė buvo pilna sausų šakų, lapų, žolių ir tuščių čipsų pakelių.

Tu iš manęs šaipaisi?

Tikrai ne. Knisk toliau.

Ji išmetė visas šiukšles ir tuomet rado naujutėlę elektrinią gitarą, kuprinę, kuri buvo visa sukniedyta, vėrinių komplektą, kurie tiesa buvo netekę keletos spiglių, jos mėgstamiausių kvepalų buteliuką ir keturis pakius snikersų.

Tu išprotėjai suknistas demoniūkšti...

Tikrai ne. Ar šiuos tavo žodžius turėčiau suprasti kaip padėka ar kaip...

Ana metė viską ir stipriai jį apkabino.

Ayyy. Neuždusink.

Ačiūūūūūūūūūūūūūūūū!

Tikrai nėra už ką. Kiek laiko sakei, jog irgi nori turėti elektrinę gitarą.

Tada jis iš savo kuprinės išėmė tortą, energetinio, sulčių ir jos mėgstamiausių sumuštinių su notela. Dar tris kebabus.

O tu apie viską pagalvoji.

Na, turėjau laiko pagalvoti. Beje prie tos kuprinės sėdėjau tris savaites, kol visą iškniedijau.

Tu pats prisukinėjai kniedes?

Aha.

Tikrai išprotėjai.

Žinau, jog taip nemanai, bet esi to verta.

Dvidešimt pirmas skyrius

Šį vakar aš prisiekiu, jog tave pribaigsiu.

Ne pirmas kartas.

Šįkart tikrai. Tu nustūmei mane nuo tos siaubingai ilgos čiuožyklės į tą sušiktai gilų baseiną, tada apipylei plaukus plakta grietinėle ir išvoliojai smėlyje. Tau dar ne gana?

Oi ne. Tikrai ne. Juk pravertė išsimaudymas?

Baseine gal, bet grietinėlėje ir smėlyje... Iš kur iš viso prisigalvoji tokių derinių?

Jie ateina tiesiai iš šitos kaukuolės.

Jensas pasibarškino kumščiu į kaktą.

Tai reikės ją suskaldyti.

Kaip tai darysi? Man labai įdomu. Norėčiau sužinoti kaip liksiu be savo mažylės.

Aš uždėsiu ant tavo galvos molio gabalą ir iš jo suformuosiu kaukuolę, o tada nuimsiu ir suskaldysiu.

Nuraminai. O aš jau galvojau, jog mano mažutė atsimuš į sieną. Dar kartą to nenorėčiau. Žinok pirmą kartą jai nepatiko.

Man visiškai nerūpi.

Namuose Ana ėmėsi darbo.

Oi neaaaa...

Matai ką aš kenčiu?

Ne.

Ji nuėmė jau padarytą kaukuolės formą nuo Jenso galvos, tik bėda, jog jo plaukai visiškai sulipo.

Teks juos skusti.

Na, ką padarysi. Gal galėsiu pasistatyt skiauterę.

Ir dabar galėjai.

Ne, mano plaukai kiek per ilgi.

Kas žino gal būtų taip jie ramiai gyvenę ir toliau jeigu ne viena diena, kuri vėl gražino į jų jau spėjusius nusistovėti gyvenimus magiškas velnevas. Jensas ir Ana kniso iš Metro. Abu nusistrakaliojo ir nusigraulino jame. Ana vėl svajojo apie karštą, pilną putų vonę, o Jensas apie puodelį kavos. Kamilė jau laukė jų namuose, nes Jensas po darbo paėmė ją iš darželio.

Na kaip Kamilei patiko toji stovykla?

Labai, tik ir čiauškė apie atrakcijonus, dailės bei anglų pamokėles ir naujus draugus vakar. Aš jau galvojau kada tu grįši, nes ji labai norėjo tau parodyti, kokių triukų išmoko.

Niekas nesužinojo, jog ji Čiandrė?

Nemanai, jog jei būtų sužinoję, mes jau tai žinotume?

Na, gal bet vis tiek. Dėl nieko negali būt tikras.

Tu teisus, bet viskas gerai. Aš išmokiau ją valdyt savo galias.

Tą vakarą viskas buvo kaip visada. Ana išmaudė Kamilę ir paguldė miegoti. Paskui su Jensu išgėrė kavos. Tada pasikeisdami abu nuėjo į dušą.

Prašau paskaityk man kokią knyga...

O ne. Aš jau ir taip prisiskaitau, kai Kamilei skaitau pasakas.

Prašau Jensai...

Ne, Ana.

Nu, prašau. Pleaaseeeeee.

Nu gerai jau gerai.

Kokios knygos nori?

„įkalinta tamsoje“.

Gerai, nors man ji kažkoks briedas.

Tik nereikia pats skaitai fantastinias knygas.

Tik tas, kurios man atrodo vertos dėmesio, o čia kažkoks briedas.

Tu pats briedas.

Nejaugi.

Taip.

Jis nubraukė plaukus jai nuo kaktos ir ėmė skaityti. Jo žemas, ramus ir švelnus balsas ją migdė ir po minutės ji jau miegojo. Jensas žvelgė į nurimusias ant skruostų blakstienas, į auksinius plaukus išsidraikiusius ant pagalvės. Jis niekad nebūtų įtaręs, jog ši smulkutė mergina demonų medžiotoja. Kaškada jis turėjo ją pribaigti, o dabar ji buvo artimiausias jam žmogus. Keistas tas gyvenimas. Pamanė jis eidamas iš kambario.

Jensą prižadino dūžtančio stiklo garsai. Gal sapnuojasi? Pamanė jis pakėlęs galvą nuo pagalvės. Tuojau ušžuodė degėsiu kvapą. Kas čia vyksta po velnių. Širdį suspaudė negera nuojauta, kai is išėjo iš kambario. Iškarto pamatė keturis demonus. Trys buvo Hektoras, Kamilė ir Silvestras. Vieno jis nepažinojo. Jis nesuprato kaip jie čia atsidūrė, bet ir neturėjo laiko galvoti. Pamatė suniokotą butą. Viskas buvo išmėtyta arba sudaužyta. Pro atvirus langus švilpė vėjas. Vienas demonas šoko ant jo. Jensas pakeitė pavidalą ir jiedu ėmė kautis. Netrukus Jensas išsviedė Hektoro kūną pro langą. Svetainė jau buvo virtusi degėsių krūva. O, dieve... Jensas užsidengė burną. Nenorėjo galvoti kas buvo viduje. Reikia greičiau gelbėt Aną... Jis žaibiškai nėrė į jos kambarį. Rado ją vienais naktiniais. Greitai griebė porą adijalų, pagalvę ir pakėlęs ją ant rankų iššoko pro langą.

Jensai kas vyksta?

Jis nieko jai neatsakė, tik bėgo pirmyn. Vėjas šiaušė plaukus.

Mus surado demonai taip?

Jis tylėjo.

Kur Kamilė?

Jensas pamatė, jog juos atsiveja du demonai. Velnias jis žaibiškai nėrė tarp dviejų namų, bet nešant daigtus ir merginą bėgti buvo sunkiau ir demonai jį prisivijo. Vienas griebė Aną. Ji tėškė jį į sieną kaip tada Jensą. Tada sulaužė jam abi kojas.

Kur mano sesuo?

 Paklausė jo, kai ketino išplėšti širdį.

Mirusi, tu kvaiša...

Silvestro burną iškreipė bjaurus vipsnys.

Mes ją tiesiog sudeginome. Jensai žinok, jog tėvas įsitikinęs, jog Čiandrė tave užkerėjo ir jog galima tave gražinti į save. Jis tave nugalės kvaiša. Pralauž tavo kerus. Tu negausi vieno iš Halvorsenų. Jensai aš pasitikiu tavimi. Žinau, jog tai Čiandrės magijos kaltė, jog tu pasikeitei, bet tai laikina. Tu vėl grįši pas mus...

Jis nieko nebesugebėjo pasakyti, nes Ana išplėšė jam širdį. Tada puolė Kamilę ir vienu smūgiu nudėjo ją. Tada pribaigė demoną, kurio Jensas nepažinojo. Jensas buvo pritrenktas jos sugebėjimu kautis. Jos rusvai auksiniai plaukai pasipūtė ir įsielektrino, kai ji kovėsi. Veiksmai buvo žaibiški. Jį net nukrėtė šiurpas, nes iš jos išvaizdos niekada nebūtum pamanęs, kad ji tai sugeba. Ana susmuko ant gatvės grindinio ir ėmė pasikūkčiodama verkti. Jensas stovėjo kaip įkastas. Jį užplūdo kaltė. Reikėjo greičiau krapštytis, kai išgirdo dūžtančius stiklus. Gal būtų spėjęs išgelbėti Kamilę. Anos verksmas drąskė jam širdį. Jis nustebo, jog tai taip stipriai jį kankina. Jis nenorėjo, jog ji verktų, norėjo prikelt jos seserį, bet nieko negalėjo padaryti. Žinojo, jog ji buvo ne šiaip sudeginta, o pasitelkiant senovinia demonų magiją. Labai lėtai jis priėjo prie apimtos isterijos merginos ir pakėlė ją ant rankų. Ji neįstengė nei prieštarauti, tik dar labiau įsiverkė. Jensas žinojo, jog jiems negalima čia likti. Negali žinoti kada atvyks naujas ekipažas. Jis atvėrė portalą ir žengė į didelį mišką. Pastatė Aną ant žemės. Ji parkrito ant samanų ir vėl ėmė verkti. Jis paklojo adijelą ir ją paguldė. Ana jautė kaip svaigsta galva nuo nervinės įtampos. Kaip ją pasiglemžia netikėjimas. Ji nieko nejautė. Nejautė, jog Jensas yra šalia. Kiekviena jos kūno ląstelė suvokė, tik tai, jog Kamilės jos mažosios sesutės nebėra ir niekada nebebus su ja. Jensas vaikščiojo aplinkui dideliu ratu ir užkeikinėjo aplinką. Ana nugrimzdo į tamsų ir viską nugramzdinantį miegą.

Dvidešimt antras skyrius

Nagi kelkis. Pavalgyk.

Nenoriu.

Jiedu slapstėsi miškuose jau tris dienas.

Būk gera Ana. Nors vandens išgerk.

Ji tylėdama paėmė iš jo rankų stiklinę ir išgėrė. Tada vėl susisuko į adijalus. Jensas atsiduso. Pastarosiom dienom ji atrodė jam dar gležnesnė iš jos akių dingo gyvenimo džiaugsmo kupinas žvilgsnis. Ji daugiausia miegodavo, o jis neramia galva svarstydavo kiek laiko jiedu šitaip gyvens ir ar Ana atsigaus. Kaltė jo širdyje dėl Kamilės mirties dar pasunkėjo. Naktimis, kai gulėdavo šalia Anos jis neįstengdavo užmigti. Jam prieš akis vis šmėžuodavo Kamilė. Kamilė taškanti košę ant stalo. Kamilė, kurią jis vaikėsi koridoriais, kai jie žaidė gaudynių. Kamilė prašanti paskaityti pasakas. Kamilė apsikabinusi savo pliušinį meškiuką, kurį jis jai padovanojo. Vis dažniau Jensą aplankydavo mintis, jog jei nebūtų apsigyvenęs pas Aną Kamilė vis dar būtų gyva. Jį kartais persmelkdavo mintis palikti Aną, bet kaip ji viena tokioje padėtyje verstusi? Nusprendė, jog išnyks iš jos gyvenimo, kai tėvas ir jo demonai apsiramins. Ne, ne aš negaliu jos palikti. Aš... Negaliu. Tiesiog negaliu. Prieštaraudavo kita mintis. Jensas jautė, jog širdis plyš jei jis ją paliks. Staiga išsigandęs suprato, jog Ana jam per daug svarbi, jog jis ją paliktų net jei nuo to jai būtų geriau. Apsiramink Jensai Halvorsenai, tau paprasčiausiai jos gaila. Taip prisirišai prie jos, bet ji tau nedaugiau kaip sesuo. To negali būti. Bet šie raminimai nepadėdavo Jensas visa širdimi jautė, jog bus nepakeliamai sunku palikti Aną. Taip pat graužiamas kaltės jautė, jog jei jis ją paliks jai bus geriau. Taigi šie prieštaringi jausmai plėšydavo jo galvą ir širdį. Jis nežinojo ką daryti. Stengėsi save įtikinti, jog dabar kadangi Ana sielvartauja jis taip jaučiasi, bet kai ji atsigaus, jeigu atsigaus. Jis supras, jog ji jam tik kaip sesuo.

Ne, mama aš atsiprašau. Tėti prašau atleisk man. Aš nesugebėjau... Nesugebėjau jos apsaugoti... Tai mano kaltė...

Nors Ana ne taip kaip Jensas, miegodavo kaip kūdikis, tačiau kiekvieną naktį sapnuodavo košmarus.

Kamile prašau neišeik. Kamile!

Ji pradėjo blaškytis. Jensas palietė jos petį. Ji trūkšmingai kvėpavo.

Aš dėl visko kalta.

Ji pravirko.

Ana atsibusk, prašau Ana.

Ji vėl pravirko.

Aš jos neišgelbėjau.

Apsiramink Ana. Prašau apsiramink.

Kai ji sapnuodavo tuos košmarus negalėdama iš jų pabusti Jensas trokšdavo, jog ji kaltintų ne save, bet jį.

Vieną jau nežinia kelintą vakarą Jensas kaip visada sėdėjo po medžiu ir svarstė kada juos užpuls demonai. Galvojo apie Aną, kokia ji sugniuždyta. Staiga išgirdo šlamant. Jis staigiai atsigrežė ir pamatė Aną. Susivėlusiais plaukais ir užtinusiomis akimis ji priėjo ir atsisėdo šalia. Nuo tada, kai jiedu apsigyveno miške Ana beveik nesikeldavo, nevalgydavo ir negerdavo. Visad miegodavo, kalbėdavo, tik jei Jensas ko nors klausdavo arba per miegus. Jensas nustebo ją išvydęs. Atrodė dar gležnesnė ir menkesnė nei tuomet, kai jis ją rado kameroje. Kurį laiką jiedu tylėjo. Dabar ji pareikš, jog nebenori turėti su manimi nieko bendro ir bus visiškai teisi. Galvojo Jensas. Pastarąsias dienas Ana prisiminė kaip per sapną. Sielvartas buvo ją pasiglemžes jie nič nieko nenorėjo. Nors neapsakomai liūdėjo dėl Kamilės mirties jautė, jog Jensas visada šalia ir tai lengvino skausmą. Ji pati nustebo, jog tai jaučia. Manė, jog pirmas jausmas ką pajaus po sielvarto bus neapykanta jam. Juk dėl jo demonai jas surado. Bet jis ją išgelbėjo. Ana žinojo, jog Jensas tikrai būtų išgelbėjas ir Kamilę, bet nespėjo. Tai nelemtas atsitiktinumas. Niekas negalėjo to numatyti. Prisiminusi kaip jis bėgo su ja ant rankų ir kaip rūpinosi ja miške. Ji suvokė, jog Jensas visiškai pasikeitęs. Jame nebeliko nei lašo demoniškumo. Jis net nesudvejojo ar reikėtų ją gelbėti. Suvokė, jog ji tikrai jam labai, labai svarbi ir jog jis niekada jos nepaliks ir visada bus šalia. Staiga susivokė, jog nebeturi brangesnio žmogaus už Jensą Halvorseną. Kaip taip galėjo atsitikti... Nežinojo, bet pagaliau tai ir nebuvo svarbu. Jai reikia Jenso Halvorseno. Taip reikia, jog jai jis ją paliktų ko gera jos siela subyrėtų į tūkstančius gabaliukų. Ana pažvelgė į jį. Ir pamatė, jog Jenso akyse visai nebelikę raudonio. Jos buvo rudos. Tai rodė, jog jame nebeliko nei lašo blogio.

Jensai, aš... Pastaruoju metu buvau išskridusi į kosmosą...

Jis paėmė ją už rankos.

Viskas suprantama Ana. Tu netekai vieno iš svarbiausių žmonių tavo gyvenime. Žmogaus, kuriuo turėjai rūpintis ir jautiesi labai kalta, jog nesugebėjai jos apsaugoti... Ar... Na, kaip tu jautiesi?

Ji šyptelėjo.

Pradedu po truputį atsigauti. Man vis dar nepakeliamai skaudu ir žinau, jog tai nuskambės gal kiek žiauriai, bet gyvenimas tęsiasi toliau...

Aš kaltas.

Ji paėmė jo ranką ir priglaudė sau prie skruosto.

Ne.

Jei nebūčiau atsikraustęs pas tave...

Ji pridėjo pirštą jam prie lūpų.

Nekalbėk nesąmonių. Tu niekuo dėtas. Anksčiau ar vėliau taip būtų nutikę ir nesvarbu ar mudu artimi ar tu vis dar pilnas blogio demonas. Aš esu Čiandrė, o tai reiškia, jog nuolatos būsiu medžiojama. Kamilė, tik atsitiktinė auka. Tu tikrai būtum ją išgelbėjęs, tiesiog nespėjai. Aš kaltinu save, nes pirmiausia aš buvau už ją atsakinga. Turėjau ja pasirūpinti, apsaugoti nuo visko, bet nesugebėjau.

Tu buvai medžiojama, sugauta ir viena.

Taip ir karas deja negailestingas. Jam visiškai nusispjaut kieno artimąjį pasiims.

Ji nutilo. Jensą, ir nustebino, ir pradžiugino, jog ji nejaučia jam neapykantos. Bet jis vis dar nebuvo tikras ar Ana nori, jog jis liktų jos gyvenime.

Jensai, aš... Suprantu, jog dabar ne pats tinkamiausias metas tai sakyti, bet noriu, kad tai žinotum... Visą tą laiką aš jaučiau, jog esi šalia ir mane tai džiugino. Tu nuo pat pradžių mane traukei ir stebinai. Nesigailiu nei kiek, jog išdrįsau įsileisti tave į savo gyvenimą. Tu į jį atnešei, linksmumo, pašėlimo, džiaugsmo ir nenuspėjamumo. Po šių įvykių supratau, jog man tavęs reikia.

Ji nuraudo ir nuleido galvą.

Žinau, jog kvailai atrodau, bet noriu tau pasakyti, jog esi pats artimiausias ir brangiausias man žmogus. Tu galėjai mane palikti, bet nepalikai. Paleidai mane ir paskui galėjai vėl sugauti ir priduoti savo tėvui ir kitiems demonams, bet nepridavei. Tu atsisakei savo šeimos turtų, galios ir vardo, kad galėtum bendrauti su manimi.

Aš tave kankinau.

Tavo veiksmai po to atperka viską. Pradžioje tu buvai man artimas draugas, lyg brolis, bet tada, kai patyrėm tiek visko ir tu išgelbėjai mane jau antrą kartą... Aš suprantu, jog tai skamba beprotiškai, bet aš myliu tave... Myliu tave Jensai Halvorsenai...

Jensui net karšta pasidarė. Ana apibūdino jausmą, kurį jautė ir jis. Meilė? Senasis Jensas būtų nusišaipęs iš šito žodžio, nes netikėjo meile. Senąjam Jensui egzistavo, tik vienkartinės mergos. Tačiau naujasis Jensas buvo kitoks. Jis norėjo pastovumo. Po to kai Ana prisipažino, jog jį myli suvokė, jog ir ji yra brangiausias jam žmogus, jog yra jam viskas, jog dėl jos jis padarys viską, jog jos šypsena daro jį laimingu. Senasis Jensas Halvorsenas, mergišius, donžuanas, kiekvieną dieną nusigerdavęs iki sąmonės nukritimo, pleškindavęs vergų kaimus mirė tada, kai sutiko Aną Landvik.

Tai skambės dar beprotiškiau, nes aš taip pat tave myliu Ana Landvik. Dieve, per tuos mėnesius tu tapai man neįsivaizduojamai brangi. Tu keitei mane nuo pat pradžių. Myliu tave Ana, kartočiau tai be galo. Myliu tave.

Lyg kokios jėgos pastūmėti jiedu puolė vienas kitam į glėbį. Ana vis dar negalėjo patikėti tuo kas vyksta. Jensas Halvorsenas, vienas iš žymiausių ir galingiausių demonų myli ją. Demonų medžiotoją. Jensas irgi jautėsi kaip apsvaigęs. Mergina, kurią jis kankino myli jį. Vieną iš žiauriausių demonų. Anai nespėjus susivokti jis jau ją bučiavo ir ji pajuto kaip jos lūpos atsako. Tai buvo taip nuostabu ir taip ilgai laukta, jog Ana apsvaigo.

Dvidešimt trečias skyrius

Ana ir Jensas gulėjo apsikabinę. Mergina pirmą kartą jautėsi visiškai, tikrai laiminga. Kasnakt, kai prisiglausdavo prie Jenso pajusdavo, jog yra saugi ir mylima. Buvo ankstyvas rytas.

 Gerai, laikas varyt ko susimedžioti, nes nebeturim.

Neaaaa.

Ana padėjo galvą jam ant krūtinės. Jis nusijuokė.

Mes jau ir taip chilliname čia tris valandas.

Chillinsime visą dieną.

Ne.

Taip.

Jiedu ėmė bučiuotis. Saulės spinduliai paryškino Anos ilgų plaukų spalvą. Jensas ėmė žaisti su sruogelėmis.

Greit reikės keltis į kitą mišką, nes mus gali atsekti demonai.

Keista, jog iš jų nieko nesigirdi.

Tikrai keistoka...

Ana nusižiovavo.

Tikrai, reikia fyginti ieškoti vaistažolių. Gaila, jog neturim kavos.

Jiedu dar kartą pasibučiavo ir abudu atsikėlė. Jensas išpurtė adijalus ir pagalvės. Jiems nereikėjo rengtis, nes abu miegodavo su drabužiais.

Tu keliauk rinkti vaistažolių, o aš medžioti. Grįšiu po pusvalandžio gal valandos. Užknisa, jog šiame miške nėra daug gyvūnų. Tikrai reikės keltis į kitą.

Gerai.

Ana vėl jį pabučiavo ir nulydėjo akimis einantį tarp medžių. Pagaliau, kai išnyko jo raudonmedžio spalvos plaukai ji nuėjo rinkti vaistažolių. Praėjo pusvalandis, valanda, bet Jensas negrįžo. Ana manė, jog jam sunkiai sekasi medžioti, bet kai praėjo trys valandos nuo tada, kai jiedu išsiskyrė ėmė nerymauti. Po dar trijų puolė į paniką. Jensai kur tu? Galvojo mergina. Sėdėjimas vienoje vietoje varė ją iš proto. O jeigu jį užpuolė demonai. Jensas galingas, bet tikrai nesusidorotų su šešiais ar dar daugiau. Ar jis dar gyvas. Ji nebegalėjo tverti, todėl ėmė eiti į tą pusę kur matė jį nueinantį. Po pusvalandžio betikslio ėjimo išvadino save kvaiša. Juk ji gali jį susekti. Ana įtemptai užsimerkė. Išsikėlė jį sau į mintis ir susikaupė. Turėjo pajusti jo energiją ir išvysti vaizdą, kuris nurodytų kur jo ieškoti, bet nieko neišvydo. Ji pabandė dar kelis kartus, bet nesėkmingai. Ana pravirko iš nevilties. Kur tu? Širdį suspaudė didelis nerymas. Jei ji negali jo susekti jis gali būti... Ne jis negali būti miręs. Jensas priklauso vienai iš galingiausių demonų šeimų. Jis turi būti gyvas. Apimta panikos mergina nepastebėjo tyliai slenkančio šešėlio. Ją apėmė didelis skausmas ir užliejo tamsa.

Dvidešimt ketvirtas skyrius

Jensas vargais ne galais atsipeikėjo. Iš pradžių nesusigaudė kas vyksta. Buvo prirakintas grandinėmis. Apsižvalgęs suprato, jog yra toje pačioje kameroje, kurioje buvo Ana. Tai jį sukrėtė. Kaip? Kur Ana... Širdį apėmė nerymas dėl jos. Ar ji gyva? O gal ją nužudė? Ne, ji turi būti gyva. Jis neištvertų jei ji mirtų... Bet kaip jis čia atsidūrė? Jensas įtempė atmintį, bet paskutinis prisiminimas buvo, kai jis medžiojo. Paskui nieko. Kaip tėvokas ir jo šutvė juos surado? Staiga, atsivėrė kameros durys ir pro ją įžengė Jonas Halvorsenas. Išvydęs sūnų jis nusiviepė.

Sveikas sūneli...

Kur Ana?

Jensas pabandė atsisėsti, bet pajuto staigiai užplūdusį silpnumą. Galva susvaigo. Nuo kada jam bloga neprisigėrus?

Tavo mažoji medžiotoja?

Jonas dar plačiau išsišiepė.

Ji ten kur reikia...

Kur ji? Atsakyk!

Deja, paliksiu tave nežinomybėje, juk tai tave labiausiai kankiną. Man tik įdomu kaip tu taip žemai nusiritai, jog bučiavaisi su ja...

Iš kur tu...

Jensui pritrūko žodžių.

Stebėjau tave pastąrąją savaitę. Laukiau progos, jog galėčiau tave susigražinti. Tiesa norint tai padaryti man dar teko susilpninti tavo magiją, nes tu naudojai ją norėdamas apsaugoti tą šūdo gabalą.

Nedrįsk jos taip vadinti.

Tėvas dar plačiau išsišiepė.

Taip. Ji šūdo gabalas, nes ji užkerėjo tave. Turiu įrodymų, bet apie juos vėliau. Tavo magiją susilpnino ir apie ją viską išsiaiškino mums dirbanti ragana. Aš susitariau su ja. Pažadėjau jai laisvę ir visas teises. Ji maloniai sutiko padėti išlaisvinti tave ir atsikratyti ta mažvaike. Ji silpnino tavo magiją ir kapstė informaciją apie Čiandrus. Oooo, kad tu žinotum kokia specifinė jų magija.

Jensas suprato kodėl demonai surado juos Anos bute ir paskui miške. Jo magija buvo susilpninta ir kerai ganėtinai lengvai nulaužiami. Jį kankino baisus nerymas dėl Anos. Kur ji...

Ko tu nori?

Kad vėl grįžtum į šeimą Jensai. Savaime aišku.

Aš pats visko atsisakiau. Aš paleidau Aną ir padėjau jai po to, kai tu sužinojai, jog ji gyva.

Tu dėl to nekaltas sūnau.

Švelniai tarė tėvas.

Ji tave užkerėjo ir tu prieš savo valią darei tai ko ištikrųjų nenorėjai.

Jensui tai buvo kaip peilis į širdį. Nejaugi Ana ištikrųjų jį užkerėjo. Nejau jos jausmai apsimestiniai ir ji visą tą laiką žinojo kodėl jis pasikeitė. Nejaugi visas tas laikas kurį jiedu kartu praleido, jos elgesys, šypsenos ir veiksmai buvo apsimestiniai. Nejaugi viskas buvo netikra...

Netikiu tavimi...

Tėvas vėl nusišiepė.

Jensai tu mano sūnus. Žinau kaip dabar jautiesi. Sakau tu ne kaltas. Kai tik būsi išlaisvintas iš jos kerų vėl pasijausi savimi. Suprantu, jog netiki, nes sakau, Čiandrų magija tikrai specifinė. Tu net nesupratai kas su tavimi darosi juk taip?

Taip.

Sunkiai išspaudė Jensas.

Na va matai...

Bet vis tiek man reikia įrodymų, kad patikėčiau...

Suprantu sūnau nesijaudink. Tu juos gausi.

Tėvas išėjo iš kameros. Jensas atsigulė ant stulpų krūvos. Jautėsi bjauriai. Širdyje jautė skausmą dėl Anos. Nejaugi visa draugystė, bendravimas su juo ir žodžiai ‚Aš tave myliu‘. Buvo suplanuoti ir apsimestiniai. Jei taip tai Ana tikrai klastinga ir gudri. Gal ji pati visą tą laiką silpnino jo magiją ir siurbė energiją. Ir nejaugi...

Jensas net pasimuistė nuo tos minties.

Nejaugi jo paties jausmai netikri. Jis prisiminė visą laiką praleistą su Ana. Prisiminė tą dieną, kai prisipažino, jog ją myli. Niekada nesijautė tikresnis dėl to ką jaučia, bet ar tikrai? Gal taip ir veikė Anos magija, kad nesukeltų jam įtarimo? Jis vėl išvydo ją. Jos ilgus, tankius rausvai auksinius plaukus krintančius ant pečių ir siekiančius juosmenį. Jos gražios mėlynos akys, jos juokas, šypsena. Ne, visą tai tikra. Ji negali būti tokia. Negali būti, jog viskas ką jie patyrė buvo melas. Ana nėra tokia. Ji mieliausia, nuoširdžiausia geriausia ir švelniausia mergina, kurią jis kada nors pažinojo. Per visus suknistus dvidešimt metų. Kameros durys vėl atsivėrė. Įėjo tėvas.

Na, Jensai. Norėjai įrodymų, jog esi užkerėtas ir visą ką tu jauti tai medžiotojai ir ką darai dėl jos yra netikra? Štai jie.

Jonas Halvorsenas padavė sūnui suglamžitą popiergalį. Jensas jį išlygino.

Mums dirbanti raganaitė ilgai knisosi, kol ištraukė šitai. Pagaliau žinome apie Čeandrus viską.

Tai buvo lapas išplėštas iš labai senos knygos.

Čiandrai.

Kūrėjas: Per daug metų evoliucionavo iš vampyrų medžiotojų.

Galios. Gali naudotis visa įmanoma demonų magija.

Paskirtis: medžioti ir sunaikinti kuo daugiau demonų.

Įpatingi bruožai: Čiandrai gali pamilti ir susilaukti vaikų, tik su tuo, kuris yra jam skirtasis. Nesvarbu kas tai bebūtų vampyras, vilkolakis, raganius ar ragana, žmogus ir net demonas. Kai tik Čiandras ir jam skirtasis sutinka vienas kitą meilė persmelkia juos nuo pat pirmos sekundės. Jei Čiandrui skirtieji prieš susitinkant buvo blogio įsikūnijimai po susitikimo pradeda keistis net jei patys to nenori. Jie instinktyviai saugoja Čiandrą ir rūpinasi juo. Galų gale visiškai pasikeičia. Iš jų išeina visas blogis ir jie pradeda gailėtis visų blogų savo veiksmų. Čiandro ir jam skirtojo meilė ir pasikeitimas nėra apgaulingi. Tai yra pats neįmanomiausias tikriausias ir nuoširdžiausias dalykas, kuris tik gali būti žemėje net jei skirtasis yra demonas. Būtent dėl to, jog ir demonai gali būti Čiandrui skirtaisiais ir išgelbėja jiems gyvybes.

 Skirtumai: Nuo paprasto demono, skiriasi, tik tuo, jog gali susekti demonus ir gerdami jų kraują stiprėja.

Nužudimo būdai:

Čiandrą nužudyti galima perveriant jo širdį pusiau auksiniu, pusiau plieniniu durklu, kuris yra išmirkytas Čiandrui skirtojo pelenuose arba vampyrų medžiotojo kraujyje. Tik skirtojo kraujas gali pagyditi Čiandrą arba išgelbėti jam gyvybę.

Jensas priblokštas suglamžė lapą ir įsikišo į kožos kišenę.

Ir ką?

Ir tą, jog tai ką „Jauti“ ir ką dėl jos padarei ne nuo tavęs priklausė. Ji tave užkerėjo.

Man atrodo, jog tu visiškai neskaitei kas čia parašyta. Arba skaitei, bet nieko nesupratai apie tai ką rašo apie Čiandrų įpatingus bruožus. Na ir nėra ko stebėtis, kad nieko nesupratai. Juk tu nei nežinai kas yra meilė.

Jonas Halvorsenas ėmė taip juoktis, jog visa kamera nuaidėjo. Apsiraminęs tarė.

Meilė? Tu tikrai tai ištarei? Nepamenu, jog toks žodis egzistavo tavo žodyne. Vis dar tuo tiki, kad tai tikra?

Taip.

Tėvas su gailesčiu pažvelgė į Jensą.

Žinau, jog tau tai daro ji. Tai netikra Jensai ir kai ją pribaigsiu tu grįši į save ir į savo šeimą. Ji mirs po pusvalandžio.

 Tai taręs tėvas išėjo. Jensui lyg akmuo nuo širdies nusirito supratus, jog jo ir Anos meilė tikra. Jį pribloškė žinia, jog jis yra jai skirtasis. Jis suvokė kodėl taip keistai jautėsi, kai tik ją išvydo, kodėl ją paleido. Kodėl norėjo su ja bendrauti, kodėl ėmė gailėtis visų savo veiksmų ir kodėl nebenori jokių vergų žudymų. Tačiau jo širdį prislėgė nepalyginamai sunkesnis kalnas. Ana mirs po pusvalandžio. Jis suprato, jog tėvas jos nenužudys pasitelkdamas pelenus, nes turėtų pribaigti ir jį. Vadinasi panaudos vampyro medžiotojo kraują. Kaip ją išgelbėti? Ji negali mirti. Jis neištvertų. Pusvalandis slinko kankinamai lėtai. Ką dabar išgyvena Ana? Aišku ji žino, kad mirs. Įdomu ar ji žinojo apie skirtuosius. Jensas suvokė, kodėl vos jis pabandė pasikelti jam susvaigo galva. Taip buvo dėl to, jog ragana dirbanti jo tėvui silpnino jo magiją. Jis vėl pabandė pasikelti, bet vėl nesėkmingai. Blet, kūrva, jam sukruštai reikia atsikratyti tų grandinių. Reikia išgelbėti Aną. Jis išgirdo žingsnius. Kažkas ėjo koridoriumi. Išgirdo kaip kažkur atrakinama kamera. Jau metas. Jensas bandė traukyti grandinias. Visiškai neturėjo jėgų. Blet jis negali pasiduoti, nes jei pasiduos Ana mirs. Jis vėl išgirdo žingsnius. Pro jo kamerą ėjo mažiausiai keturiese. Vėl pabandė išsilaisvinti iš grandinių. Kur ją veda. Žingsniai nutolo. Jensas dar niekada gyvenime nesijautė toks bejėgis. Jis kiekviena kūno ląstele jautė kaip slenka sekundės. Paskutinės Anos gyvenime. Ne, to nebus. Jis išgelbės ją, kad ir ko prireiktų. Staiga jis išgirdo širdį veriantį klyksmą. Jam net kraujas sustingo.

Jensai, myliu tave!!!!

 Tai supistai vyksta dabar! O jis tūno čia visiškai bejėgis. Blet. Matyt jo tėvas to ir siekė. Žinojo, jog Jensas nepaliks jos mirti. Vėl pasigirdo klyksmas. Ją žudo. Ši mintis pervėrė jį visą ir užpildė. Staiga grandinės nutrūko ir išlakstė į šipulius. Jensas pats nežinojo iš kur jame atsirado tiek jėgos. Širdimi jautė, jog tai irgi susiją su skirtaisiais. Jis visada ją saugos. Jensas išlaužė kameros duris. Tai padaryti buvo vienas juokas. Jis nejautė jokio silpnumo, tačiau kur ji. Jis susikaupė visa širdimi ir siela trokšdamas ją surasti. Mintyse išvydo ją, kruviną gulinčią ant žemės didžiojoje kankinimų salėje. Jis atsivėrė portalą ir žengė į ją. Tai ką pamatė sukrėtė jį. Salėje stovėjo ragana ir būrė. Šalia jos išsišiepęs stovėjo Jenso tėvas, o Ana... Ji kruvina tysojo prie jo kojų. Iš jos krūtinės iš lėto sunkėsi kraujas. Joje jau styrojo durklas. Šalia jos ant grindų gulėjo pamestas tuščias indas, kuriame beabejo buvo vampyrų medžiotojo kraujas.

Ne!

Jensas suprato, jog ragana buria norėdama sulėtinti Anos mirtį. Taip suteikdama jo tėvui didesnį pasitenkinimą, o jai didesnią kančią. Jis žaibo greitumu pakeitė pavidalą ir nudėjo raganą. Ji nei nesuprato kas vyksta. Tada nesuvokdamas puolė ir tėvą. Tas nesuspėjo net sureaguoti, kai mirė. Jensas nusviedė tėvo galvą. Tada atsivertė ir puolė prie Anos.

Ana, brangioji!

Tačiau buvo jau per vėlu. Kraujas nebesisunkė iš jos krūtinės. Rankos ir veidas buvo šalti. Gražios, mėlynos akys praviros ir tuščios.

Ne!

Jensas suklupo šalia jos. Jo akis ir veidą užplūdo iki tol nejausto skausmo ašaros. Jis, demonas Jensas Halvorsenas pirmą kartą gyvenime verkė. Jo gyvenimo meilė Ana Landvik buvo mirusi.

Dvidešimt penktas skyrius

Jis nei pats nežinojo kiek laiko ten buvo. Valandą, dvi, o gal ir visą amžinybę. Laikė jos šaltą ranką. Suvokė, jog jo gyvenimas baigėsi kartu su jos. Pro akis vis šmėkščiojo vaizdai. Ana išsiterliojusi šokoladu. Ana išskėtusi rankas mėgaujasi svaiginamu skrydžiu motociklu. Ana klykauja roko koncerte. Ji šypsosi. Jos plaukus taršo vėjas. Ji žaidžia su sesute... Staiga Jensas prisiminė ką skaitė apie skirtojo kraują. Jis gali ją prikelti. Jensas persirėžė ranką ir pridėjo jai prie lūpų.

 Nagi gerk.

Jo kraujas tekėjo jai į burną, bet mergina jo negėrė. Kvailystės dėl to jobano kraujo. Juk ji mirusi. Ji negali jo praryti, todėl ir neprisikels. Ko gera tame popierpalaikyje buvo įvelta klaida. Staiga, jos vokai virptelėjo. Jensas pamanė, jog jam pasivaideno.

Ana.

Tyliai pašaukė. Merginos akys atsimerkė.

Jensai.

Tu gyva!

Jis apkabino ją ir tvirtai priglaudė prie krūtinės.

Kas čia įvyko?

Vėliau papasakosiu. Dingstam iš čia.

Jiedu išėjo iš tuščių vyriausybės rūmų. Tuomet taksi nuvažiavo į jų buvusį butą, kad Jensas galėtų surinkti judviejų daigtus. Ana vis dar nesirįžo į jį žengti, todėl palaukė prie durų. Tada juodu nuvažiavo į kitą rajoną kur Jensas jau buvo susitaręs su vampyre, kuri irgi versdavosi butų nuoma. Kol važiavo taksi jis Anai viską papasakojo ir davė paskaityti tą popiergalį, kurį vis dar turėjo.

Na, apie mūsų galias ir kaip mus pribaigti viską žinojau, bet skirtieji man buvo naujiena. Dabar suprantu, kodėl mano motina buvo ragana.

Tavo motina buvo ragana?

Taip.

Galvojau, kad Čiandrė.

Būdama maža aš irgi galvojau, jog mūsiškiai poruojasi su mūsiškiais pasirodo štai kaip yra.

Šypsodamasi ji pažvelgė į Jensą.

Vadinasi, tu man skirtasis...

Regis, taip...

Jis irgi nusišypsojo.

Šitaip mūsų meilė man dar labiau patinka.

Jensas nusijuokė ir pabučiavo Aną į antakį. Netrukus ji užmigo pasidėjusi galvą jam ant peties. Naujasis jų butas buvo dviejų kambarių. Su erdvia virtuve ir balkonu, kuriame kabėjo supynės.

Jėgaaaaa!

Užklykė Ana vos jas išvydusi ir nulėkė pasisupti. Virtuvė buvo žymiai erdvesnė už Reginos Miknivienės buto. Beje ji nereikalavo atlyginti nuostolių. Buvo geraširdė ir žinojo, jog Jensas ir Ana ne patys padegė butą. Be to žinojo, jog jiedu ne ką teuždirba, tad kam juos varginti ir kažko reikalauti. Vonios kambarys irgi buvo erdvus. Svetainė labai šviesi su dideliais langais ir minkštu, pukuotu kilimu ant grindų. Joje stovėjo staliukas kavai ir trys minkšti foteliai. Spiraliniai laiptai kilo į antrą aukštą, kuriame buvo du miegamieji. Vienas erdvus su plačia lova ir didele spinta bei staliuku makiažui. Kitas kiek mažesnis. Jame buvo, tik rašomasis stalas, dokumentų spinta ir kėdė.

Emmmm... Regis, mums teks dalytis šituo...

Jensas parodė į lovą. Ana kiek sutriko.

Regis, taip.

Tarė ji ir nuraudo.

Kiek mums reikės mokėti už šį kaip mums ganėtinai prabangų butą?

Paklausė mergina norėdama nukreipti temą nuo tų nejaukybių.

70 sterlingų.

Ooo, na, visai pakenčiama kaina.

Taip. Toji vampyrė net džiaugėsi, jog mes išsinuomavom butent šį butą, nes sakė, jog jau pusmetį jis stovi tuščias.

Likusį pusdienį jiedu deliojo daigtus ir montavo namelį Jenso katinams. Tada Jensas ėmė mokytis chemijos.

Nieko nesuprantu.

Pasakė Ana paimdama labai sudėtingai atrodančią lentelę su skaičiavimais.

Aš irgi vos joje graibausi. Nekenčiu šio šlamšto.

Tai, kurių galų mokaisi?

Tėvui reikėjo, o dabar... Liko vos pusmetis mokytis, tai negi mesi. Jau pradėjau savo kursinį rašyti.

Na, tikrai...

O pati? Ką galvoji veikti, kai nebeturime rūpesčių su mano tėvoku?

Nežinau. Mane labai traukia grafičio meno studijos. Tai manau, jog gilinsiuos į tai. Radau vieną mokyklą, kuri specilizuojasi su tuo.

Gal Žofrėjaus Bleko alternatyviųjų menų mokykla Heilveirio rajone?

Aha tą. Iš kur ją žinai?

Na, kol tėvokas nepareiškė savo valios ir nenusprendė, jog studijuosiu chemiją norėjau studijuoti ten.

Ana nusišypsojo.

Na, kai pabaigsi su chemija galėsi pradėt.

Ko gera, nes tikrai neketinu amžinybės praleisti su sukruštais tirpalais ir panašiom šūdalienėm.

Kaip tavo motina?

Jensas padėjo ant stalo sąsiuvinį ir tušinuką. Tada atsiduso.

 Ji... Nežinau ar žinai kaip pas mus demonus, bet... Ji mirė.

Kaip?

Ana nieko nesuprato.

Tai susiją su susiliejimo ceremonija.

Nesuprantu... Kas tai?

Tavo tėvai ko gera gyveno ne susilieja?

Aš nežinau kas tai, todėl ir negaliu atsakyti taip ar ne.

Jensas nusišypsojo.

Na, žmonių pasaulyje anksčiau tai buvo vadinama santuoka. Pas mus susiliejimo ceremonija. Bet skiriasi ne tik pavadinimas.

O kuo jos dar skiriasi?

Esme. Žmonės, tiesiog pasirašydavo ant popieriaus arba bažnyčioje prisiekdavo amžiną meilę ir tapdavo vyru ir žmona. Susiliejimo ceremonija duoda ne tik bendrą pavardę. Demonai kaip žinai nejaučia meilės. Na nepersikeiteliai.

Taip žinau.

Meilė šioje ceremonijoje visiškai nesvarbu, nes didžioji dauguma jos nejaučia. Jiems visiškai nusispjaut. Jie tik patvirtina savo partnerystę ir yra susiejami bendra pavarde, bet ne tik tuo.

O kas dar juos sieja be bendros pavardės ir to, jog jie partneriai?

Jie sujungia savo gyvybes, galias, jausmus ir emocijas. Gali bendrauti mintimis. Gali lengvai susekti vienas kitą. Žodžiu, tampa vienu.

Tai tavo motina...

Mirė, nes jos gyvybė pagal susiliejimo ceremoniją buvo susieta su mano tėvo.

Užjaučiu.

Jensas, tik nusijuokė. Ji man nieko nereiškė pamiršai?

Ana nusišypsojo.

Taip, tikrai. Kadangi tu pirmasis persikeitėlis, tai atrodo, jog tėvai tau daug reiškė.

Jis pabučiavo ją.

Pradėjau keistis tavo dėka.

Tądien vakaras atėjo žaibo greitumu. Ana nuėjo į dušą. Kai vanduo ėmė švirkšti stovėdama po šilta srove ji suvokė kas laukia. Valydamasi dantis jautė kaip ima nervintis. Blemba. Ji prisiminė ką jai apie tai pasakojo motina. Tai kaip katorga, neišvengiamas dalykas. Vyrams nieko. Pasitenkina ir viskas, o tu kankinkis ir taip kiekvieną kartą. Bet Ana norėjo, jog pagaliau tai įvyktų. Po viso laiko, kurį jiedu praleido kartu. Po visko ką patyrė. Jautėsi tam pasirengusi. Ji priglaudė kaktą prie sienos dekoruotos mozaikinėmis plytelėmis. Širdis daužėsi, lyg ruoštūsi iššokti pro gerklę. Mergina žinojo, jog jei nesijaučia užtikrinta gali to nedaryti, bet kada gi kitą kartą. Jiedu jau pakankamai laiko kartu. Kada kitas kartas po šimto metų? Ieškant spintoje ką apsirenkti nakčiai jai drebėjo rankos. Ką apsirenkti. Viskas atrodė kaip skarmalai. Netinka. Ji nugrūdo krūvą naktinių po kitais drabužiais ir išsitraukė paprastus, šviesiai mėlynus su kaukuolėmis. Koks skirtumas ką apsirengti. Metas eiti, bet ji dar sėdėjo ant vonios krašto. Mergina neapsakomai bijojo, bet ko? Nepatirtos patirties. Linkstančiomis kojomis grįžo į miegamąjį. Jiedu dar pažiūrėjo filmą ‚Išgyventi vasarą‘, Anai jis labai patiko. Buvo kalbama apie psichinės sveikatos temas. Depresiją ir bipolinį sutrikimą. Tačiau ji nesigilino į diealogus. Širdimi jautė, jog ta akimirka nenumaldomai artėja. Filmas pasibaigė. Jensas ir Ana, regis prasėdėjo tylėdami visą amžinybę. Vaikinas suprato kaip jaučiasi Ana. Jai tai buvo pirmas kartas.

Kaip tu jautiesi?

Paklausė jis. Mėnesienoje švietė jos plaukai. Ji pakėlė galvą ir atsiduso. Pažvelgė į jį.

Nežinau. Aš...

Ji užsikirto ir vėl atsiduso. Jis nusijuokė ir ją apkabino.

Ana jei dabar nenori galime nedaryti to.

Ne aš noriu, tiesiog motina man pripasakojo visokių baisybių, sakė, jog tai kaip katorga...

Ji vėl paraudo ir nuleido galvą.

O dieve, kaip nevykėliškai jaučiuosi.

Suaimanavo mergina. Jensas paglostė jos plaukus.

Tu bijai?

Taip.

Nebijok meile. Viskas bus gerai. Tave gąsdina, tik tai, jog tu niekada to nepatyrusi ir nežinai kaip elgtis. Be to esi prigąsdinta motinos.

Ana suvokė, jog jis sako tiesą.

Taip, aš nežinau kaip elgtis.

Jensas pabučiavo ją į plaukus.

Nebijok.

Jenso pirštai atsidūrė Anai ant juosmens ir ją nukrėtė nervingas laukimo drebulys.

Man, tik svarbu žinoti ar tu to nori dabar.

Jis pabrėžė paskutinį žodį. Ana pažvelgė į jo rudas akis.

Taip.

Jensas prisitraukė ją į glėbį. Savaime suprantama, kad jų drabužiai ir visos kitos kliūtys skirusiuos juodu, pagaliau pašalintos ir jie galės tapti vieniu. Ana nedrąsiai uždėjo rankas jam ant pečių ir apkabino. Ji buvo tam pasirengusi, suvokė, jog jos kūnas nesąmoningai tai žinojo nuo tada, kai pirmą kartą išvydo Jensą Halvorseną. Jos rankos nuslydo jo skruostais ir ji panėrė pirštus į jo tankius, raudonmedžio spalvos plaukus. Jai tie veiksmai buvo neįprasti, bet kai ji įstengė atsipalaiduoti visos girdėtos apie šią akimirką baisybės buvo užmirštos, nes dabar jis tikrai jos, o ji jo.

Mano Ana.

Atsiduso Jensas padėjęs galvą jai ant peties. Ji nusijuokė ir pabučiavo jį į plaukus.

 Kelias savaites po to jiedu buvo paveikti naujo jausmo ir nekantraudavo kuo greičiau užsidaryti kambaryje. Ana suvokė, jog Jensas patyręs šiuose reikaluose ir kai jis pasidarė nebe toks atsargus, o ji taip pat leido sau atsipalaiduoti kiekviena naktis tapdavo nuostabiu nuotykiu. Atrodė lyg juodu būtų apsikeitę vaidmenimis, nes Ana nuolatos troško Jenso prisilietimų.

Dieve brangus Ana jau imu gailėtis tave išmokęs šio naujo žaidimo. Tu, tiesiog nepasotinama.

Ji ir buvo nepasotinama, nes tik šiomis akimirkomis jį visą turėjo sau.

Trečia dalis

Po dviejų mėnesių

Dvidešimt šeštas skyrius

Ana, staiga pabudo. Nesusivokė kiek valandų. Sapnavo košmarą. Sapne ji turėjusi nužudyti Jensą, nes Titas Čiandrų vadas troško nuo skirtųjų atskirti demonus ir visus išnaikinti. Kas per nesąmonė. Titas nežinia kur. Ko gera miręs. Neverta šito imti į galvą. Mergina nuo spintelės paėmė telefoną ir net išsižiojo. Buvo pusė pirmos po piet. Nuo kada ji taip ilgai miega? Namuose buvo siaubingai karšta. Ji atidarė visus langus ir nuėjo po dušu. Išlindusi iš vonios apsirengė ir numėklino į virtuvę. Jautė, jog ją traukia prie žemės. Troško miegoti ir miegoti. Bet jai reikėjo rytojui paruošti vieną grafičio projektą, kurį jai uždavė menų mokykloje. Susitepė sumuštinių su sūriu. Plikant kavą nuo kvapo ją staiga supykino. Vos spėjo iki tūliko. Tikriausiai ko nors ne to užvalgiau. Pagalvojo mergina. Ją išpylė prakaitas. Drebančiomis rankomis išpylė kavą. Visiškai jos nesinorėjo gerti. Įsijungė kompiuterį ir internete ėmė ieškoti idėjų projektui. Žinojo kokia turi būti pagrindinė mintis. Reikėjo surasti būdą kaip ją pateikti. Nenoromis kramsnojo sumuštinį. Gal sūris pagedęs. Įstengė suvalgyti vos du.

Po valandos ji turėjo projekto juodraštį. Surašė naudojamas priemones ir darbo eigą ir staiga pasijautė tokia pavargusi. Gal vėl prigult? Pamanė mergina nusižiovavusi. Nuslinkusi į miegamąjį vėl įsijungė filmą „Išgyventi vasarą“, nepajuto kaip užmigo. Ją pažadino Jensas.

Na miegale, ką šiandien nuveikei?

Nieko gero.

Suniurnėjo ji.

Kodėl?

Nežinau. Žiauriai tingiu.

Nuo kada tu tingi menais užsiimti?

Nuo šiandien.

Ana apkabino Jensą.

Kaip tau sekėsi univiere?

Neblogai. Beveik baigiau kursinį. Pasitariau su dėstytojais reikia pataisyti porą detaliių, bet šiaip sueis.

Tai gerai, nes pagaliau baigsi su chemija.

Aha. Nori valgyt?

Ne ir tai keista, nes šiandien beveik nieko nevalgiau.

Gal susirgai?

Jensas tiriamai į ją pažvelgė.

Nežinau.

Kitą dieną Jensas vėl išėjo į paskaitas. Šį kartą Ana atsikėlė kartu su juo. Sukišo purvinus rūbus į skalbyklę ir nuėjo į svetainę kur laikė viską reikalingą mokslams. Kelias valandas paišė su grafičiu, išbandė įvairias technikas. Staiga pasijuto žvėriškai išalkusi, todėl išsivirė makaronų. Užsipylė juos pomidorų padažu ir sušveitė visą puodą. Va, šitaip reikia taisyti sveikatą, bet po dvidešimties minučių reikėjo bėgti į tūliką. Kur Ana išvėmė viską ką buvo suvalgiusi. Blemba kas čia darosi? Galvojo mergina. Gal kečiupas buvo pasibaigusio galiojimo. Dar kelias dienas jos savijauta negerėjo. Ana jautėsi pavargusi, apetitas šokinėjo ne dienom, o valandom. Dažnai jausdavosi prastos nuotaikos. Štai ir dabar Jensas buvo paskaitose, o ji gulėjo ant sofos ir verkė. Nežinia dėl ko. Nusišluosčiusi ašaras pagalvojo. Tikriausiai nerymas dėl projekto. Rytoj reikėjo jį pristatyti. Viskas bus gerai. Nusprendė susitvarkyti rūbų spintą, nes jau seniai norėjo išmesti porą džinsų. Maikės, kožos ir megstiniai buvo jau sutvarkyti. Atėjo eilė džinsams ir kelnėms. Merginą suglumino jos pačios figūra. Buvo išplatėjusi per liemenį. Pilvas kiek iškilesnis nei visuomet. Žiūrėdama į mažytį kauburėlį pilvo apačioje Ana pasijautė lyg perlieta šaltu vandeniu. Nejučia uždėjo rankas.

O, dieve... Ir kaip aš...

Ji nutilo, nes pagaliau suvokė savo neaiškios savijautos priežastį.

Jensas užvedė motociklą. Jį jau pradėjo knisti vienas iš dėstytojų. Jo suknisto protingojo profesoriaus nuomone Jenso kursinis darbas per daug atmestinai daromas. Jis apskritai mano, jog jis nepabaigs univiero. Eik tu Nachui. Pagalvojo Jensas. Net kai pataisė kelias detales, kurios tam dūchui nepatiko vis tiek jis turėjo prie ko prisipisti. Na, pochui. Vistiek iki apsiginimo liko porą savaičių. Skrisdamas gatvėmis jis pagalvojo apie Aną. Nerymavo dėl jos. Anksčiau ji niekuomet neturėjo sveikatos problemų, tačiau dabar ji kasdieną vis prasčiau atrodo. Užlėkęs į parduotuvę prigriebė persikų. Jos mėgstamiausių vaisių. Grįžęs namo rado ją geriančią kavą.

Sakei, jog tave nuo jos pykina.

Jau nebe.

Kaip jautiesi?

Jensas įdėmiai pažvelgė į merginą. Ji atrodė kiek geriau nei pastarosiom dienom, nors buvo tokia pat išblyškusi.

Jau geriau. O, persikai.

Ana nusišypsojo ir nuėjo į virtuvę jų išplauti.

Kaip sekėsi projekto pristatymas?

Neblogai. Dėstytojams visai patiko. Jie sakė, jog mano piešimo technika ganėtinai įdomi, nors jų nuomonę panaudojau per daug ryškių spalvų. O kaip tau su kursiniu sekasi?

Ai... Vienas iš dėstytojų pastoviai prisikabina. Jo nuomonę aš viską darau per nelyg atmestinai.

Atmestinai?

Ana iš nustebimo net išmetė porą persikų ant grindų.

Tu visas naktis sukišęs į tą kursinį.

Žinau meile, bet jam atrodo, kad man tai nerūpi. Tiesą sakant man nusišikt ant jo nuomonės. Galvoju baigęs uniką kursiu savo roko grupę.

O, wau... Nebloga idėja.

Aš irgi taip manau, nors nežinau kas sutiktų jungtis prie manęs ir kas iš šitos idėjos bus. Jei neišeis sukurti grupės būsiu...

Vienišasis rokeris.

Jensas nusijuokė.

Tu teisi.

Ana suvalgė jau tris persikus ir nežinojo kaip pradėti temą apie kurią ji būtinai turėjo pasikalbėti su Jensu, bet pradėti reikia, todėl ji lyg tarp kitko tarė.

Jensai, ką tu manai apie vaikus?

Aš?

Jis nustebo.

Taip.

Na, net nežinau... Vaikai... Žiūrint apie kokius vaikus kalbi.

Na, ar tu kada nors norėtum jų turėti? Tik tarp kitko...

Jei su tavim žinoma norėčiau.

Ana nusišypsojo.

O kodėl tu klausi?

Ai... Nesvarbu. Tiesiog norėjau žinoti tavo nuomonę.

Jis ją apkabino. Ana pasidėjo galvą jam ant peties.

Juk matei kaip elgiausi su tavo sesute, todėl turėtum žinoti, jog nieko neturiu prieš vaikus. Tiesa, patys naujągymiai man nelabai. Tas jų klyksmas... Nors žinant, jog tai išaugama tverti galima.

Ji nusijuokė.

Dvidešimt septintas skyrius

Nagi Ana aš turiu eiti kitaip pavėluosiu.

Nuo kada tau rūpi?

Suniurnėjo mergina ir vėl jį pabučiavo.

Man tai nerūpi, bet kursinis ir visą kitą. Turiu apsimesti pavyzdingu studentu.

Vakare turėsime rimtai pasikalbėti.

Apie ką? Apie mano kursinį, pavyzdingus studentus ar tai, jog aš irgi nenoriu tavęs palikti?

Ana nusijuokė.

Ne, bet tai nepalygintinai svarbu.

Už tai, jog nenoriu tavęs palikti? Tai šventvagystė.

Ji vėl nusijuokė ir pabučiavo jį į plaukus.

Vienodai svarbu.

Ką tu sakai? Mane jau intriguoja.

Jis pabučiavo ją ir ėmė rengtis. Kai užsimetė knieditą kuprinę ant pečių ir pasuko prie durų Ana riktelėjo.

Perduok savo universitetui, kad aš jo nekenčiu už tai, jog rytais jis gauna visą tavo dėmesį.

Tu tą patį perduok savo mokyklai.

Nusišypsojo Jensas ir pasiuntęs Anai oro bučinį išėjo. Po pusvalandžio ir jai teko keltis, nes reikėjo eiti į mokyklą. Vakare grįždama iš paskaitų ji galvojo kaip reikės Jensui pranešti, jog ji laukiasi. Baiminosi, jog jis pasakys, kad dar per anksti. Juk jis pasakė, jog kada nors norėtų turėti vaikų su ja, bet ar dabar tinkamas kada nors. Ji abejojo.

Labas Ana.

Ji net pašoko. Ėjo taip užsigalvojusi, jog nepastebėjo šešėlio sekančio jai įkandin.

Titai?

Mergina apstulbo.

Tu gyvas?

Taip, tačiau Jensas Halvorsenas...

Ką? Kas nutiko? Ką tu žinai apie Jensą?

Merginos akys išsiplėtė iš siaubo ir panikos.

Aš susiejau savo gyvybę su jo.

Ką? Kodėl? Kam?

Per daug klausinėji mergaite. Tau taip neatrodo?

Ji nutilo. Širdis tankiai daužėsi.

Kur Jensas maldauju tave pasakyk.

Žinau, jog jis tau skirtasis.

Iš kur?

Jis pasikeitė. Be to girdžiu antrą širdį plakančią tavyje.

Ana pakraupo.

Dabar nėra abejonių, jog jis tau skirtasis, tačiau ketinu tai pataisyti.

Kaip suprasti?

Tai iškripimas, jog ir demonai gali būti Čiandrams skirtieji. Demonų medžiotojui skirtasis demonas. Kvaila ir juokinga. Aš atliksiu ritualą, kuris atskirs demonus nuo Čiandrų. Čiandrams skirtieji po ritualo galės būt, tik vampyrai, vilkolakiai, raganiai ir žmonės.

Tai prieštarauja gamtai.

Titas, tik piktai nusijuokė ir nusispjovė.

Patikėk Ana. Kaip paskutinieji Čiandrai mudu turime veikti iš vien. Demonai nužudė tavo tėvus, tavo seserį. Nejau tau nešlykštu, jog tau skirtasis yra demonas.

Nei kiek. Kaip gali taip galvoti jei pats žinai kaip veikia skirtųjų magija?

Aš pagalvojau logiškai ir supratau, jog Čiandrams nuodėmė poruotis su tais, kuriuos jie turi, tik medžioti. Viskas baigsis vidurnaktį. Demonai bus atskirti nuo Čiandrų. Tame rituale reikės tavo skirtojo Jenso Halvorseno pagalbos. Oooo, jis labai pravers.

Tu jį nužudysi?

Virpančiom lūpom paklausė mergina.

Žinoma Ana. Ritualas suveiks, tik tuomet jei aš paaukosiu demoną, kuris yra skirtasis Čiandrui. Tiesą sakant tingėjau ilgai ieškoti, o taviškis buvo po ranka.

Tu negali taip pasielgti...

Žinoma, galiu brangioji. Tau nuo to bus, tik geriau kai gausi naują skirtąjį viskas bus kaip buvę.

Nekalbėk apie tai taip, lyg tai būtų tas pats, kaip išimti robotui mikroschemas ir pakeisti jas patobulintomis.

Na, panašiai ir yra. Viskas bus patobūlinta.

Jei jį paaukosi rituale kam susiejai savo gyvybę su jo?

Žinojau, jog trokši jį išgelbėti, todėl tai, tik apsidraudimo priemonė. Nepyk.

Kaip tu gali?

Taip kaip demonai klasta ir apgaulėmis žudydavo mūsiškius.

Tai visiškai skirtingi dalykai.

Titas globėjiškai uždėjo ranką Anai ant peties, bet ji nusipurtė.

Ana, esi man kaip dukra, todėl tai sakau, tik dėl tavęs. Esi dar labai jauna. Susitaikysi.

Aš vis tiek jį išgelbėsiu.

Neišgelbėsi naivuole.

Titas atlaidžiai nusišypsojo.

Šis ritualas vardan kitų Čiandrų susijęs su mumis treis. Susiejau savo ir Jenso Halvorseno gyvybes, bet neapsiėjau ir be tavęs.

Ką čia nusišneki?

Nenusišneku brangioji. Tu irgi esi prisidėjusi prie ritualo. Jau sakiau, jog neišgelbėsi Jenso Halvorseno. Neišdrįsi atlikti tokios aukos. Leisi jam mirti vardan gyvybės, kurią nešioji.

Ką čia šneki? Dėl Jenso padarysiu viską.

Tikrai ne Ana, nes apsaugoti naująją gyvybę yra kur kas svarbiau nei išgelbėti jau pakankamai ilgai gyvenantį demoną net jei jis ir tėvas. Jei tikrai nori išgelbėti Jensą Halvorseną. Jei tikrai esi pasirengusi viską dėl jo padaryti nusižudyk...

Anai net sprandas pašiurpo.

Ką?

Tik nusižudydama atsiesi jo gyvybę nuo manosios dabar pat. Aišku prieš ritualą aš ir taip atsisiesiu nuo jo su raganiaus pagalba, bet tik prieš pat jį nužudant. Tai tik saugumo priemonės Ana. Neleidžiančios tau pasielgti itin kvailai. Po kiek laiko tu suprasi, jog tai į naudą tau ir tavo vaikui.

Nekenčiu tavęs!

Ak Ana. Nors tau jau deviniolika elgiesi itin paugliškai. Ak tos mergaitės. Na, susitiksime po vidurnakčio.

 Ir jis išnyko. Mergina buvo taip sukrėsta, jog ir atsisėdo ten pat kur Titas ją paliko. Jensas mirs. Ne ji negali to leisti, bet jų vaikas... Vargšas Jensas jis net nežino. Kaip jam padėti? Kaip! Mergina susiėmė rankomis galvą. Pasiaukoti drauge su kūdikiu? Ne, kas tada liktų Jensui? Jis vėl pasiners į blogį. Anai teko pripažinti, jog Titas tikrai gudrus, o jei...

Dvidešimt aštuntas skyrius

Viskas parengta ritualui?

Taip Titai. Turiu visas reikalingas medžiagas.

Kokios jos? Klausiu, tik iš smalsumo.

Žemė, vanduo, druska. Šitai simbolizuoja gamtą. Jenso Halvorseno ir tavo kraujas. Nesijaudink, tai tau nepakenks. Tavo kraujas reikalingas, tik kaip Čiandro. Beje toji mergina patikėjo?

Patikėjo. Aišku patikėjo.

Titas nusijuokė ir nusispjovė.

Mane pykina vien pagalvojus, jog mano gyvybė galėtų būti sujungta su pragaro išpera. Cha, o Anai nieko kitą nereikėjo, jog ji nieko nesiimtų. Tik žinojimo, jog jei nori jį išgelbėti pati turi pasiaukoti. Anksčiau gal ir būtų pasiaukojusi nei nemirktelėjusi, bet dabar turi galvoti ne tik apie save.

Nemanai, jog ji kada nors sužinos, jog tu jai pamelavai apie gyvybių susiejimą?

Kad ir sužinos koks skirtumas. Viskas jau bus padaryta.

 Atėjo vidurnaktis. Jensą išvedė iš kameros. Jis buvo surakintas grandinėmis, bet turėjo visą savo magiją. Reikėjo, kad aukojant demonas turėtų visas savo galias. Jis žengė į raganiaus nubrėžtą ratą. Jis ant visų elementų simbolizuojančių gamtą užpylė Jenso ir Tito kraują ir ėmė burti.

Levitė kenum sachoji šindra. Levite kenum sachoji šindra. Levite ken...

Žaibo greitumu raganiui buvo nuplėšta galva ir ritualas nutrūko. Titas besiruošiantis suvaryti Jensui į krutinę deimantinį durklą, nes tik toks galėjo sunaikinti demoną apsigrežė.

Ana?

Merginos akys karštligiškai blizgėjo. Rusvai auksiniai plaukai draikėsi vėjuje. Žvilgsnis, lyg beprotės. Lūpos kietai sučiauptos, o rankose...

Ne, Ana. Tu negali šito padaryti. Pagalvok apie vaiką.

Tu klysti Titai. Jei tik pasiaukodama aš galiu išgelbėti Jensą aš tai padarysiu. Suprantu, jog elgiuosi nesveikai kvailai, bet aš tai padarysiu. Mano dėka persikeitė vienas demonas. Dėl vieno persikeitėlio žūsiu aš ir mudvieju kūdikis. Sudie Jensai Halvorsenai. Būk laimingas.

Ana susivarė durklą išteptą vampyrų medžiotojo krauju į krūtinę ir susmuko.

Ne, Ana, ką tu padarei!

Suriko Jensas. Akis jam užtemdė ašaros. Jis puolė prie Tito ir tam nesuspėjus sureaguoti nutraukė jam galvą. Tada pribėgo prie Anos ir ištraukė durklą jei iš krūtinės. Persirėžė ranką ir pridėjo merginai prie lūpų.

Nagi Ana. Mano brangiausioji kvaiša iš visų kvaišų. Jis tau melavo. Titas nesusiejo mūsų gyvybių. Blemba. Nagi, atsibusk.

Mergina atsimerkė.

Jensai? Aš jau miriau?

Ne. Jis tau melavo Ana. Jis nesusiejo savo gyvybės su mano. Melavo, jog tu negelbėtum manęs. Jis nenumanė, jog tu šitaip kvailai pasielgsi. Ana...

Jis apkabino ją. Ji pravirko.

Aš tokia kvaila. Atsiprašau Jensai. Atsiprašau... Aš... Aš tik norėjau... Žinau, jog jis vis tiek būtų tave nužudęs, bet... Aš...

Ša.

 Jis paėmė jai už rankų ir padėjo atsistoti, tada apkabino.

Žinau viską. Aš irgi būčiau taip pasielgęs, nors tai buvo nesveikai pavojinga. Viskas gerai apsiramink.

Mat Ana puolė į isteriją.

Apsiramink. Tu ir kūdikis sveiki. Aš irgi sveikas. Viskas gerai.

Iš kur tu žinai? O jei aš jį nužudžiau.

Mergina visai įsiverkė.

Aš juk girdžiu jo širdį. Nesijaudink.

Jam tikrai viskas gerai?

Taip. Apsiramink.

Jensas atvėrė portalą į universiteto kiemą kur buvo palikęs motociklą. Titas jį sugavo einantį iš kavinės. Jis pasodino Aną ant motociklo ir uždėjo šalmą.

Mes turėsime vaiką... Tai norėjai man pasakyti vakare?

Taip.

Na, tai tikrai vienodai svarbu palyginus su tuo, jog aš nei sekundei nenoriu tavęs palikt. Deja tenka.

Ji nusišypsojo.

Tai kas dabar bus?

Suprantu kodėl klausei ką manau apie vaikus. Ana, sakiau tau, jog kada nors žinoma norėčiau turėti su tavimi vaikų. Nesitikėjau, jog tas kada nors jau atėjo.

Aš irgi.

Mergina įsitempusi vis dar kažko laukė.

Na, dabar tu tikras vaikelis.

Ji nusijuokė.

Taip ir vadinsi mane visus devynis mėnesius?

Žinoma.

Tada aš vadinsiu tave Pipu.

Kam ši darželiška pravardė. Prašau nereikia.

Na, gerai nevadinsiu. Juk žinau kaip tau ji nepatinka. Tai kas dabar bus?

Tu tikrai nori, kad aš tai pasakyčiau?

Nusišypsojo Jensas ir prisitraukė ją.

Taip.

Ana sujunkime mūsų gyvenimus.

Tu tikrai pasirengęs susiliejimo ceremonijai?

Žinoma. Mudu jau beveik metus kartu. Netrukus turėsime vaiką. Aš greitai baigsiu universitetą. Jei reikės Ana dirbsiu su chemija, kurios nekenčiu. Ana, mano angele, tu išmokei mane visko kas gyvenime svarbiausia. Tai sutinki?

Ji nusijuokė. Tai atrodė taip neįtikėtina. Ji manė, jog Jensas galiausiai pasakys, jog jiems dar per anksti, bet, jog jis pasiūlys sulieti judviejų gyvenimus ir visą kitą tikrai nesitikėjo. Mergina perbraukė pirštais Jensui per plaukus.

Taip Jensai Halvorsenai, Sutinku.

Jų jungtuvės vyko Šv Florijono bažnyčioje. Ana buvo apsirengusi odinėmis kelnėmis ir striuke. Jos plaukai buvo su velti ir ta proga ji į lūpas įsivėrė dar du auskarus. Aukštas šviesiaplaukis, židrų akių Benediktinas: tokiu vardu buvo vadinami demonai dvasininkai: ištarė priesaikas.

Taip, aš sutinku.

Pakartojo jiedu vienas po kito ir Jensas ant kaktos jai nubrėžė kaukuolę. Jo rankos prisilietimas buvo šiltas ir užtikrintas. Toji kaukuolė buvo amžina. Nusprendusieji susilieti turėjo vienas kitą pažimėti išsirinktu ženklu. Ana ir Jensas vieningai nutarė, jog judviejų ženklas bus kaukuolė. Ana užsimerkė Jensui nekaltai bučiuojant į lūpas. Po ceremonijos jiedu nušiaušė į ‚Metro‘.

Kažkaip viskas neįtikėtina.

Pritariu brangioji.

Jensai mes nesitarėm bendrauti mintimis. Nyk iš mano galvos.

Dabar jau negaliu.

Tai taip ir tylėsime? Vien mintimis bendrausime? Aš dabar negaliu įprastai galvoti.

Aš irgi. Nebijok apsipratus su šia nauja savybe galima ją kontroliuoti. Mano tėvai mintimis iš viso nebendravo. Demonams, kurie nieko vienas kitam nejaučia tai ganėtinai lengva daryti.

Blemba ką tu ten ką tik pagalvojai? Man vis painiojasi tavo dabartinės mintys su chemijos kursiniu ir tuo ką planuoji veikti baigęs uniką.

Ana išgirdo kaip jos galvoje suskambo Jenso juokas.

O man tavo dabartinias mintis trugdo įžvelgti ankstesnės. Dabar tu prisimeni kaip sutrikai supratusi, jog laukiesi. Dar painiojasi kažkokie padriki vaizdai. Palauk ką? Vaiko kambario planavimas? Aš pats apie tai dar nepradėjau galvoti.

Ei stop. Aš nesuspėju paskui tave. Į mus jau keistai spokso.

Tai dėl to, jog mes, tik sėdime su kavos puodeliais rankose ir tylime.

Pati žinau. Blemba kaip tai išjungti? Negalvojau, jog bendrauti mintimis, kai tu negali to nutraukti bus taip nepatogu.

Gal pabandyt kalbėti. Blem ištikrųjų tai trugdo. Tuoj palauk.

Kur tu eini?

Atnešiu tau dar kavos. Pajutau, jog jos nori.

Blemba... Tai erzina.

Žinau. Štai tavo kava.

Ačiū. Gal tikrai pabandyt kalbėti. Gal tada bus lengviau kontroliuoti mintis.

Ką ką tik pagalvojai? Man tai persipynė su tavo mintimi apie vizitą pas gydytoją kitą trečedienį.

Sakau, jog gal reikia pabandyt kalbėti. Gal tada bus lengviau.

Puiki tavo mintis, nes aš dabar noriu išgirsti kaip tu tari savo naująją pavardę.

Juk aš galiu ištarti tai mintyse ir tu jau žinosi.

Ne. Juk pati ką tik sakei, jog reiktų pradėt kalbėti.

Aha.

Anos kaktą išpylė prakaitas. Bendravimas mintimis, kai jas visas žino Jensas buvo nepakeliamai sunkus.

Mane tai vargina.

Išgirdo ji savo balsą ir pajuto, jog susipynusios jos ir Jenso minčių tėkmės trumpam nutrūko.

Tiesą sakant mane irgi, bet netrukus apsiprasime. Man rodos, jog perpratau kaip tai veikia. Kol mes kalbėsime negirdėsime vienas kito minčių, tik nutilus įsijungia telepatinis bendravimas. Nagi ištark savo naująjį vardą.

Tu tikrai to nori? Juk ir taip jį žinai.

Jensas prisitraukė ją prie savęs. Ana nusijuokė.

Žinoma, kad žinau, bet noriu tave išgirsti jį sakant.

Na, gerai. Kaip pasakysi.

Tarė Ana ir šyptelėjo. Tada pabučiavo Jensą ir pridėjusi lūpas jam prie ausies aiškiai ištarė kiekvieną žodį.

Aš esu, Ana Landvik Halvorsen.