Slapta kaltė (2/2)

Kokios čia nesąmonės. Per sapnus pasigirdo, kad girdžiu Kasparo balsą.

Nagi mergaite, taip gali ir visą gyvenimą pramiegoti.

Atsimerkiau. Priešais mane stovėjo Kasparas. Kaip?

Iš kur tu čia!

Pro langą įlipau. Tu gyveni, tik pirmam aukšte, tad sudėtinga nebuvo.

Kas?

Varom po miestą pasibastyt.

Čia dabar? Neturi su kuo į klubą varyt?

Tikrai ne, tiesiog pasivaikščiosime.

Aš noriu miego, tad labanakt.

Nagi Anabele.

Ko tau?

Ar kada nors esi buvusi mieste naktį?

Ne ir nenoriu.

Nagi, bus šaunu.

Koks tu keistas.

Visai ne, tik noriu po miestą pasivaikščioti su mergina, kuri pirmą kartą pabuvos naktiniame gyvenime.

Klubuose esu buvus.

Nagi, atsipeikėk. Aš gi sakiau, kad ne į klubus varysim.

O kur?

Tai vis gi smalsu?

Nesidarkyk, kur?

Pamatysi.

Kasparai?

Ką?

Tu tikrai nenormalus.

Jau esi man tai sakiusi.

Gal gali nykt iš kambario, kol apsirenksiu?

Žinoma, Madmozele.

Jis uždarė duris. Nežinau kodėl, bet išsiridenau iš lovos. Viešpatie ką aš dirbu? Trenkiuosi naktį iš namų, su vaikinu, kuris vidurį nakties įlipo į mano kambarį pro balkono langą ir su kuriuo esu vos pažystama. Įlindau į odinias kelnes, kurios buvo numestos čia pat ant kedės. apsivilkau „Korn“ maikę ir užsivilkau „Slipknot“ džemperį. Tada įlindau į savo odinią, žieminią striukę.

Na, gerai varom, nors mudviem reikės ryt į darbą ir...

Nesijaudink, nupirksiu tau visą kibirą kavos ir kreminių pyragaičių.

Neprašiau kreminių pyragaičių.

Neprašei ir kavos, bet vis tiek nupirksiu.

Išsitrenkėm į tą jo naktinį miestą. Nusibeldėm iki sienąmiesčio ir ėmėm klajoti gatvėse. Žinokit man visai patiko. Naktį miestas atrodė visiškai kitaip nei dieną. Tylus ir ramus. Atrodė, jog tokiu metu jei įsiklausytum į pastatų sienas, jos tau papasakotų savo istoriją.

Pasakiau tai Kasparui.

Tu tikriausiai norėtum įsiklausyti į Paryžiaus pastatų sienas.

Labai ir į Versalio, ir į Sandželmeno, bet ir Vilnių labai myliu.

Žodžiu prasibastėm su juo po sienamiestį valandą tada pėškom nusiknisom ir iki Fabijoniškių. Kartkartėm pasigirsdavo tylus nakties garsai. Kažkur sulodavo šuo ar sukniaukdavo katė. Nuburgzdavo vienas, kitas automobilis. Su Kasparu pliurpėm kas tik ant liežuvio užeidavo. Papasakojau jam kaip maža norėjau būti metalo grupės dainininkė, bet nemokėdavau growlinti, tik spiekdavau ir mano teta sakydavo, jog neturiu muzikinės klausos, o dar dainininke noriu būti. Bandžiau jai paaiškinti, kad metalo grupės vokalistė nėra šiaip dainininkė, bet ji manęs nesiklausė. Dabar tai buvo taip juokinga. Jis man papasakojo, kad mažas norėjo būti visažistu, todėl vokdavo mamos kosmetiką ir terliodavo ja sienas, nes daugiau neturėjo kur, o kartą pasivogė mamos plaukų dažus ir norėjo pats nusidažyti plaukus, bet išterliojo vonią, o savo plaukus pavertė raudonais. Gal čia dar nieko baisaus, bet sugadino visus rankšluosčius ir visas pagalves, nes išsigandęs, kad mama pamatys ką jis prisidarė bandė nušluostyti ir nuplauti dažus, bet spalva įsiėdė į viską. Tada mama ant jo žiauriai klykė. Paskui mudu nudrožėm į visą naktį veikiančią kavinę ir Kasparas užsakė man mėsainį, nes aš pareiškiau, jog išalkau. Buvo jau pusė penkių ryto, kai jis palydėjo mane atgal namo.

Na kaip tau ekskursiją po naktinį Vilnių?

Labai patiko.

O ką aš sakiau?

Oi, nepradėk. Beja mums liko valanda iki darbo ir aš mėginsiu migdytis, todėl...

Žinau atnešti į darbą tau kibirą kavos ir kreminių pyragaičių.

Nusijuokiau.

Na jei vis dar prisimeni savo pažadą tai taip. Lauksių jų. Ir dar, kai kitą kartą užsimanysi mane apiplėšti pranešk.

Ėėėėė, aš nenorėjau tavęs apvogti, tik norėjau tave pavogti. Skirtumas yra.

Nusišypsojau.

Nesvarbu, taigi kitą kartą gal įspėtum mane prieš atsibelsdamas vidurį nakties?

Oi, tikrai ne. Man patinka netikėtumai.

Bet man nepatinka.

O tavęs niekas neklausė patinka ar ne.

Na ir kas tu per...

Jis ėmė juoktis kaip beprotis.

Gerai, gerai. Pranešiu apie save Grafaitei Anabelei.

Baik išsidirbinėti.

Niekados. Ikiukas.

Švilptelėjo jis ir nuskuodė gatve net pasišokinėdamas. Tikrai keistas. Užlipau į savo butą ir su visais rūbais atsiguliau ant lovos. Gerai, ryte rengtis nereikės. Numigau, tik dvidešimt minučių, jei snūduriavimą galima vadinti miegu. Tada atsikėliau, nuėjusi į vonią išsivaliau dantis. Pasitepiau veidą ir kaklą drekinamuoju kremu, pasidažiau lūpas violetiniu lūpdažiu ir pasikvepinau. Tada suvalgiau keturis sumuštinius su dešra ir numėklinau į darbą. Kasparas ištesėjo savo pažadą. Atnešė man šešis puodelius stiprios, juodos kavos ir du pyragaičius su braškiniu kremu. Jie buvo laaabai skanūs.

Ačiū.

Nėra už ką.

Nors ir išgėriau visą kavą kiek jis man buvo nupirkęs, visą dieną jaučiausi kaip zombis. Nesigilinau į klausimą kokio velnio Kasparas su manim prasideda, stengiausi save įtikinti, jog man ir nerūpi. Kas mes? Taigi, kad tik pažystami ir bendradarbiai. Žinojau, jog prie jo draudžiama prisirišti, nes jis toks žmogus, jog nežinia kas kitą dieną jam užeis.

Po mėnesio

Anabelė

Grojo trukšmingas metaliukas. Buvo prisirinkę nemažai visokio plauko žmogelių. Pankų, gotų, metalistų ir neformalų. Susipažinau su Žygio puskėmis Vilte ir Maryja. Abi neformalės ir labai mielos, bet dažnai mėgsta erzinti Žygį. Tačiau tas tik juokiasi ir atsikirtinėja. Viltė studijuoja fotografiją, o Maryja dailę. Visi šventė, nes „Šiukšlyno demonai“ surengė  naują koncertą. Jis buvo užvakar. Grupė po koncerto nuvarė į bariuką. Visi išskyrus Kasparą. Mudu tiesiog prasitrankėm po miestą. Pasakiau, jog man jo dainos visada patiko. Tik dėl jo klausausi grupės. Jis nusijuokė ir pasakė, jog niekada nėra girdėjęs geresnio įvertinimo. Irgi nusijuokiau. Papasakojau, jog svajoju kada nors turėti mažą namelį su erdviu kiemu, kuriame būtų supynės, baseinas ir motociklas, kuriuo šiltais vasaros ir pavasario vakarais mano meilė skraidintų mane ir su juo bei motociklu jausčiausi laisva kaip tas vėjas kaukiantis paausiuose.

Jis nusijuokė ir paklausė.

Tai tame piešinyje, kuris man labiausiai patiko nupiešei savo svajonę?

Taip.

Kažkodėl ir galvojau taip.

Dar papasakojau, jog svajoju, jog tas namas turėtų gana erdvius tris arba keturis kambarius ir erdvę virtuvę. Jog norėčiau turėti šešis vaikus ir didelį bei visų mylimą katiną. O gal du arba tris ir spalvotą papūgą.

Gražios tavo svajonės.

O tu pats ar jų turi?

Ne. Nelabai turiu laiko svajoti.

Man staiga jo pagailo. Jaučiau, jog jis nuo aplinkinių labai užsidaręs ir arti jų neprisileidžia ir troškau, jog ir jis turėtų svajonių. Aš ir pati neesu labai bendraujanti, bet atrodė, jog jis visai atskyra byla.

Norėčiau, kad jų turėtum ir linkiu jų turėti.

Jis nubraukė man nuo skruosto išsipešusių plaukų sruogą ir švelniai ištarė.

Aš irgi norėčiau.

Šiandien vakarėlyje jo nebuvo.

Žygi!

Pakviečiau jį per trankią muziką.

Kur Kasparas?

Iš newyorko atskrido jo brolis, tai jis su juo.

Aišku.

Pasakiau ir kažkodėl vakarėlyje man nebebuvo taip linksma.

Kasparas

Su Reginaldu sėdėjome jo viešbučio kambaryje. Jis atsivežė ir savo abu katinus. Niekur be jų negali.

Šitie tai mielybė.

Tariau glostydamas Demoną.

Aha. Todėl be jų ir negaliu.

Kaip tavo įmonei sekasi?

Neblogai. O kaip tu?

Nutilau ir toliau glosčiau demoną. Nuo lovos nušoko juoda su rudais dryžiais katė ir pradėjo man meilintis.

Sveika Biblija.

Demonas buvo visas juodas katinas. Biblija ir Demonas buvo laukiniai katinai. Brolis juos sugavo kažkokioje newyorko gatvėje. Tris valandas gaudė demoną. Jis pamišęs dėl katinų. Svajoja jų turėti 13 ir tai, kad jis joms alergiškas jam nusispjauti. Sakė Demono ir Biblijos už jokius pinigus neparduos. Jis neformalas. Turi šviesius, kaip mano, gana ilgus plaukus. Augina juos norėdamas pasidaryti dredus. Mėlynas akis paveldėjo iš motinos.

Tu neatsakei į mano klausimą?

Neblogai.

O kaip tavo problemos?

Apie kurias kalbi?

Apie abi?

Vis taip pat.

Jis atsiduso.

Ir tu nenori gydytis?

Pas psichetrą einu būk ramus. Nuo tada, kai man tą ligą nustatė.

Dėl šito esu visiškai ramus kalbu apie herą.

Tylėjau.

Kasparai...

O ką tu nori, kad tau atsakyčiau?

Aš nenoriu, kad tu man atsakytum, tik iš reikalo. Atsakyk ką pats galvoji?

Nieko.

Kaip nieko?

Taip gal aš ir priklausomas, bet...

Gal? Vartoji tris metus... Nuo tada, kai mirė motina. Po pusmečio tau psichetras nustatė...

Žinau ir pats...

Ir dar tau nebuvo gana ligos turėjai pasinerti į narkotikus?

Tylėjau. Supratau, jog Reginaldas teisus, bet nežinojau ar turiu pakankamai stiprybės viską nutraukti.

Ne gana.

Tyliai pripažinau.

O dabar?

Atsidusau. Demonas susisuko į kamuolėlį ir pradėjo murkti. Kasiau Biblijai paausius.

Nežinau.

Kas tau trugdo mesti narkotikus?

Valios stoka... Nežinau Regi, tikrai nežinau. Atrodo giliai širdyje šito labai norėčiau, bet kažkas mane sulaiko nuo noro mesti. Žinau, kad tiek vartojus bus labai sunku išbristi. Gal bijau ir šito. Kančių, kurias sukels apstinencija. Abejoju ar pajėgsiu ištverti reabilitacijos centre.

O jei nebūtų šių abejonių?

Žinoma, mesčiau.

Su Reginaldu prakalbėjome dar dvi valandas, kol už lango sutemo. Kažkodėl pagalvojau apie Anabelę. Kaip jai patiko Žygio vakarėlyje. Ką ji dabar veikia? Atsistojau eiti.

Iki Reginaldai. Pailsėk jau ir taip užsipliurpėm.

Gerai Kasparai, nors norėčiau, kad dar pabūtum, bet tikrai jaučiuosi nusikalęs.

Reginaldas irgi atsistojo. Žiūrėjome vienas į kitą. Jis buvo dvejais metais vyresnis už mane, bet ūgiu nenusileido. Žvelgėme tiesiai vienas kitam į akis.

Kasparai, pagalvok apie tai ko ištikrųjų nori...

Žiūrėjau į jo mėlynas akis, kurios neapsakomai priminė man motiną. Mano brolis nuo pat vaikystės buvo mano paties dalis, patarėjas, draugas, guodėjas ir viskas ko netekau po tėvų mirties.

Gerai.

Tyliai pratariau ir išėjau iš viešbučio kambario. Galvojau apie jo žodžius. Labai norėčiau atsisakyti narkotikų, bet tai mano problemos, kad esu priklausomas nuo jų ir tik aš kentėsiu, nes neturiu šalia žmonių, kuriuos tai ištikrųjų skaudintų. Jūs pasakysite, kad turiu Žygį ir kitus grupės narius, bet jų laimė nepriklauso nuo mano būsenos jei suprantate ką noriu pasakyti. Be to neesu užtikrintas savimi. Vėl mintys nejučia nuklydo prie Anabelės. Norėjau jai paskambinti, bet susilaikiau šiaip ar taip jau naktis. Be to ką sakyčiau net jei paskambinčiau. Juk kas mes? Pažystami geriausiu atvėju. Anabelė man tikrai patinka. Kaip žmogus. Jos asmenybė panaši į mano, nors ir ne visai. Mudu net gerokai skiriamės tam tikrais aspektais. Žygio surenktame grupės koncerto paminėjimo  vakarėlyje nedalyvavau ne tik dėl to, jog norėjau pabūti su broliu. Maniau, jog Anabelė vakarėlyje jausis žymiai geriau ir labiau atsipalaiduos jei šalia nebus manęs. Taip, mudu neblogai sutariam. Bendraujam jau mėnesį su puse, bet man vis dar liko neaišku ar mano buvimas šalia jos jai visada malonus. Esu labai permaininga asmenybė. Šito nebūtų jei su mano psichika viskas būtų gerai, jog turiu psichinių problemų Anabelei nesakiau, nes tiesą sakant bijau jos reakcijos. O gal man tai neturėtų rūpėti?

Pagaliau parsivilkau namo.

Kaip sekėsi su broliu?

Paklausė Žygis. Jis dar nemiegojo. Žinoma ne. Tvarkė butą po vakarėlio.

Neblogai. Pabendravom. Perdavė linkėjimus.

Ačiū ir kaip jam sekasi?

Neblogai turi savo įmonę jau įkūręs.

O, čia tai geras. Juk jis tik pernai baigė programavimo studijas.

Pasitaikė porą pelningų projektų. Aišku dirba ne vienas. Turi partnerį.

Svarbiausia, jog daro tai kas jam patinka.

Aš irgi taip manau. Kaip praėjo vakarėlis?

Visai neblogai. Aišku visi sveikino su nauju IPI ir buvusiu koncertu. Jog toliau kuriam net ir tokiais sudėtingais laikais rokeriams.

Tai čia dar nieko. IPI tik pradžia dar vienam albumui.

Taip.

Žygis kiek patylėjo dėliodamas į spintelę lėkštes.

Anabelė irgi džiaugėsi, bet man, regis, jog ji kiek nuliūdo, jog tu nedalyvavai.

Juokauji?

Na, taip atrodė.

Tai tik tavo svaičiojimai.

Gal...

Mįslingai atsakė Žygis. Butą sutvarkėme tik pusė dviejų nakties. Žygis suplovė indus ir nuvalė stalus, o aš išploviau grindis. Pagaliau atsidūriau kambaryje. Jaučiausi keistai. Įsipyliau stiklinę vandens ir išgėriau vaistų dozę. Vėl neėmė miegas, bet tai šioje fazėje įprasta. Troškau ką nors veikti. Atrodė, jog galėčiau tūsinti iki paričių, sugalvoti krūvas projektų ir nuveikti visuomenei naudingų darbų. Pasiėmiau lapą popieriaus ir pradėjau dėlioti dainų žodžius. Taip visada darau jei kankina nemiga. Per pusvalandį parašiau dvi naujas dainas. Aišku jas reikės dar kiek pašlifuoti. Nusirengiau ir nuvariau į dušą. Žygis jau seniausiai miegojo. Atsiguliau, nors žinojau, jog užmigti nepavyks. Kurį laiką žiūrėjau į lubas ir galvojau apie rytdieną. Reikės vėl padaryti porą repeticijų. Blem, gi dar į darbą. Reikia dar pervesti pinigus už aparatūros nuomą. Žygiui vaidenasi, jog Anabelė nuliūdo, kad manęs nebuvo vakarėlyje. To tikrai negali būti. Ji tikrai negalėjo prisirišti prie manęs per tą varganą mėnesiuką. Pasiėmiau skaityti knygą. Skaičiau apie porą valandų. Miegas apėmė tik penktą ryto. Kažkodėl prieš užmiegant priešais save išvydau Anabelę.

Anabelė

Iš Londono sugrįžo teta. Papasakojo, jog pas sūnų sekėsi gerai ir paklausė kaip aš čia tvarkiausi.

Viskas gerai.

Tai gerai.

Paskambino Kasparas.

Labukas.

Sveika, gal norėtum nuvaryti pasibastyti po miestą?

Visai nebloga mintis.

Tai gerai, po pusvalandžio atlėksiu.

 Užsivilkau kožą ir pasiėmiau kuprinę.

Kur jau lėksi?

Susitikti su draugu.

Susiradai vaikiną?

Ne teta, tik draugą.

Na ir tiek gerai.

Susitikome prie laiptinės.

Varom.

Kur?

Pamatysi.

Ėjau šalia jo, o jis plepėjo nesustodamas. Pasakojo, jog jau turi sukūrę aštuonias dainas, jog rengia koncertą skirtą paremti onkologinėmis ligomis sergantiems vaikams, jog net Ginto tėvas neprieštaravo šiai idėjai ir padės kuo tik galės. Stebėjausi matydama jį tokį. Jis visas tiesiog švytėjo ir tryško energija. Mintys liejosi iš jo kaip sraunus upelis. Jis pasidalijo mintimi remti ir našlaičius bei senelių namus. Atrodo, jog tą koncerto vakarą, kai pirmą kartą susitikome akis į akį buvo visai kitas žmogus. Šis Kasparas buvo gyvybės įsikūnijimas, trykštantis laime ir trokštantis, jog kiti būtų laimingi. Toks jis man net labai patiko. Nenorėčiau vėl susidurti su tuo žmogumi iš kurio nežinia ko galima tikėtis.

O jūs galvojate pereiti prie kitų muzikos stilių nei hurtrock?

Na, mąstome pereiti prie alternatyvaus metalo ar ko panašaus. Žygis visai norėtų retkarčiais įterpti kiek chill dainų, o kaip tavo teta?

Gerai.

Kiek sutrikau, jog jis taip staigiai perėjo prie kitos temos.

Kaip Londonas?

Labai patiko.

Nesvarsto kartais į jį persikraustyti?

Svarsto, kai aš tvirtai laikysiuosi gyvenimo sukūriuose. Kai turėsiu gerą darbą ir galbūt baigsiu studijas.

Vis dar nežinai kuo norėtum būti?

Nežinau. Viskas atrodo labai pilka ir nuvalkiota. Kažkodėl nenoriu eiti daugybės žmonių pramintais keliais. Vis dar neatradau veiklos, kuri trauktų.

Suprantu aš irgi. Koks gražus dangus Anabele.

Toks šokinėjimas mane tikrai trigdė, bet gal jis jau toks žmogus, kuris negali susikaupti ilgam laikui ties viena tema.

Aha. Labai gerai, jog jau pavasaris.

Taip, o beja kada tavo gimtadienis?

Kovo penkioliktą.

Tai jau kitą mėnesį. Reikės ką suorganizuoti.

Jis dar kartą mane nustebino. Na nuo mūsų bendravimo pradžios mačiau jį esant geros nuotaikos ir tai nepasikeitė. Bet šiandien jis buvo beprotiškai geros nuotaikos. Atrodė, jog iš to gėrio jis galėtų pakilti į dangų.

Galėtum būti modelis Anabele.

Aš?!

Net šūktelėjau. Nemaniau, jog esu fotogeniška.

Taip. Niekada šito nesvarstei?

Ne.

Pasvarstyk.

Kad būtum modeliu neužtenka turėti, vien gerą figūrą. Beje tokios neturiu.

Dar ir kaip turi.

Nesvaičiok.

Sutaršiau jo šviesius plaukus.

Netiki manimi, netikėk, bet pasvarstyk apie tai.

Neprižadu.

Nuėjome į kavinę. Pasiėmiau three bulvyčių ir kavos.

Kaip tavo broliui sekasi?

Gerai, deja, rytoj jau skrenda atgal į newyourką.

Papasakok apie jį daugiau.

Tikrai šito nori?

Taip, žinoma.

Jis ėmė pasakoti. Bet kalbėjo taip greitai ir energingai, jog aš vos suspėjau paskui mintį. Papasakojo, jog jo brolis neformalas, jog baigė programavimo studijas, jog turi savo įmonę. Augina du katinus Demoną ir Bibliją. Jog Reginaldas yra tikra pozityvumo bomba.

Norėčiau su juo susipažinti.

Kasparas nusišypsojo. Šviesūs, neklusnūs plaukai uždribo jam ant kaktos.

Gal kada ir pavyks.

Paskui nusibastėm į mišką. Po jį klaidžiojom kiauras valandas. Paskui atsigulėm ant žolės ir įsižiūrėjom į dangų. Jis buvo žydras, žydras ir užburiantis. Tykiai plaukė purūs debesėliai.

Man debesys panašūs į vatos kamuolius.

Man irgi, nors mažas galvodavau, jog jie padaryti iš gumos.

Tikrai?

Nusijuokiau.

Taip. Ir dar kai darželio aukletoja sakydavo, jog mama užtruko kamščiuose galvodavau, koks debilas primėtė butelių kamščių į gatves.

Vėl nusijuokiau.

O tu turėjai vaikystėje kokių keistenybių?

Taip.

Papasakok.

Kai tėtis paduodamas sumuštinį sakydavo, jog dešra arba lašiša yra karšto rūkymo visad pūsdavau ją.

Jis nusijuokė. Veidas vėl nušvito plačia šypsena.

Nors tėtis man N kartų sakydavo, jog dešra ar žuvis nėra karštos, bet aš vistiek taip darydavau. Dar galvodavau, jog žemė yra padaryta iš guminės dangos. Žinai tokios kur būna kartais lauke žaidimų aikštelėse išklota.

Aha.

Dar galvodavau, jog pasaulis keturkampinis, o dangus yra metalinis su skylutėmis.

Kam buvo skylutės tavo fantazijose reikalingos?

Lietui lyti.

Kasparas vėl nusijuokė.

Kokių baimių turėjai?

Bijodavau tamsos ir kas vakarą tikrindavau ar nieks nesislepia po lova. Dar... Žiauriai bijodavau kutenimo.

Ar tikrai?

Taip... Ai! Ką dirbi! Nereikia!

Jis pradėjo mane kutenti, o aš muisčiausi ir spardžiausi. Žvygavau ant viso miško.

Prašau! Nereikia!

Pagaliau jis mane paleido.

Tikrai bijai kutenimo.

Na, šita baimė niekur nedingo.

O kitos?

Išaugau jas.

Bijai aukščio?

Taip, o tu?

Kasparas nubraukė man nuo skruosto užkritusius plaukus ir tik tada atsakė.

Ne.

O ko tu bijai labiausiai?

Jis tylėjo. Net nejaukiai pasijaučiau.

Gal jau einam?

Paklausė jis. Atsistojau.

Kodėl neatsakei?

Labiausiai bijau net nežinau ko.

Kažkodėl man atrodė, jog jis taip atsakė, nes nenorėjo man atsakyti ko ištikrųjų bijo.

Kitą savaitę Kasparas nepasirodė darbe. Skambinau, bet jis neatsiliepė. Kai šefas paklausė kur jis atsakiau, jog nežinau. Kažkodėl ėmiau pergyventi. Kasparui nebūdinga neatsiliepti. Vėl teko lakstyti vienai. Vos suspėjau priiminėti užsakymus, o žmonių devynios galybės. Po pietų vėl jam skambinau. Nieko. Nusprendžiau po darbo nuvažiuoti pas jį. Duris atidarė Žygis.

Labas.

Sveika Anabele.

Kur Kasparas?

Nežinau, o kas?

Jis šiandien neatvažiavo į darbą.

Tikrai nežinau kur jis. Skambinai?

Jo, bet jis neatsiliepė.

Žygis susimąstė. Nuojauta man kuždėjo, jog jis kažką žino, tik nenori man sakyti.

Žodžiu, kai grįž man pranešk.

Gerai Anabele.

Grįžau namo. Paskaičiau, bet greitai nusibodo, ko man anksčiau niekada nebūdavo. Nerymavau dėl Kasparo. Vėl skambinau, bet jis nekėlė.

Po velnių Kasparai kur gi tu?

Pasakiau sau ir nuėjau miegoti. Pabudau vidurį nakties. Išlipusi iš lovos nuėjau į tuoaletą ir išgėriau stiklinę vandens. Grįžusi patikrinau telefoną ir radau Kasparo žinutę.

Anabele, bus geriausia jei daugiau nesimatysime. Atleisk.

Jaučiausi lyg gavusi basliu per galvą. Mano smegenys niekaip neišnešė kodėl.

Nebegalėjau užmigti. Prasivarčiau iki penkių ryto. Tada išlipau iš lovos ir nuėjau į virtuvę. Vėl išgėriau vandens ir numėklinau į vonią. Palindau po šaltu dušu ir išsivaliau dantis. Buvo šeštadienis, todėl įlindau į laisvas treninginias kelnes ir užsivilkau Chester Bennington maikę. Įsijungusi kompiuterį radau keletą elektroninių laiškų. Du iš jų nuo Niko tėvų. Jiedu pasakojo, jog Airijoje sekasi gerai ir klausė kada galėčiau atvykti. Atrašiau, jog nežinau gal tuomet, kai į Airiją grįž Nikas atskrisiu su juo. Dar kartą perskaičiau Kasparo žinutę. Bet vėl tie patys žodžiai ir nieko daugiau.

Anabele, bus geriausia jei daugiau nesimatysime. Atleisk.

 Vėl jam skambinau. Po šešių signalų atsiliepė mieguistas balsas.

Ko nori Anabele...

Tylėjau.

Alio?

Kodėl Kasparai?

Kas kodėl?

Kodėl parašei, kad bus geriausia jei daugiau nesimatysime?

Todėl, kad bus geriausia...

Bet kodėl? Ką aš tau padariau?

Nieko, tiesiog nebenoriu su tavimi palaikyti jokių santykių aišku?

Bet...

Viso gero ir sėkmės.

Laikiau pypsinti telefoną rankoje, o skruostais byrėjo karštos ašaros. Pati nesupratau kodėl verkiu. Nejaugi taip prie jo prisirišau? Liaukis Anabele, juk judu pažystami vos vieną mėnesį. Nereikia dėl jo graužtis. Turėjai susiprasti, jog iš Kasparo Sterlingo nieko nereikia tikėtis. Anksčiau ar vėliau taip būtų nutikę. Kažkur smegenų kertelėje kuždėjo proto balsas, bet mintys ir širdis nepasidavė. Kodėl man rūpi? Juk prieš mėnesį nebūtų rūpėja. Viskas Anabele, liaukis graužusis ir mesk Kasparą Sterlingą sau iš galvos. Jei jis taip nori, tebunie.

Praėjo trys savaitės, bet Kasparo išmesti iš minčių nepajėgiau. Ko ne kasdieną apie jį galvodavau. Ir kodėl? Bandžiau jam skambinti, bet telefonas nuolatos būdavo išjungtas. Kelis kartus nuvažiavau pas jį į butą, bet jo niekada nebūdavo.

Šiandien niekuo įpatinga diena. Guliu lovoje ir nenoriu keltis. Kodėl taip su manimi vyksta? Kodėl? Paėmiau telefoną. Dvejojau. O kokia prasmė jam skambinti? Juk jis pats nutraukė su manimi santykius. Visa bėda ta, jog aš neįsivaizduoju kodėl. Bendravome ir staiga... Viso Anabele. Nei mes pykomės. Sutinku jis tikrai žiauriai permaininga ir knisanti asmenybė, bet tuo pat metu gali būti nuostabus pašnekovas, kuris prajuokina, kuris suteikia tavo pilkam gyvenimui linksmų spalvų. Toks, kuris gali išversti iš kojų. Keista. Niekada negalvojau, jog taip kada nors galvosiu apie kokį vaikiną. Juolabiau apie Kasparą Sterlingą.

Kasparas

Atsikėliau pusė dviejų popiet. Ai pochui. Kam rūpi. Man irgi nieks nerūpi. Žvilgsnis vėl nukrypo prie vaistų. Gal reiks didinti dozę. Nusiprausiau ir apsirengiau. Tada išgėriau vaistus. Atsidariau telefoną ir pasižiūrėjau kada kita konsultacija. Kitą savaitę. Vėl klaidžiosime po mano pauglystės ir vaikystės labirintus. Knisleva ir viskas. Nusviedžiau telą ant staliuko ir vėl atsiguliau ant lovos. Mintys vėl nuklydo prie motinos. Mintyse iškilo jos paveikslas. Aukšta, graži, šviesiaplaukė, giliomis, mėlynomis akimis. Ji visuomet, buvo kupina energijos, linksmumo ir geros nuotaikos. Paskui mintyse iškilo jos iškankintas veidas, nuslinkę plaukai po chemoterapijos. Tada prisiminiau tėvą. Nejučia mano akyse pasirodė ašaros. Jei ne jo mirtis galbūt viskas būtų kitaip. Jei, tik sužinočiau kas tai padarė... Mintis nutraukė beldimas į duris. Žinojau, jog tai Žygis.

Kasparai?

Ko?

Jis atsiduso ir uždarė duris.

Tau vėl?

Tai ne.

Kada kon...

Kitą savaitę.

Jis kurį laiką tylėjo, tik žvelgė į mane. Žvilgsnis sakyte sakė ‚Ką tu dirbi su savo gyvenimu Kasparai. Bent jau nevartotum narkotikų‘.

Kodėl?

Kas kodėl?

Kodėl nutraukei bendravimą su Anabele?

Dabar buvo mano eilė atsidusti. Pasikišau rankas po galva. Nesiruošiau Žygiui aiškinti kodėl. Tai niekieno reikalas.

Todėl...

Tu negali taip elgtis.

Kaip?

Tiesiog nustoti bendrauti su žmogumi nepaaiškinias jam kodėl.

Aš jai paaiškinau.

Ne, nepaaiškinai.

Karčiai nusijuokiau. Nuotaika jau ir taip buvo sumauta, o dar čia...

Atbėgo skūstis vargšelė...

Kaip tu gali?

Paprastai. Bendravau, dabar nebebendrauju. Viskas.

Ilga tyla.

Tu bent jau jai sakei, kad sergi?

Ne, nes tai ne jos reikalas.

Manyčiau, kad jos.

Tarė jis ir išėjo. Vėl atsidrėbiau ant lovos. Nuotaika šūdina. Viskas betiksliška ir tuščia. Pavargau nuo tokio gyvenimo.

Anabelė

Su Kasparu jau nesimačiau du mėnesius, bet vis tiek jį prisimindavau kone kasdien. Norėjau jį iškeikti, pasakyti, jog jo nekenčiu, nes leido man prie jo prisirišti, kniso protą apie draugystę, o paskui... Sudie. Tik jis nepaaiškino kodėl nutraukė bendravimą. Pagal jį turėčiau pati susiprasti.

Šūdžius!

Surikau ant viso kambario ir nusviedžiau knygą. Tada atsiguliau ant lovos ir eilinį kartą pravirkau. Ir kodėl man rūpi? Kodėl? Iš viso nereikėjo pradėti su juo bendrauti. Pati kalta, juk pati leidausi į šiuos santykius. Jaučiausi draskoma prieštaringų jausmų. Viena mano dalis norėjo trenkti jam į snukį, išvadinti mulkiu, dalbajobu, šūdžium ir pydaru, o kita dalis troško, kad viskas būtų kaip anksčiau. Juk mes bendravome vos varganą mėnesį. Kodėl? Staiga suburzgė mano telefonas. Užklykė „Slipknot“. Pasižiūrėjau kas skambina. Kasparas? Dieve, tuometu aš išgyvenau tikrą jausmų agoniją. Troškau vėl išgirsti jo balsą ir tuo pat metu ištrinti jo numerį, išmesti jį iš savo gyvenimo kaip šiukšlę. Lygiai taip, kaip jis išmetė mane. Atmečiau.

Nekenčiu tavęs.

Balsiai pasakiau kambariui. Taip geriausia. Mintyse pridūriau. Viskas, su Kasparu Sterlingu visi ryšiai nutraukti.

Pirmadienis, vėl reikia drožti į suknistą darbą. Ai kam viskas? Kam toks betikslis gyvenimas? Pasikabinau kožą ir nutrenkiau kuprinę ant savo spintelės. Tuo metu atsivėrė durys ir įžengė... Perliejau jį žudančiu žvilgsniu.

Labas Anabele.

Tylėjau. Jis irgi pasikabino kožą. Nebendravau su juo visą dieną. Stengiausi net nesusitikti, kai lakstydavom iš virtuvės ir atgal į salę. Kai darbas pasibaigė, griebiau savo daigtus ir neatsigreždama nėriau pro duris. Nuotaika dar labiau subjuro, kai stotelėje pradėjo lyti.

Mėšlas!

Užrikau ir staiga apsižliumbiau. Ir vėl. Ir kodėl jis negalėjo išpyzdinti iš darbo. Gal man išeiti? Bet kada susirasčiau kitą darbą? Nebent po pusmečio. Kita diena nebuvo geresnė. Vis dar laikiausi tylos įžadų. Neištarsiu jam nei žodžio. Šūdžius, dalbajobas, debilas. Mat jis gali bendrauti su žmonėmis, o paskui išmesti juos iš gyvenimo kaip šiukšles. Dabar man metas pasielgti su juo kaip su šiukšle. Savaitė slinko kankinamai lėtai. Lyg dar to būtu negana šefas pasakė, jog šeštadienį jo kavinėje vyks kažkoks privatus pobuvis ir mudu su Kasparu būsime vienintėliai padavėjai. Blet, kūrva. Tik to man ir tereikėjo. Blet! Visas vakaras su tuo šūdo gabalu.

Kasparas

Po velnių, man nepatiko, kad ji su manimi nekalba, bet ko tikėjausi? Blet, man trūko jos kalbų. Žinojimo, jog ji šalia, jog jei noriu visada galiu su ja pasikalbėti, o dabar... Pats viską suknisau. Kas man apskritai darosi? Anksčiau man nereikėjo, jog šalia būtų kokių kitų žmonių, išskyrus mano grupę, o dabar... Blet, kūrva. Man tikrai kažkas negerai. Negaliu. Negaliu jos vėl prisileisti prie savęs. Gal taip ir geriau, nes blemba juk ir pats žinau, jog anksčiau ar vėliau būčiau ją įskaudinęs. Negaliu leisti, jog taip dar kartą atsitiktų, bet nachui. Su kiekviena, praslenkančia diena jaučiau, jog man trūksta Anabelės. Psichetras man patarė būti su ja atviram. Cha, kad visai manęs šalintūsi? Aš žinau kas nutikdavo su visais, kuriems pranešdavau apie savo ligą. Na, išskyrus mano grupę. Visi pabėgdavo vos išgirdę. Kaip nuo raupsuotojo, lyg galėtų apsikrėsti. Blet. Nereikėjo man pačiam visko pradėti. Negalvojau, jog taip atsitiks, jog prisirišiu prie jos, jog man jos trūks, jog vertinsiu tai, jog ją turiu. Blemba, kiek mes bendravome? Vos mėnesį ir nieko labai įpatingo nepatyrėme, bet... Štai kas yra draugystė Kasparai Sterlingai. Pats kaltas, gerai, jog anksčiau neprisileisdavai žmonių. Bent nejausdavai, jog tau jų trūksta. Blemba, gal rimtai jai pasakyti apie savo ligą. Numojau ranka. Ne. Ji jau ir taip laiko mane šūdžium. Nusipelniau šito. Ir anksčiau žinojau, jog žmonėms iš manęs nieko gero ir šiaip, ką pakeistų jai žinojimas, jog sergu. Jeigu jai pasakyčiau, tai nuskambėtų kaip mano pastarojo elgesio pateisinimas, o pateisinimų tokiam elgesiui ar gali būti? Kažkodėl abejoju. Giliai savyje žinau, jog net tai, kad sergu nesuteikia teisės man elgtis su žmonėmis kaip su šiukšlėmis. Nors visas mano elgesys rodo, jog man žmonės, tik šiukšlės. Aš ir pats esu pasigailėjimo verta šiukšlė. Neesu nusipelnęs šalia turėti žmonių, kuriems ištikrųjų rūpėčiau. Mergos man, tik laikui praleisti ir skirtos, tik vienos nakties nuotykiams. Visi mano draugai, tik grupė, nors ir jie negali manęs suprasti. Net Žygis. Na, štai dabar pradedu savęs gailėtis. Po velnių. Neesu vertas, kad Anabelė man atleistų, bet po velnių. Noriu jos atsiprašyti, noriu, kad ji man atleistų ir noriu vėl turėti ją šalia. Kai būnam darbe įtampa tarp mudviejų kone apčiuopema. Žinau, jog ji manęs nekenčia. Tikrai juk nėra jokios pateisinamos priežasties tokiam mano elgesiui su ja, koks buvo pastaruosius mėnesius. Tiesa ta, jog aš išsigandau, jog ją įskaudinsiu. Įsigandau vis tvirtėjančio mudviejų ryšio, jog tai gali jai pakenkti. Nors ji ir pati žino, kad iš manęs nieko gero. Manimi negalima pasitikėti, bet aš ėmiau vis labiau prie jos prisirišti, tad tam, kad jos dar labiau neįskaudinčiau nutariau nebebendrauti.

Anabelė

Atėjo sušiktas šeštadienis. Šeštą nusitrenkiau į darbą. Pobuvis turėjo prasidėti aštuntą, tad mudu su Kasparu atėjome anksčiau, kad paruoštume salę. Paėmiau visą dėžę indų iš virtuvės ir nėriau pro duris, kad tik reikėtų kuo mažiau būti šalia jo. Blet, kas man darosi? Jis man patikti tikrai negali. Juk, tik mėnesį prabendravome. Tai, tiesiog nuoskauda ir viskas. Ėmiau delioti lėkštes ir yrankius ant stalų. Nejučia prisiminiau „Vampyro dienoraščius“. Kaip būtų gera jei ir žmonės galėtų išsijungti emocijas. Tiesiog nieko nebejausti. Vaikščiojau kaip ant adatų. Iš sieninės spintos virtuvėje pasiėmiau kalną servetėlių ir ėmiau dėlioti prie lėkščių. Kasparas atnešė glėbį taurių ir ėmė jas statyti. Meldžiausi, jog jis nesumanytų man tarti nors žodžio, nes tada... Sukandau dantis. Nes tada prišnekėsiu jam ko nereikia arba apsiverksiu kaip kokia isterikė. Lyg man rupėtų. Kasparas Sterlingas. Man. Ne-rū-pi! Taškas. Po velnių dar tik septynios, o mane jau priveikė šita kankynė. Vėl jaučiausi plėšoma į dvi dalis. Gal jam atleisti. Ne, blet ką aš ką tik pagalvojau? Mano atleidimą jis gaus nebent kitame gyvenime. Pasigriebiau iš stalčiaus saujas arbatinių šaukštelių ir taip pat ėmiau juos dėlioti. Pagaliau ėmė rinktis svečiai. Pobuvis turėjo trukti apie tris valandas. Velnes! Geriau būt negali. Tiesiog nepratark jam nei žodžio. Stengiausi save įtikinti. Bus paprasta. Ėmėm nešioti patiekalus. Paėmiau padėklą pilną raudonojo vyno butelių.

Gal šitą aš nunešiu?

Vėl perliejau jį samdomojo žudiko žvilgsniu, kuris rado savo auką ir iškėlusi galvą išdrožiau iš virtuvės. Liko dar pusantros valandos kvėpuoti vienu oru su Kasparu Sterlingu. Šlikštynė. Manė, jog nesugebėsiu nesudaužiusi, nors vieno butelio nunešti padėklą. Savimyla. Pagaliau kankynė baigėsi. Žaibo greičiu apsivilkau striukę ir griebusi kuprinę nėšinausi iš tos sumautos vietos.

Anabele palauk!

Dar ko? Tik padidinau greitį ir nesidairydama lėkiau per gatvę. Išgirdau šaižų, stabdomos mašinos cipimą ir tuo metu kažkas, o aš po velnių, žinojau kas patraukė mane už kapišono.

Tau po velnių geriau palysti po mašina nei pasikalbėti su manimi?

Aš nenoriu su tavimi kalbėtis!

Iškošiau ir patraukiau tolyn.

Žinau, jog labai tave įskaudinau, bet man tikrai labai gaila.

Sustojau kaip įbesta.

Ak, tai tau gaila!

Vos nesprogau iš pykčio.

Ko tau gaila? To, jog visą mėnesį trankeisi su manimi. Vaidinai nežinia ką, o paskui numetei kaip šiukšlę? Pradžioje apsimetei kaip nori su manimi bendrauti, palaikyti draugiškus santykius, o paskui nenoriu tavęs matyti! Ką aš tau padariau?

Nieko tu man nepadarei ir aš tikrai neapsimetinėjau, kad noriu su tavimi bendrauti.

Ak, nejaugi!

Kažkas mano smegeninėje trūko ir aš pradėjau rėkti kaip kokia beprotė.

Tai tu manai, jog normalu su žmogumi bendrauti, o paskui lyg niekur nieko jį išmesti iš savo gyvenimo! Tiesiog šiaip sau! Ant prikolo!

Ant kokio dar prikolo?

Ant tau vienam suprantamo! Ko tu siekei? Įsiversti mane į lovą? O kai nepavyko. Sudie brangioji! Tu bevertė!

Tikrai nesiekiau šito!

Jis irgi pradėjo šaukti.

Jei būčiau, tik šito siekęs nebūčiau gaišęs su tavimi, tiek laiko. Geriausiu atvėju, vos tris vakarus!

Tai ko tu siekei šitaip elkdamasis?

Jis tylėjo.

Ai ir nesvarbu ko.

Kiek apsiraminusi ištariau.

Vis tiek parodei, jog su vaikinais nėra ko prasidėti. Dalis arba nori vienos nakties nuotykių arba patys nežino ko nori! Ir iš viso, negalima prisirišti prie žmonių, nes anksčiau ar vėliau jie visi parodys, jog yra mėšlo krūva!

Nepajutau kaip mano veidu ėmė ristis ašaros. Na va, parodžiau, jog jis man šį tą reiškia. Idijotė. Dabar viskas sugriauta.

Kodėl po velnių! Iš viso nereikėjo tau su manimi bendrauti! Nors kuo tu čia dėtas. Man pačiai reikėjo susiprasti, jog esi tas kas esi! Mėšlo krūva!

Sušukau ir žliumpdama kaip visiška isterikė pasileidau gatvėmis namų link.

Kasparas

Po velnių! Štai dar vienas žmogus, kurį įskaudinau. Anabelė teisi. Aš tikrai mėšlo krūva. Tik po velnių. Žinojau, jog taip kada nors pasielgsiu. Jog paliksiu ją ir kodėl tai žinant man taip skauda širdį, lyg kas ją plėšytu? Papraščiausiai per daug prie jos prisirišau. Per daug leidau laiko su ja, o dabar... Yra taip kaip yra. Mėšlas. Visiškas šūdas. Nupyzdinau namo ir nuėjęs į kambarį atsidrėbiau į lovą. Vėl jaučiausi chujovai. Ne tik dėl Anabelės. Man trūko narkotikų. Blet, per tą mėnesį, kai nebendravau su Anabele vartojau daugiau nei reikia ir dabar lomkės. Paskambinau Maksui ir jis man pristatė vieną paketėlį. Jūs galvojate iš kur aš gaunu pinigų susimokėti už narkotikus. Visas varganas mano uždarbis, pinigai gaunami iš grupės ir santaupos, jau seniai yra atiduodamos dyleriams arba vaistinėms. Sušniaukščiau vieną dozę ir ant viršaus išgėriau vaistų. Koks skirtumas. Anabelę vis tiek praradau. Tai šiaip ar taip pochui kas man atsitiks.

Anabelė

Verkiau, kol išverkiau visas ašaras. Nors išrėžiau jam viską ką apie jį manau. Vis tiek, geriau nebuvo. Nors tikėjausi, jog išsakius Kasparui kaip jo nekenčiu pasijusiu geriau, bet jaučiausi taip, lyg jį skaudinčiau. Jam juk nerūpi. Kvailas pasipūtėlis. Suskambo telefonas. Blet, vis dar turiu jo numerį? Seniai laikas ištrint. Palaukiau, kol nutils telas. Nors muzikos pasiklausiau ir ištryniau jo numerį. Viskas. Baigta, o darbe jau kaip nors. Teks tverti. Kavinėje dirbti man patiko, todėl neketinau dėl to šūdžiaus atsisakyti savo darbo. Be to jis gali pyzdint jei nori. Aš ten dirbu ilgiau už jį, todėl turiu pirmumo teisę.

Kasparas

Praėjo dar mėnuo kai Anabelė vos gali mane pakęsti, o aš stengiuosi nesimaišyti jai po kojomis. Ji teisi, koks man skirtumas. Atsirado mat susireikšminusi. Jai ji žinotų kiek žmonių aš įskaudinau suprastų, jog yra, tik eilinė mergiščia eilėje. Kas geresnio šiaip? Nieko, vaikštau į darbą, repetuoju su grupe, vaikštau pas psichetrą. Viskas po senoviai. Tiesą praeitą konsultaciją papasakojau psichetrui, kad nutraukiau visus ryšius su Anabele.

Kodėl?

Nežinau. Kad jos dar labiau neįskaudinčiau.

Kasparai, tu savo galvoje esi susidaręs įspūdį, jog visi žmonės anksčiau ar vėliau tave paliks, todėl pats nutrauki santykius, kol nespėjai visa širdimi jiems atsiduoti, kad vėliau nebūtų dar skaudžiau.

Oi, vėl tos psichologinės nesąmonės. Gydytojas nepasakė nieko ko nežinočiau ir pats, o dar turiu jam mokėti pinigus už suknistas koncultacijas.

Kasparai nebėk nuo santykių. Tau reikia artimo žmogaus. Artimo draugo.

Turiu brolį ir Žygimantą.

Pertraukiau jį.

Taip turi ir tai yra labai gerai, bet ar nesusimąstei, jog būtų gerai turėti tokį žmogų, kuris neleistų tau jaustis vienišam. Kitaip tariant antrąją savo pusę.

Dar didesnis mėšlas.

Nesusimąsčiau.

O galbūt reikėtų. Kiek prisimenu, kai bendravai su Anabele tavo požiūris į save ir į aplinkinius buvo teigemesnis. Pagalvok, galbūt Anabelė ir yra tas artimas žmogus, kuriam gali atsiverti.

Aš atsiveriu žmonėms. Žygimantas žino apie mano ligą.

Aš kalbu ne tik apie ligą Kasparai. Anabelė leidžia tau atrasti gyvenime ką nors gero ir naujo. Ji papildo tave. O kalbant apie tavo ligą. Turėtum jai apie tai pasakyti.

Kam? Kad pabėgtų?

Va čia ir yra didžioji problema. Tu manai, jog ji pabėgs, bet nežinai ar ji tai padarys Kasparai. Kadangi esi patyręs ne vieną nuoskaudą susidarei nuostatą, jog artimų žmonių gyvenime iš viso geriau neturėti. Tai tik tavo mintys, supranti? Tu jau bijai to, kas dar neivyko, o ankstesnės patirtys leidžia tau susidaryti įspūdį, jog jau žinai kas bus paskui. Turi jai atsiverti, tik tada jūsų santykiai galės būti atvyri ir nuoširdūs.

Mes nebeturime jokių santykių.

Tai todėl, jog tu ją labai įskaudinai. Manau, jog Anabelė norėtų atgaivinti su tavimi draugystę jei tik žinotų priežastis.

Gal geriau nereikia. Taigi taip ir gyvenu. Po truputį. Drauge su suknistomis fazėmis. Nežiūrint situacijos su Anabele šis mėnuo man ir vėl yra emocijų viršūnėje. Repetuoju su grupe. Jau esame pasirašę koncerto, skirto remti onkologinėmis ligomis sergantiems vaikams programą. Bilieto kaina bus padidinta, nes kaip sakiau visi surinkti pinigai bus skirti vaikučiams. Na, gal ne visur esu šūdas. Anksčiau bilieto kaina buvo 10 eurų, o dabar bus 15. Gal dėl to sumažės žmonių skaičius, bet svarbiausia kilnus tikslas.

Anabelė

Jaučiausi sumautai. Man trūko to šūdžiaus. Trūko kvailionių su juo, pokalbių, klajonių. Ir kodėl prie jo taip prisirišau. Paskambinau Agnietei, nes neturėjau ką veikt.

Labas, visą amžinybę neplepėjom!

Sveika, sveika.

Kas tau Anabele. Kur dingo tavo linksmumas?

Niekur nedingo. Gal nori nuvaryti kur nors?

Galim, seniai nesimatėm. Davay, susitinkam prie „Panoramos“.

Gerai.

Na, pasakok kaip sekasi?

Tarė Agnietė, kai susitikome prie „Panoramos“

Ai, nieko šiaip. Viskas neblogai. Dirbu.

Kad dirbi, tai aš seniai žinau, bet pasakok kas nutiko per kelis mėnesius.

Ai nieko.

Kaip nieko vis tiek kažkas yra. Aš gi matau, jog elgiesi kaip ne sava. Tiek laiko nesimatėm. Turėjo kažkas atsitikti, kad atrodai kaip žemę pardavusi.

Nežinau kodėl jai viską papasakojau. Turbūt todėl, kad tiesiog ji mano draugė, o man reikėjo žmogaus, kuriam galėčiau pagaliau atsiverti dėl savo nuoskaudų ir kuris galėtų objektyviai pažvelgti į tą situaciją.

Pasiutimas!

Sušuko ji, kai pagaliau baigiau pasakoti. Net keli žmonės į mus atsisuko išgirdę jos klyksmą.

Ir tu visą tą laiką tylėjai! Kokia tu draugė? Pasiutimas. Tu ir Kasparas...

Nusiramink, nieko tarp mūsų nebuvo.

Norėjai pasakyti dar nebuvo?

Ir niekada nebus. Aš jo nekenčiu.

Bet nepagalvojai, jog gali būti ir kokios nors kitos priežastys, kodėl jis nustojo su tavimi bendrauti, o ne tik tos, kurias man išvardinai?

Kokios dar priežastys.

Na, nežinau... Gal kokios rimtos. Žinai, žmogus negali taip imti ir užsinorėti visiškai nebendrauti.

Nebent yra visiškas šūdžius.

Baik, gal jis tikrai turi pateisinamą priežastį.

Nesąmonė. Jis papraščiausias šiknius. Viskas. Prašau, daugiau nekalbam apie jį.

Kaip nori, bet manau, jog turėtum suteikti jam teisę pasiaiškinti.

Man nereikia jokių pasiaiškinimų.

Ir kodėl?

Nes jis man nieko nereiškia. Mes net draugai nebuvome.

Norėtum.

Man nėra ko norėti, nes taip ir buvo. Mes nebuvome draugai. Šiaip pažystami.

O aš manau, kad buvote kur kas daugiau nei tik draugai. Tik nespėjote balsu išsakyti savo jausmų.

Ką tu čia svaičioji. Mes bendravome, tik suknistą mėnesį.

Kartais meilė ir iš pirmo žvilgsnio atsiranda.

Gerai Agniete, baigiam.

Na, su manimi šitą temą tai tu gali pabaigt, bet su savimi vargu.

Tada prasibastėme po „Newyourkerį“, nusipirkau labai pukuotą megstinį. Jėga, bus kur susisukt šaltais vakarais. Dar nusipirkau maikę su Paryžiumi apsikabinusiu Eifelio bokštą ir su prancūzišku užrašu Aš tave myliu. Taip pat radau labai mielas, pukuotas pirštines. Puikumėlis. Dar Droge nusipirkau kvepalus, juodą akių pieštuką ir mėlyną lūpdažį. Paskui dar su Agniete suvalgėm po mėsainį ir išsiskyrėm. Grįžusi namo, kad ir ką dariau vis galvojau apie Agnietės pasakytus žodžius, jog gali būti ir kitos priežastys. Gal tikrai reikia duoti Kasparui galimybę pasiaiškinti. Juk, tik dabar apie tai pagalvojau, juk jei jam būtų visiškai dzin ant manęs jis iš viso nenorėtų aiškintis. Visą naktį prasivarčiau lovoje ir pramąsčiau apie tą netikelį. Matote kaip mano epitetai jam švelnėja. Visiška kvaiša. Tikrai jo pasiilgau. Net labai. Pagaliau nusprendžiau, kad jei jis vis dar norės pasiaiškinti suteiksiu jam tokią galimybę. Juk kas blogesnio gali atsitikti? Taigi, kad nieko. Išklausysiu ir viskas. Juk nesu tokia beširdė, kad neleisčiau žmogui, tiesiog išsikalbėti.

Kasparas

Štai jau eina trečias mėnuo, kai nutraukiau draugystę su Anabele. Ai man vis tiek. O ką aš dar galiu padaryti? Bandžiau jai pasiaiškinti, bet princesė mat nenori klausyti. Ai, kaip nori. Man kas? Visiškai nieko nereiškia. Užsileidau per ausinias „Slipknot“ ir plaudamas grindis ėmiau traukti kartu su Corey.

"Red Flag"

Yeah!

Past just saving, this is like escaping

Running wild in the middle of weeds

Eyes can't see me, careful with your breathing

Get away or they get to feed

Strength's not enough, be defiant

You're looking for a reason to suffer, you'll find it

But if you want to live to be better, begin it

Your energy won't keep you from getting exhausted and purge it

Staiga, mano kambario durys atsivėrė ir įėjo Žygis. Išsiėmiau ausines.

Na, kas?

Ar jau susitaikėt su Anabele?

Ne ir nekėtinam.

Kasparai, liaukis.

Aš nieko nedarau.

Tu griauni savo gyvenimą.

Nusijuokiau.

Tau jos trūksta neneik.

Man? Tikrai nepasakyčiau. Vat, matai gyvenu. Repetuoju, dirbu, vaikštau į konsultacijas. Nebeguliu lovoje įbedęs bereikšmį žvilgsnį į lubas.

Aš ne apie tai.

O apie dar ką?

Kai tu būdavai su ja būdavai kitoks.

Koks kitoks? Ar dabar aš nenormalus?

Baik išsidirbinėti Kasparai. Tu būdavai ištikrūjų linksmas, geros nuotaikos, pakylėtas, o ne dėl to, jog tai dabartinė fazė.

Ką tu sakai.

Ir pats žinai, jog sakau tiesą. Nagi, pasišnekėk su ja.

Aš šnekėjausi, bet ji nenorėjo manęs išklausyti.

Tai ir pasidavei?

O man net pasiduoti nereikėjo, visada taip būna.

Tai todėl, jog tu negali atsiduoti santykiams ir kol jie nepasidarė apčiuopiami juos nutrauki. Kada baigsi taip vaikiškai elgtis?

O kada tu baigsi man pamokslauti?

Aš tau nepamokslauju, tik noriu tau padėti.

O man pagalbos nereikia.

Panašu, kad reikia. Kai nesimatydavai su Anabele ėmei dažniau vartoti. Taip nebegalima. Susigriausi sau gyvenimą galutinai.

Nagi, Anabelė nusipelnė šokoladinio medalio. Dėka jos narkomanai ima mažiau vartoti narkotikų.

Baigi išsidirbinėt vieną kartą ir pažvelg į savo gyvenimą rimčiau.

Aš ir taip rimtai žiūriu.

Nagi, pagaliau pasakyk jai, jog sergi. Pats geriau pasijaustum.

Negali būti.

Kasparai, taip ir nori visą gyvenimą prabėgioti nuo rimtų santykių?

Ne tavo reikalas.

Gerai, gal ir ne mano. Bet jei nepasakysi tu, pasakysiu aš.

Tu negali?

Noriu tau padėti. Klausyk liaukis bijoti to, ko nėra ir surizikuok. Aš manau, jog Anabelei tu ištiesų rūpi ir jeigu jai papasakosi apie savo problemas ji sugebės tau padėti ir ištraukti tave iš šito mėšlo!

Suriko jis ir išėjo trenkdamas durimis. Dar vienas psichetras. Aš nieko jai nesakysiu. Durys vėl prasivėrė.

Turi laiko iki poryt. Jei ne žinok, pats jai viską papasakosiu.

Visą naktį prasivarčiau lovoje svarstydamas kaip turėčiau pasielgti. Po velnių visa ta scena su Žygiu buvo mano kaukė. Aišku, jog man jos trūksta, ir aišku, jog jos pasiilgau, ir aišku, jog bijau, kad ji išgirdusi apie mano bėdas nenorės turėti nieko bendro. Bet jei nepapasakosiu aš, papasakos Žygis. Ji ar taip ar taip sužinos apie tai, koks problemų kalnas esu. Tada jau geriau sužino tai iš manęs. Ir apskritai kas nuo to pasikeis. Ji tik turės dar vieną pretekstą nekęsti manęs.

Anabelė

Vėl pirmadienis, vėl nupyzdinau į supistą darbą, bet kai ruošiausi nusivilkti striukę į persirengimo kambarį įėjo Kasparas.

Nenusireng. Šiandien nedirbsim.

Taip sutrikau, kad paklausiau.

Kodėl?

Nes man reikia su tavimi pasikalbėti. Prašau.

Po tiek tylos laiko vėl pažvelgiau jam į akis. Žvilgsnis buvo ryžtingas. Jis, tarsi meldė.

O kaip šefas?

Pasakiau jam, kad mudu turim neatidėliotinų reikalų. Penktadienį atidirbsim.

Na, gerai.

Išsekiau paskui jį. Juk daviau sau žodį išklausyti. Nuėjome į parkelį, kur abu dažnai mėgdavome bastytis. Jis atsisėdo ant žolės. Aš klestelėjau šalia.

Na, tai apie ką kalbėsimės?

Jis kurį laiką tylėjo žvelgdamas į horizontą.

Anabele aš... Aš...

Jis atsiduso.

Aš sergu bipoliniu.

Tylėjau stengdamasi suvirškinti šią žinę. Jis ėmė pasakoti.

Mano nuotaikų kaitos išryškėjo, kai man buvo penkiolika. Tėvai manė, jog tai pauglystė, bet vis dėl to nuvedė mane pas gydytoją, nes jiems kėlė nerymą tai, jog kartu su nuotaikomis kaitaliojosi mano valgymo ir miego įpročiai. Gydytoja aišku nieko nerado. Tada atėjo psichetro eilė ir man nustatė bipolinį. Aišku lankau konsultacijas ir geriu vaistus. Jaučiuosi visai pakenčiamai. Neskaitant to, jog mane vargina besikaitaliojančios geros ir blogos nuotaikos fazės. Be to, kai mirė motina ėmiau vartoti narkotikus. Vartoju iki dabar. Štai ir viskas. Ištiesų čia ne pokalbis, tik norėjau tau viską papasakoti, nes Žygis prašė. Jis man pateikė ultimatumą. Arba aš pats tau viską papasakoju arba jis. Štai kodėl palikau tave. Žinojau, jog anksčiau ar vėliau mano liga tau užknis ir pati mane paliksi, taigi ir nutraukiau bendravimą su tavimi, kad vėliau dar labiau neskaudėtų. Aišku įskaudinau tave. Bet... Žinau, žinau, jog tai nepasiteisinimas, bet man jau ir anksčiau yra taip nutikę. Žmonės elgdavosi normaliai, kol nesužinodavo kuo sergu. Jie nenorėjo turėti reikalų su nepastoviu, psichiniu ligoniu, kuriam kaip diena, taip nuotaika ir pasiplaudavo.

Jis labai liūdnai nusišypsojo. Atrodė liūdnas ir atitolęs. Kalbėjo veikiau pats su savimi nei su manimi.

Nekaltinu jų. Su manimi ir taip sunku, ką jau kalbėt apie tai, jog sergu psichinia liga. Ir dar esu narkomanas. Na, ką pasakiau viską. Sudie.

Jis pakilo.

Palauk.

Ką?

Kodėl anksčiau man nesakei?

Bijojau. Pameni kaškada klausei kokia didžiausia mano baimė?

Taip.

Didžiausia mano baimė būti paliktam. Atrodo, jog kiekvienas iš mūsų bijome būti palikti, bet ta baimė mane persekioja. Aš visada bijau ką nors prarasti. Netekau tėvo, motinos ir šiaip. Dauguma žmonių, kuriuos esu sutikęs mane palikdavo dėl to, koks esu arba dėl to, jog sergu šia liga. Bipolinis sutrikimas yra chuine ir kiekvienas tai supranta. Štai, kodėl nutraukiau su tavimi visus ryšius. Bijojau, jog anksčiau ar vėliau, kai jau nebeįsivaizduosiu savo gyvenimo be tavęs ir atsiskleisiu tau, tu mane paliksi. Bijojau to, todėl pats tave palikau. Žinau, mes nebuvom vaikinas ir mergina, bet manau, jog bent jau buvome nors kokie draugai. Man, bet koks rišys labai daug reiškia, todėl ir elgiausi kaip paskutinis šūdas. Dėl savanaudiškų paskatų. Dėl baimės, jog tu mane paliksi.

Aš tavęs nepaliksiu.

Staiga, išsiveržė man.

Nepaliksiu tavęs dėl to, jog sergi, nepaliksiu tavęs dėl to, jog esi narkomanas. Tai tavo dalis. Palikti žmogų dėl vienų ar kitų nepatogumų yra kvaila.

Jis pravirko. Net išsigandau. Susmuko ant žolės ir apsikabino mane. Taip sutrikau, kad sustingau.

Po velnių. Maniau, jog jau nesutiksiu tokio žmogaus, kuriam visą tai atrodytų kvaila.

Velniop visą pyktį, velniop princypus ir išdidumą. Apkabinau jį ir priglaudžiau prie savęs, o jis ėmė verkti kaip mergaitė. Tikriausiai niekada neverkė, todėl dabar ir pratrūko. Kai jis viską man pasipasakojo, viskas pasidarė daug aiškiau. Prisiminiau jo beprotiškai gerą nuotaiką, minčių šokinėjimą nuo temos prie temos. Tą keistą elgesį, kai atrodė, jog jis nežino kur dėtis. Tą nepaprastą norą ką nors veikti. Viskas buvo ligos padarinys. Jei, tik būčiau anksčiau žinojusi. Visas mano pyktis, visos nuoskaudos dingo. Čia buvo mano draugas, kuriam turėjau padėti. Norėjau jam padėti.

Šššš, tu tai įveiksi. Aš tau padėsiu gerai?

Kad tu žinotum, kaip aš nuo visko pavargau. Pavargau nuo besikaitaliojančių fazių, nuo priklausomybės herui. Nuo savo nepakenčiamo būdo.

Ša, tu neesi nepakenčiamas, o kas dėl hero mes tai sutvarkysime. Tu pasveiksi.

Nebežinau. Aš bijau, jog nesugebėsiu.

Sugebėsi. Tu stiprus žmogus, tikrai sugebėsi.

Nežinau, kiek laiko ten prasedėjome apsikabinę. Pagaliau jis nustojo verkti.

Atsiprašau, kad aš taip praskydau.

Pasakė šluostidamasis ašaras.

Baik tu, nėra ko atsiprašinėti. Aš irgi atsiprašau, per žiauriai elgiausi su tavimi.

Tikrai ne. Nusipelniau to.

Nenusipelnei. Esi patyręs daug sunkių išbandymų, todėl ir elgiesi taip. Kai tėvai mirė, o brolis išskrido į Ameriką, turėjai pats savimi pasirūpinti. Tai nėra lengva. Juolabiau tavo padėtyje.

Atleisk už...

Viskas. Ša, baigiam tai gerai?

Gerai.

Dabar eisime pas mane. Išgersime arbatos ir pasikalbėsime apie ateities planus.

Bet...

Ša. Dabar mano eilė tavimi pasirūpinti.

Po mėnesio

Kasparas

Offff, kad jūs žinotumėte, kokiu kampu pasisuko mano gyvenimėlis. Ir dar, spėkite iš kur jums rašau? O gi iš reabilitacijos centro. Taigi, Anabelė įtikino mane gydytis. Na, jai tiek ir įtikinėt reikėjo. Pats norėjau mesti herą, bet vis bijojau. Tiesą sakant pora pirmųjų savaičių čia buvo siaubingos. Gulėjau ant palatos grindų susirietęs iš skausmo ir maldavau man ko nors atnešti. Gavau parecetamolio, bet nelabai padėjo. Tiesą sakant iš viso nepadėjo. Juk vartojau ilgai. Offf, mama! Mama, mamyte. Vapėjau kažkokias nesąmones iš skausmo. Kaulai tiesiog skyrėsi, atrodė, jog skauda ne dantis, bet visą veidą. Akys bepaliovos ašarojo, bet užteks apie mano kančias, kurių pats prisiprašiau vartodamas tą mėšlą. Taigi, kai nusitrenkėme iki Anabelės namų. Ji paėmė vadeles į savo rankas. Pasakė, jog turėsiu gydytis. Ji pati man suras reabilitacijos centrą. Jog lankys kiekvieną dieną ir bus dvidešimt keturias valandas per parą. Na, šito deja nėra pagal klinikos nuostatas. Jums gal atrodys, jog aš vėl susierzinau, kad man nurodynėjama kaip elgtis, bet kur tau. Tiesą sakant, man net patiko, kai kažkas sprendžia kaip toliau klostysis mano gyvenimas. Man patiko, kad ji man aiškina kaip tvarkytis. Niekas nebuvo svarbu, tik kad ji vėl su manimi kalbasi. Viskas įvyko labai greit. Jau po savaitės ji su manimi nuvažiavo į reabilitacijos centrą „Naujas gyvenimas“. Mane iškarto priėmė. Taigi, šit kaip atsiradau čia. Ai tiesa. Prieš čia atsidurdamas dar spėjau atbūti mūsų koncą skirtą onkologinėmis ligomis sergantiems vaikams. Rezultatas neblogas, surinkome 695 eurus. Anabelė atvažiuoja čia beveik kiekvieną dieną. Ji sakė, jog kavinėje nieko naujo. Šefas sutiko man palaikyti vietą, kol grįšiu. Tikiuosi greitai išeiti, nors kas žino kaip čia bus. Mūsų šefas žino, kad gydausi, tik nežino nuo ko, nes jam nebūtina to žinoti. Žygis Anabelę, tiesiog dievina, nes būtent ji taip mane pakeitė ir pagaliau įkalbėjo gydytis nuo narkomanijos. Net mano bipolinis, regis kiek atsitraukė. Geros nuotaikos fazės būna vis ilgesnės, o net kai būna blogos žinau, jog neesu vienas, jog turiu žmonių, dėl kurių turiu stengtis, kurie laukia, kol aš pasveiksiu. Ir čia kalba tas pats Kasparas Sterlingas, kuriam prieš pusmetį buvo ant visko nusišikti. Su Anabele vasarą planuojam pašiaušti kur į užsienį. Gal į Švediją, tiesiog random. Neplanavus nei kur apsistosime nei ką. Dar planuose yra „Slipknot“ koncertas. Arba „Korn“. Arba, ir vienos, ir kitos grupės. Ką čia ir kalbėti su Anabele aš jaučiuosi tikrai laimingas. Tai štai, koks jėgiškas mano gyvenimas dabar. Man net nereikia nieko galvoti, o dar baiminausi atskleisti savo bėdas Anabelei. Žinokit, kai jai viską išsakiau net nustebau kaip lengva buvo tai padaryti. Žygis buvo teisus, pasidalyti savo vargais nėra taip jau baisu. Net gi naudinga. Ir jis buvo teisus Anabelė, tikrai ištraukė mane iš mėšlo. Tikiuosi niekada jos neprarasiu.

Po metų

Anabelė

Nagi, nebijok.

Bet...

Tiesiog važiuok ir viskas. Juk jau išsilaikei teises.

Bet, o jei jo nesuvaldysiu?

Suvaldysi tikrai. Ša. Tiesiog važiuok.

Vėl užvedžiau motociklą. Taip! Išsilaikiau mociko teises. Jėėėėgaaaa. Su Kasparu gyvename, tiesiog jėgiškai. Prieš pusmetį jis išėjo iš reabilitacijos centro visiškai švarus. Jau metai prabėgo. Kaip greitai laikas lekia. Per tuos metus su Kasparu patyrėme daug. Buvo visko, ir skausmo, ir džiaugsmo. Kalbu kaip sena ištekėjusi moteriškė, bet visko buvo. Apkeliavome visą Švediją. Mano noru išmaišėme visą Prancūziją. Aplankėme Versalio rūmus, Noterdamo katedrą, Eifelio bokštą ir kitus turistinius objektus. Net kelis mėnesius apsigyvenome La Tiurleveke. Tai toks nedidelis, bet ganėtinai jaukus Prancūzijos miestelis. Aš išmokau Prancūzų kalbą. Buvome ir Vokietijoje, o Reginaldas mus pakvietė paviešėti Amerikoje. Jis žiauriai fainas. Net užpavydėjau Kasparui, kad turi tokį nuostabų brolį. Beja jo katinai labai mieli. Regis, planuoja įsigyti trečią. Aplankėme „Newyourką“, „Lossandželą“ ir „Arizonos Valstiją“. Buvome net keliuose „Slipknot“ ir „Korn“ koncertuose bei Rock am ring festivalyje. Ir ką čia bepridurti. Aišku tapome pora. Jau gyvename kartu. Tiesa, tik nuomuojamame dviejų kambarių bute, bet Kasparas pusiau juokais, pusiau rimtai pažadėjo, jog kada nors turėsiu savo išsvajotą namą. Mudu puikiai sutampame. Kasparas yra būtent toks žmogus, kurio man visada reikėjo. Linksmas, pašėlęs, nenustykstantis vietoje, bet sudėtingose situacijose žinantis ką pasakyti. Mokantis įkvėpti ir padrąsinti kai reikia. Per šiuos metus įvyko vienas, liūdnas dalykas. Avarijoje žuvo Dominykas. Taigi jų grupė įskilo. Dominyko gerai nepažinojau, bet vis tiek buvo labai gaila. Dalyvavome jo laidotuvėse. Šiuo metu studijuoju fotografiją. Kasparas vis dar dirba kavinėje „Jaukus sapnas“ Aš jau nebe, nes nelabai turiu laiko. Mokslai vargina. Jis dar niekur nestudijuoja, nes vis nežino ko nori, bet tikiu, jog anksčiau ar vėliau atras.

Kasparai?

Ką?

Šiandien nenakvosiu namuose.

Jis apsimestinai piktai pažvelgė į mane.

Čia dabar?

Nusijuokiau.

Ta tavo išraiška...

Kokia dar išraiška. Mano mergina man praneša, jog nenakvos namie... Kvepia kažkuo įtartinu.

Viskas čia legalu ir jokio meilužio aš neturiu. Tiesiog iš Hamburgo atvyksta mano vaikystės draugė Evelina, todėl šiąnaktį praleisime kartu.

Šiaušit į klubus?

Ne, tiesiog mergaitiškai pasibūsime. Juk turiu vaikiną, kam man klubai?

Nusišypsojau.

Gerai, smagiai pasibūkite.

Pabučiavau jį ir iššiaušiau į universitetą. Paskaitos slinko vėžlio greičiu. Labai jaudinausi. Evelinos nebuvau mačiusi penketą metų. Gal kam nors atrodo, jog nedidelis laiko tarpas, bet vis gi. Penktą nuvariau į Vilniaus oro uostą. Stovėjau žvalgydamasi į praeinančius pro šalį žmones ir svarsčiau, jog jie visi taip pat kažko laukia, jog mus vienyja bendras tikslas. Ką nors pasitikti. Na ir filosofiniai svarstymai. Ne iškarto ją atpažinau. Pauglystėje jos plaukai buvo ilgi ir garbanoti, ji niekada nemėgo ryškių spalvų drabužių ir kosmetikos, o dabar priešais mane stovėjo mergina trumpais, orandžiniais plaukais, storu makiažo sluoksniu ant veido. Ryškiomis akimis ir lūpomis, apsirengusi žalią suknelę.

Labas Ana.

Eva, čia tu?

O kas dar?

Mudvi apsikabinome.

Kaip tu pasikeitei.

Tu irgi. Pavirtai tikra gote.

Netaisiau jos pasakydama, jog esu neformalė,o ne gotė. Kam rūpi tie įvardyjimai. Mudvi nuvarėme į kavinią „Mano guru“. Užsisakėme butelį raudonojo vyno ir ėmėme plepėti.

Tai pasakok. Tiek laiko nesimatėme. Kaip gyveni? Kas naujasnio?

Evelina man papasakojo, jog pradėjo dirbti modeliu vienoje agentūroje. Jai tas darbas patinka, nes patinka matuotis naujų kolekcijų drabužius ir juos demonstruoti. Vaikino rimto neturi, nes visi jai gražūs ir geri, kol nieko nereikalauja. Jai patinka neįpareigojantys santykiai. Yra buvusi Paryžiuje Chanell mados namuose, Milane ir Venecijoje. Atsidėkodama papasakojau jai visas savo gyvenimo naujienas ir peripetijas.

Tai gal gali man parodyti, to savo gražuoliuko nuotrauką?

Jis ne gražuoliukas, bet parodysiu, žinoma.

Na iš tavo pasakojimo, tai gražuoliukas ir iš viso tam tikrais aspektais tavo gyvenimas turiningesnis, tik nemanyk, jog pavydžiu.

Ji nusikvatojo. Telefone suradau Kasparo nuotrauką ir padaviau Evelinai. Ji kurį laiką tylėjo, kas nebuvo jai įprasta. Evelina nuo pat mažumės, kiek ją pažinojau buvo tikra patarška. Vos, tik pamatydavo ką nors naujo, neįprasto ar įdomaus imdavo tarkšti neužsičiaupdama. Arba ji pasikeitė arba ją išmušė iš vėžių Kasparo išvaizda.

Žinai, man jis kai ką labai primena.

Pagaliau prakalbo ji labai rimtu ir net sakyčiau gūdžiu balsu, lyg norėdama pranešti blogą žinią. Pasimuisčiau ant kėdės.

Ir ką gi?

Mūsų buvusį chemijos mokytoją.

Mane kas, lyg verdančiu vandeniu perpylė. Chemijos mokytoją? Chemijos mokytojas...

Chemijos mokytoją?

Taip, pameni ką mudvi tada iškrėtėm? Et, pauglystė durnystė.

 Man pasidarė silpna.

Kaip tai?

Lyg ne savomis lūpomis pratariau.

Pamiršai Ana?

Vėl nusijuokė ji, lyg būtų pasakojusi ką nors juokingo.

Mudvi tada buvome devintokės. Buvo chemijos kontrolinis žodžiu ir nei viena jam nesimokėme. Tada tu sugalvojai, jog reikia paskambinti jam iš telefono būdelės prieš pamokas einant į mokyklą ir apsimesti sesele iš ligoninės ir...

Akyse aptemo. Viskas kažkur nuplaukė.

Ei Ana. Ana...

Kažkas plekšnojo rankomis man per veidą. Prasimerkiau. Gulėjau ant kavinės sofos.

Gal vandens?

Linktelėjau.

Padavėjau!

Prieš mano akis sūkuriavo padriki prisiminimai. Mudvi su Eva, einame į mokyklą. Ji nueina į telefono būdelę, o tada... Prisiminiau Kasparo žodžius, pasakytus prieš pusantrų metų, kai tik susipažinome. Jam kažkas paskambino ir pasakė, kad mano motina kritinės būklės. Jį tą pačią minutę ištiko, širdies smūgis. Direktorė ir jo kolegos visada įtarė, jog tai buvo kieno nors iš mokinių darbas. Ne, ne, ne, ne! Ir kaip galėjau tai pamiršti. Dieve! Ką mes iškretėm... Bet tuoj pat puoliau save raminti, jog neprisimenu kaip atrodė mūsų chemijos mokytojas, jog neteisingai suvedžiau galus, bet kaip galėjau pamiršti, ką mudvi su Eva kadaise iškrėtėme pauglystėje. Atnešė stiklinę vandens. Godžiai ją išgėriau.

Na, jautiesi geriau?

Linktelėjau. Vis dar neturėjau jėgų kalbėti.

Na, taip ištiesų nekokie prisiminimai. Buvome tokios kvaišos. Ne tas žodis kvaišos. Neatsakingos idijotės. Kaip galėjome šitaip pasielgti. Ta istorija baigėsi sumautai, bet kas galėjo žinoti, jog jo silpna širdis. Atrodė, toks tvirtas vyras. Gerai, kad mūsų taip ir nesusekė, nes tada nežinia kas būtų mūsų laukia. Geriausiu atvėju išmetimas iš mokyklos, o blogiausiu. Nepilnamečių kolonija.

Taip, tikrai.

Suvapėjau. Atrodė, jog kažkas vienu burtų lazdelės mostelėjimu sugriovė mano gyvenimą, o mane nubloškė į pačią šlykščiąusią vietą. Patį pragarą. Kasparas... Jeigu tai tiesa, praradau jį amžiams. Ir neturiu teisės nei turėti, nei atgauti. Atrodė, jog niekada nebebūsiu laiminga. Kokia aš savanaudė. Būtinai turėjau išsiaiškinti ar mes su Evelina tikrai netyčia nužudėme Kasparo tėvą. Pasakiau Evelinai, jog esu pavargusi ir jog gal susitiksime kitą dieną. Ji patikino mane, jog ne bėda ji Lietuvoje bus dar dvi savaites. Taigi laiko susitikti ir dar pasiplepėti daug turėsime. Taigi, mudvi turėsime jo daug, o aš ir Kasparas... Geriau jau būčiau niekada su Evelina nesusitikusi. Buvau sakiusi Kasparui, jog šiąnakt negrįšiu namo. Grįžti, tokios būsenos tikrai negalėjau, tad išsinuomavau kambarį viešbutyje. Turėjau su savimi kompiuterį, kuriuo naudojausi universitete. Neprisiminiau kaip atrodė mūsų chemijos mokytojas, bet įtempusi atmintį prisiminiau vardą. Džordžas Sterlingas. Taigi... Nieko ir sakyti nereikia, bet man reikėjo įsitikinti. Internetas man išmetė net šešis Džordžus Sterlingus, bet vienas atitiko mano ieškomą asmenį. Mirė keturesdešimt šešerių, širdies smūgis, mokitojavo „Gabijos“ gimnazijoje. Turėjo žmoną Karoliną ir du sūnus... Kasparą ir Reginaldą... Mano akis užtemdė ašaros. Patikėkite tokia niekinga, šlykšti ir neverta gyventi dar nesijaučiau. Žinojau, jog grįžusi namo viską tuoj pat papasakosiu Kasparui. Sakysit, jog savo rankomis griaunu savo gyvenimą, bet žinojau, jog su tokia tamsia paslaptimi ir amžina  sąžinės graužatimi, nesugebėsiu gyventi.

Kasparas

Kitą dieną Anabelė parėjo, tik apie vidurnaktį. Nustebau, kodėl taip vėlai, bet gal draugės buvo taip pasiilgusios viena kitos, kad neskaičiavo laiko. Ištikrųjų, kas čia tokio, bet vos pažvelgiau į Anabelę... Man pasirodė, jog priešais save matau ją, bet po kokių dvidešimties metų. Atrodė nemiegojusi ir net susenusi. Nesupratau tokio jos pasikeitimo priežasties.

Labas, kas nutiko? Gal kas mirė?

Ne.

Tyliai atsakė ji. Balsas buvo praverktas.

Tai kas nutiko? Tikrai kas nors negerai. Atrodai kaip keturesdešimtmetė.

Taip. Nutiko.

Tarė ji ir ėmė šniurkščioti. Atrodė, tokia bejėgė. Kaip žmogus žinantis, jog išaušo jo mirties bausmės vykdimo rytas.

Kasparai, mums reikia pasikalbėti. Aš...

Ji ėmė taip verkti, kaip dar niekada iki šiol. Sriūbavo kaip žmogus, žinantis, jog daugiau nieko gyvenime nebeturi. Žmogus, kurio širdis amžinai sužeista.

Bele, nagi, kas nutiko?

Norėjau ją apkabinti ir paguosti, bet ji atsitraukė.

Greitai tu manęs nekęsi.

Ką čia dabar kalbi?

Aš... Dieve, kaip galėjau šito neprisiminti!

Apie ką tu kalbi? Tu mane gąsdini...

Pauglystėje... Mudvi su Evelina iškrėtėme tikrą baisybę. Buvom visiškos niekšės, kvaišos ir nevertos gyventi ant šitos žemės. Bet, tik dabar tai supratau.

Nieko nesuprantu. Maža, ką paugliai pridirba. Aš pats esu daug ko prikrėtęs, bet...

Ne! Tai ką mes padarėme yra nedovanotina!

Tai pasakok. Dar nemačiau tavęs tokios.

Mes turėjome chemijos mokytoją. Jis buvo tikrai geras žmogus ir geras mokytojas, bet...

Na ir kas, kad jos turėjo gerą chemijos mokytoją. Kad ir ką jos jam iškrėtė, dėl to nereikia taip sielvartauti. Viešpatie.

Vieną dieną, tada mes buvome devintokės. Turėjo būti labai sunkus chemijos kontrolinis žodžiu. Mes jam nesiruošėme, nors ir žinojome, jog jei gausime blogus pažymius iš to kontrolinio, metiniame iš chemijos gausis neigiami pažymiai ir mūsų dėl to galėjo neperkelt į kitą klasę... Dieve, kaip tai kvaila buvo... Ką mes padarėme... Tą dieną jau prieš pat einant į pamokas, aš sugalvojau, jog, kol kas viena eisiu į mokyklą. Evelina į pirmąją, chemijos pamoką pavėluos dešimt minučių. Pasiteisins, kad kamščiai buvo, ką nors tokio...

Ji vėl sukūkčiojo.

Tai buvo mano idėja. Aš visą gyvenimą gyvensiu su ta kalte.

Vis dar nesupratau ką ji vapalioja, bet mano širdyje kažkas krustelėjo. Mano tėvo kolegos tvirtino, jog apie tai, kad mano mamos kritinė būklė jam pranešė ne ligoninės seselės, o kas nors iš mokinių, nes pasak jų tu gali būti geras mokytojas, bet nebūtinai tave mėgs visi mokiniai. Mano tėvas kai kuriems mokiniams specialiai mažindavo pažymius, o kartais užduodavo daugiau namų darbų nei kitiems. Jis tvirtino, jog šitaip skatina netinginiauti per pamokas ir labiau gilintis į temas. Kelis kartus jis poros mokinių sąsiuviniuose rado, jog jie jo nekenčia, jog linki, kad jį išmestų iš darbo, bet daugiau nieko.

Žinojome, jog jo žmona sirgo kažkokia sunkia liga. Taigi aš sugalvojau, jog Evelina iš telefono būdelės esančios šalia mokyklos paskambins į mokytojų kambarį ir paprašys jį pakviesti prie telefono. Pasakys jam ką nors panašaus į tai, jog jo žmonai pablogėjo ir jis bus priverstas išvykti į ligoninę. Žinojome, jog tokioje situacijoje jis mes visus savo reikalus. Kitos chemijos pamokos turėjo vykti, tik kitą savaitę, tad iki tol būtume pasiruošusios kontroliniui. Aš turėjau eiti į mokyklą lyg niekur nieko. Ir...

Jaučiausi lyg iš manęs būtų klaikiai pasityčioja. Negali būti, tik ne tai...

Kai jį iškvietė į mokytojų kambarį, mokytojas perbalo ir pasakė, kad jei galės greitai grįš. Apsidžiaugiau, nes galvojau, jog jis šimtų procentų važiuos į ligoninę, kad ir ką Evelina būtų jam pasakiusi. Bet...

Atrodė, kad priešais mane sėdi ne žmogus, o monstras. Negalėjau patikėti, jog dėl jos kaltės, mirė mano tėvas.

Jis taip ir negrįžo. Kai pasirodė Evelina pasakiau, jog jis išvažiavo į ligoninę. Ji irgi apsidžiaugė, nes mūsų planas pavyko. Pasakė, jog pranešė jam, kad jo žmona kritinės būklės ir kad tikriausiai jai liko, vos kelios minutės. Kiek sunerymau, nes mes taip nesitarėme. Evelina turėjo jam pasakyti, ką nors nepavojingo. Tuo metu pro mūsų klasės duris įžengė direktorius ir pranešė, jog mokytoją ištiko širdies smūgis...

Ir kaip... Ir kaip aš galėjau pamilti išsigimėlę ir žudikę. Negalėjau į ją žiūrėti. Pašokau ir nuėjau į miegamąjį.

Kasparai!

Troškau daugiau niekada gyvenime neišgirsti jos balso. Ir kodėl man šitaip? Svarsčiau grūsdamas drabužius į savo lagaminą. Turėjau kuo greičiau dingti iš čia. Nebegalėjau kvėpuoti vienu oru su žudike. Nekenčiau jos visa širdimi, troškau, kad ji kankintusi taip, kaip privertė mane kankintis... Nekenčiu jos! Nekenčiu! Greitai susirinkau savo manatkes ir patraukiau prie durų.

Kasparai! Kad tu žinotum kaip gailiuosi...

Nustūmiau ją nuo durų ir išrėkiau.

Būk prakeikta. Nekenčiu tavęs! Linkiu, kad kas nors iš tavęs atimtų tai ką labiausiai myli! Linkiu, kad kankinamai ir lėtai merdėtumei. Tu buvai teisi! Kaip žemė gali nešioti tokias padugnes.

Ji visai puolė į isteriją ir susmukusi ant žemės ėmė linguoti pirmyn, atgal. Atrodė apgailėtinai.

Tu man šlykšti...

Drėbiau ir išbėgau iš buto, kad neturėčiau pagundos ką nors jai padaryti. Troškau ją sudaužyti taip, kad minėtų visą gyvenimą. Prakeiktoji! Grįžau į savo seną butą. Atrodė, jog nei matau nei žinau kur eiti. Tik gatvėje daviau valią ašaroms ir skausmui. Gyvenimas iš manęs pasityčiojo. Dabar pats jaučiausi kaltas, dėl tėvo mirties, nes susidėjau su jo žudike! Prakeikimas! Žingsnevau gatve, žvelgiau į pro šalį einančius žmones. Plepančius, besijuokiančius, besiglebesčiuojančius. Žvelgiau į mažus vaikučius straksinčius šalia motinų ar tėčių. Į pravažiuojančius automobilius, blyksinčias parduotuvių vitrinas ir svarsčiau, kodėl į žemę neatsitrenkia meteoritas ir visų mūsų nepaverčia šlapia vieta. Kodėl nedūžta lėktuvai, neklykia žmonės ir nesproksta pastatai. Kodėl pasaulis dar nepavirto klykenčiu chaoso kamuoliu. Žygis labai nustebo, kai atidaręs duris išvydo mane su lagaminu.

Čia dabar? Susipykote su Anabele?

Daugiau neminėk jos vardo.

Tariau ir prasibrovęs pro jį nuknisau į savo kambarį. Numečiau lagaminą paliai spintą ir atsidrėbiau ant lovos. Jaučiausi taip, lyg būčiau išmestas iš savo gyvenimo orbitos, lyg per pusvalandį būčiau tapęs visiškai kitu žmogumi.

Žygimantas

Koks velnes jį apsėdo? Esu matęs Kasparą visokį, bet tokio dar niekada. Kai jis man liepė neminėti daugiau Anabelės vardo, jo akyse išvydau degant neapykantą. Kas gi jiems nutiko? Praėjo trys dienos, kai Kasparas čia. Jis niekur neišlenda. Sėdi savo kambaryje brazgindamas gitara ir traukdamas „Slipknot“ dainas. Suskambo mano telefonas. Skambino Anabelė.

Labas.

Sveikaaas, Žyygimantai.

Atrodė, jog kalbu su senute,o ne su dvidešimtmete. Iš to kaip ji sunkiai skiemenavo žodžius supratau, jog yra girtutėlė. Čia tai bent. Koks kačių pulkas tarp jų perbėgo?

Kas jums su Kasparu nutiko.

Ji sudejavo.

O, dieve...

Jūs mane gąsdinat. Kas gi nutiko? Jis tave išdavė. Jei taip išmalsiu jam.

Oi, tikrrrai nnnne!

Jos balse pasigirdo neviltis. Tokia gili, lyg ji būtų pasakiusi, jog rytojaus nebebus.

Aš... Žyyygimantai, kad tu žinotum. Kassss ašššš per žmmmmogus...

Aš žinau. Tu esi labai miela, nuoširdi ir paprasta mergina. Tu...

Ji ėmė kvatotis. Tai buvo isteriškas juokas, toks, kurio nesutramdysi.

Tikrrrrai nnnne ašššš esu pats ššlykščiausias žmmmogus. Esssu gyvenime padarrriusi vieną, sssiaubingą klaidą ir toss klaidos padarrriniai mane pasivijo.

Apie ką kalbi?

Klausssyk, susssitinkam. Atvarrrryk pas mannne. Ir atvešššk daaaaar dektinėėėės.

Išgirdau kaip ji nebepataiko stiklinės į burną.

Aš tai atvažiuosiu, bet manau, kad daugiau tau gerti nereikia.

Rrrreikiaaaaa. Prašššau.

Važiuoju.

Numečiau telą ant stalo ir apsivilkau striukę. Pas ją buvau po penkiolikos minučių. Vos ją bepažinau, kai  ji man duris atidarė.

Ooooooo, Žyyyygutisss. Tuuuu vissada mano drraugaas. Užeiiik...

Buvo apsivilkusi nudrenktu treningu, plaukai nešukuoti ir prilipę prie smilkinių. Ji nušlitiniavo į svetainę. Buvo nusitašiusi kaip reikiant. Svetainėje ant stalo kūpsojo dvi peleninės pridrėptos nuorukų. Nuo kada ji rūko. O šalia stovėjo trys litro talpos dektinės buteliai.

Tu tiek išgėrei!

Ji gūštelėjo pečiais.

Na, šššias, tris dieeenaaas, tieeek ir tevvveikiau... Kieeek gurrrkšnojaaau.

Nieko sau gurkšnojo. Pamaniau. Gerai, kad tuos tris butelius ji ištuštino ne per kartą. Šakės. Ji nuvirto ant sofos ir prisidegė cigaretę. Mačiau kaip jai dreba rankos. Buvo visa apsisnarglėjusi ir panešėjo į gerą chronę.

Nuo kada tu šitaip?

Juuuuk saaakiiiauuuu, prrradėėėjauuuu, priešššš trrriss...

Aš ne apie tai... Kas atsitiko, kad Kasparas kaip išdegęs akis atlėkė pas mane, o tu dabar paromis geri?

Oiiii... Kad tu žinoootum...

Kol nepapasakosi, nesužinosiu.

Šniurkščiodama, degdamasi vieną cigaretę po kitos ji man viską išpasakojo. Nieko sau gyvenimas ištaiso... Supratau, kodėl Kasparas liepė daugiau niekada nebeminėti jos vardo ir atsikraustė pas mane. Joooo, sudėtingas reikalas nėra ką ir sakyt.

Tai štai, jis manęs nekennnčiaaa. Beeet aššš ir paati savęęs nekenčiuuu.

Nežinojau ką jai sakyti. Tikrai sušiktas reikalas, bet juk tai praeitis po velnių. Taip, nelengva susitaikyti, jog tavo mergina būdama pauglė netyčia pribaigė tavo tėvą, bet... Kada tas buvo, o antrą, juk visi mes visko pridarome, nors čia ir ne eilinė susipykimo situacija. Kai bachūras nekenčia mergos, nes ji vėl eilinį kartą jį išdavė.

Duok Kasparui laiko. Jam dabar tikrai sunku...

Žinaaauuu. Irrr suppprrrantuuu jį...

Ji vėl pravirko. Nustebau kaip iki šiol, dar gali verkti... Atrodė, jog per tris dienas turėjo išsausinti savo ašarų latakus.

Aš niekoo, vertas padaaarrass. Kooodėėėl mums taaaiiip nutikoo?

Nežinau Bele.

Žyyygiiii?

Ką?

Padarrryk man vieną passslaugą?

Kokią?

Gallliiii mannne nužudyytiii?

Nenusišnekėk.

Nenusišššnekuuu. Šššitą, įpilllk man dar...

Aš manau, kad tau jau laikas į lovytę.

Nnnneee... Mann rreikiiaaa.

Taip mažute, žinau, tau reikia į lovytę, miegučio, nes jau prisiveikei...

Neee...

Ėmiau kelti ją nuo sofos. Ji muistė galvą stengdamasi ištrūkti.

Aš norrriuuu...

Ša.

Vargais ne galais nutempiau ją į vonią ir nuprausiau veidą. Tada nuvedžiau į miegamąjį ir paguldžiau...

Žyyygii...

Nusiramink...

Aššš tikraaiii jį prarradauuu.

Ji vėl pravirko...

Tikrai ne. Kasparas tikrai tau atleis...

Nemmanauuu. Toookiųų dalykųų negalllimmaaa atleisstiii.

Galima. Miegok...

Tokius dalykus sunku atleisti, bet įmanoma. Jei labai nori. Bent jau aš taip maniau. Nieko jai nesakiau. Tik nubraukiau plaukus nuo veido. Ji jau miegojo. Atnešiau stiklinę vandens, parecetamolio ir kibirą. Jei kas... Nenorėjau jos vienos palikti. Atrodė labai pažeidžiama, todėl nuėjau į svetainę ir ją kiek aptvarkiau. Išmečiau nuorūkas ir butelius. Išploviau stiklines. Tada išveičiau grindis. Ant jų jau buvo privemta ir neišvalyta. Nudirbęs, šiuos darbus pats susisukau ant sofos. Užmigau linkėdamas, jog Anabelė ir Kasparas anksčiau ar vėliau susitaikytų...

Anabelė

Sunkiai praplėšiau vokus. Galvą skaudėjo, lyg man kas būtų traiškęs kaukuolę. O, viešpatie... Buvau pragėrusi ištisas tris dienas... Man niekada taip nebūdavo. Pasiverčiau ant šono ir sudejavau. Ne, dėl galvos skausmo. Mane paprasčiausiai užgriuvo realybė... Pajutau, jog viskas kyla skrandžiu aukštyn, todėl staigiai pasikėliau ir prie lovos pamačiau kibirą. Vos spėjau prie jo pasilenkti ir dektinytė pati išsiveržė. Viešpatie. O kas man padėjo tą kibirą? Ai, prisiminiau... Gi vakar skambinau Žygiui. Man mirtinai reikėjo su kuo nors pakalbėti. Dabar ir jis galvoja, jog esu žudikė. Nenuostabu. Aš pati apie save taip galvoju... Pamačiau, jog jis atnešė man ir stiklinę vandens bei parecetamolio. Oi, aš net šito neverta... Išgėriau vandenį ir nurijau tris tabletes. Tada vėl smigau... Pabudau, nuo kepamos kiaušinienės kvapo. Nejaugi Žygis pas mane nakvojo? Išsiropščiau iš lovos ir ėmiau ieškoti švarių drabužių. Pasičiupau rožinias kelnes ir maikę su „Suicide sylence“ ir numėklinau į dušą. Išsiploviau galvą ir išsidžiovinau plaukus. Jaučiausi kaip zombis. Nenorėjau kalbėtis su Žygiu. Man buvo labai gėda dėl vakar... Bet niekur nedingsi, miegot nesinorėjo, todėl patraukiau į virtuvę.

O, labas zombi...

Labas.

Atsisėdau prie stalo.

Žygis padavė man lėkštę su garuojančia kiaušiniene ir puodelį kavos.

Pusryčiai.

Nereikėjo taip stengtis... Aš to neverta...

Jis atsiduso.

Nagi, Bele baik taip graužtis. Juk tu ne dabar sugalvojai kaip nusikratyti Kasparo tėvu. Tai buvo prieš...

Penkis metus... Viešpatie. Ne taip seniai.

Klausyk, gal tai tavęs nepaguos, bet nebūtum tu, tai kas nors kitas būtų tai sugalvoja, o jei ne, tai gal nuskambės ir žiauriai, bet gal toks jau buvo Džordžo Sterlingo likimas. Ne tada, tai kitą dieną ar po metų. Nuo širdies smūgio nei vienas neesame apsaugotas.

Nenorėjau valgyti, todėl tik makalavau šakute po lėkštę. Kava irgi pykino.

Ačiū, už tokius žodžius. Suprantu, kad nori, tik mane paguosti, bet aš visą gyvenimą žinosiu, jog tą širdies smūgį išaukė mano sugalvota gudrybė, o nuo to tikrai geriau nepasidaro.

Kurį laiką tylėjome. Aš galvojau, jog viskas beprasmiška. Studijos, darbas, kelionės. Viskas beprasmiška jai šalia neturiu Kasparo... Dieve ir ką aš padariau. Galėčiau galvoti, jog Evelina kalta, kad išjudino mano prisiminimus, bet ją apkaltinti būtų paprasčiausia ir skysta. Aš pati dėl visko kalta. Niekas kitas, tik aš.

Bet juk ne tu jam skambinai ir ne tu prišnekėjai neaišku ko.

Taip, ne aš, o Evelina, bet tai mano kaltės dalies nei kiek nesumažina.

Jis vėl atsiduso. Mačiau jo veide neviltį. Supratau, jog jis nori mudviem padėti, bet nežino kaip. Aha. Aš irgi nežinočiau jei būčiau jo vietoje. Mane užplūdo švelnumo ir dėkingumo banga jam. Vargšas Žygimantas. Nuolat visais rūpinasi. Jis tikras draugas.

Žinau, jog nesumažina, bet jei kaltę būtų galima skirstyti. Mano nuomone Evelina, šitoje situacijoje yra kaltesnė. Juk tu nesudyktavai jai ką sakyti. Tu, tik pakišai mintį, kad būtų galima jam pasakyti ką nors nepavojingo, o ji persūdė. Gavusi tavo idėją ir likusi viena telefono būdelėje ji elgėsi kaip tinkama. Kaip pati norėjo. Ką norėjo tą ir pasakė. Juk tu prikišusi peilį jai prie gerklės nerėkei, kad sakytų tą ar aną...

Ne.

Tai va. Būtent Evelina pasakė tuos žodžius, kurie nuvedė į kapus Kasparo tėvą.

Pastūmiau lėkštę ir pasidėjau galvą ant rankų. Atsidusau.

Vis tiek tai nieko nekeičia. Man būtų geriausia išvažiuoti.

Išvažiuoti? Kur?

Nežinau, gal į Airiją. Nikas jau kadaise mane ten kvietė. Man reikia galutinai išnykti iš Kasparo gyvenimo.

Tai nebekovosi?

Atsidusau.

Manau, kad neturiu teisės...

Viešpatie, kokios dar teisės? Tu jį myli, tai nepasiduok. Juk žinau, kad myli.

Myliu, bet ne veltui sakoma. Meilė yra tada, kai žinai kada paleisti žmogų, kurį myli.

Kokios čia nesąmonės.

Ai nesvarbu... Jis manęs nekenčia. Nemanau, jog kada nors sugebės man atleisti. Aš pati irgi nemanau, jog sugebėsiu sau atleisti, o būti šalia man per sunku. Tas pats miestas, tos pačios vietos, prisiminimai... Aš nepanešiu šito. Suprask. Bus geriausia jai išvažiuosiu.

Pagalvok dar... Aš manau, jog jis tikrai tau atleis. Jūs juk tiek visko patyrėte. Išbuvote kartu pusantrų metų. Tai buvo ilgiausi Kasparo santykiai su mergina. Tu daug jam padėjai. Su tavo pagalba jis metė narkotikus... Ir apskritai, kai tu pasirodei jo gyvenime jis labai pasikeitė, nors ilgai net pats sau nenorėjo to pripažinti.

Nėra čia ko galvoti. Taip bus geriausia ir jam ir man. Gal kaip tik atstumas mums padės susitaikyti. Įvertinti mūsų santykių tvirtumą. O gal ir ne. Bet vis tiek išvažiuosiu. Daugiau čia būti nebegaliu. Mane slegia šita šalis. Ką čia nusišneku. Kuo čia šalis dėta, tiesiog išvažiuosiu ir viskas. Gal susikursiu naują gyvenimą.

Kurį laiką abu tylėjome. Mačiau, jog jam sunku susitaikyti su mintimi, kad išvažiuoju su visam. Juk esu jo draugė.

Tu galutinai apsisprendei?

Manau, kad taip.

Jis vėl sunkiai atsiduso.

Pažadėk, kad rašysi man. Nepaliksi gerai?

Žinoma.

Mano lūpos ėmė virpėti ir aš eilinį kartą apsižliumbiau. Žygis atsistojo ir mane apkabino.

Nagi, ša... Jei tau taip reikia tikrai važiuok. Gal ir Kasparas išgirdęs šią žinę supras kiek daug tu jam reiški ir jog neverta griauti savo gyvenimo dėl vienos praeities klaidos. Aš nemanau, jog apskritai yra dalykų, kurių neįmanoma atleisti. Yra dalykų, kuriuos labai sunku atleisti. Reikia didelių valios pastangų. Ar mes suteigsime atleidimą ar ne priklauso, tik nuo mūsų pačių požiūrio. Neverta graužtis dėl jokios praeities, nes tai jau praeitis.

Ačiū.

Ji kiek atsitraukė ir šyptelėjo. Tokia labai liūdna ir iškankinta šypsena.

Pasakyk Kasparui, kad... Nepaisant nieko aš jį myliu ir visada mylėsiu. Gerai?

Žinoma. Nesijaudink.

Kasparas

Stovėjau ant sporto rūmų pastato stogo, o skruostus skalbė ašaros. Kodėl ji? Kodėl būtent ji turėjo sugalvoti tą planą. Kodėl! Viskas man prarado prasmę. Ir vėl likau ten, kur ir buvau savo kelio pradžioje. Vienas ir vienišas. Taip, turiu draugus, bet jūs suprantate ką aš noriu pasakyti. Gal ir nesuprantate man vis tiek. Viskas vis tiek. Pochui! Dėjau ant gyvenimo, ant žmonių, ant jos! Kankinausi ištisas, tris dienas. Jos man prailgo kaip metai. Buvo labai sunku dėl Belės, dėl to ką ji kadaise padarė. Geriau būčiau nežinojas. Ir kodėl ji man papasakojo? Kodėl prisipažino? Galėjau šito nežinoti, niekada. Kodėl negaliu atsukti laiko atgal? Jei būčiau žinojęs kaip viskas baigsis ir su kuo turiu reikalą, nebūčiau prie jos net artinesis. Velniop tokį gyvenimą. Išnyksiu iš šitos sušiktos žemės. Pilnos sušiktų, veidmainių ir nesuprantančių ką daro žmonių. Prabilo vienas iš tokių, bet man jau niekas nerūpi. Visiškai. Nie-kas! Tad... Ištiesiau rankas ir jau norėjau leistis į skrydį, kuris išlaisvins, bet prisiminiau brolį. Juk mudu turime, tik vienas kitą. Negaliu ir nenoriu jo palikti. Juk iš visos šeimos likome vienu du. Nuleidau rankas prie šonų ir dar kiek laiko pastovėjas ėmiau rabžtintis žemyn. Klajojau po miestą visą dieną. Tik vakare parsitrenkiau namo...

Anabelė išvažiuoja.

Pranešė man Žygis, vos įžengiau pro duris.

Tegul ta žudikė važiuoja į visas keturias pasaulio puses! Man vis tiek.

Ar tikrai?

Žinoma. Jei dar nesupratai ką ji padarė. Tai ji...

Ji man viską pasakojo.

Ai, paverkti atlėkė?

Na, ir koks tu vis gi... Neatlėkė. Aš buvau pas ją. Ji labai kenčia Kasparai.

Ooooi, nereikėjo man to sakyti, nes žinok jaučiu pasitenkinimą.

Kasparai, ji buvo pauglė dar vaikas...

Įstatymų nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės. Tas pats galioja ir vaikystei ar pauglystei.

Po velnių! Ji tikrai labai gailisi! Be to jei tau rūpi mano nuomonė, o manau, kad ne, nes tau svarbi, tik taviškė! Tai manau, jog Evelina turi didesnę porciją kaltės. Taip, Belė sugalvojo tą planą kaip priversti mokytoją išeiti iš klasės, bet jam apie tavo motinos būklę prišnekėjo Evelina.

Tai nieko nekeičia.

Ak ir kokie judu vis dėl to panašūs.

Ta prasme.

Anabelė irgi galvoja, jog nieko nepakeis nei laikas nei atgailos, todėl ir pasidavusi išvažiuoja. Ji labai tave myli Kasparai, bet išvažiuoja, nes kenčia dėl skausmo suteikto tau.

Negali būti?

Kaip galvoji, kodėl ji vis dėl to tau prisipažino apie tai kas įvyko prieš penkerius metus?

Man neįdomu.

Negali būti? Bet aš vis tiek pasakysiu... Todėl, kad mylėjo tave ir žinojo negalės gyventi tylėdama ir su tokia sąžinės graužatimi. Jei tu to nesupranti, tai man labai gaila...

Man irgi labai gaila, kad viską sužinojau. Geriau nebūčiau su ja prasidėjas. O dėl jos išvažiavimo. Man ji, tik padarys paslaugą išvažiuodama. Nebekels pagundos sulaužyti jai porą kaulų.

Kaip tu gali?

Paprastai.

Tariau ir nudrožiau į savo kambarį. Man vistiek, kad ji išvažiuoja. Tikrai, taip bus geriausia. Aš jos negaliu pakęsti, todėl bus geriausia jei daugiau nesimatysime. Tikiuosi ji niekada nebesugrįž ir man daugiau nebeteks jos matyti.

Po dviejų metų

Anabelė

Sėdžiu, prie kompiuterio jau šešias valandas ir rašau savo kursinį darbą. Užsiknisau negyvai, bet dėstytoja nori rytoj jį pertikrinti, nes pirmadienį bus pristatymas, o dar turiu parašyti šešių tūkstančių esė apie meninią fotografiją. Baisumėlis. Na, bet tai nelabai svarbu. Koks mano gyvenimas dabar? Išsinuomavau vieno kambario butą. Studijuoju. Viskas šiaip neblogai. Turiu čia kelis draugus. Kartais nusibeldžiame į vakarėlius, klubus ir šiaip pasilinksminam. Visai nieko, bet vis tiek jaučiuosi, lyg linksminčiausi iš butinybės prasiblaškyti. Esu bandžiusi megzti santykius su pora vaikinų iš savo universiteto, bet nesėkmingai. Ar vis dar galvoju apie Kasparą? Žinoma, kad taip. Nesugebu jo pamiršti, nors tu ką. Jis į mano gyvenimą atnešdavo nenuspėjamumo ir gyvasties, o dabar... Ai, gal jau taip man skirta gyventi. Kai tik atskridau į Airiją gyvenau pas Niką ir jo šeimą. Jam papasakojau kas nutiko ir ką aš kadaise pridariau. Jis mane įtikinėjo, jog būtų geriau jeigu aš būčiau pasilikusi Lietuvoje, nes išvažiuodama, tik parodžiau, jog susitaikau su padėtimi ir nekovoju. Antras Žygimantas. Bet nespaudė manęs, leido pačiai rinktis. Mano prašymu nuo pirmųjų dienų, kai jam viską papasakojau daugiau apie Kasparą nekalbėjome. Kartkartėm susirašau su Žygiu, jis man papasakojo, jog Kasparas visai nuėjo šunkeleis. Na, buvo nuėjęs pirmą pusmetį po mano išvažiavimo. Vėliau Žygis jam įkrėtė proto ir dabar jis klijuojasi savo gyvenimą iš naujo. Kaip gaila, kad jame niekada nebus manęs, bet juk aš pati dėl to kalta. Nieko nepakeisi. Tikiuosi, kad jis viskame kame bus laimingas. Draudžiu sau galvoti apie jį, nes vos tik pasineriu į prisiminimus, akis užplūsta ašaros, o tai negerai. Jokios naudos iš tų ašarų ir savęs gailėjimosi. Tuo, nieko nepakeisiu. Yra kaip yra. Silpnumo akimirkomis ir būdama girta kartais pagalvoju ar jis vis dar mane prisimena. Ar tada visiškai ištrynė mane iš savo gyvenimo. Pasigirdo skambutis į duris. Nustebau. Šiaip tokiu metu pas mane niekas neužeina. Nikas apsilanko du kartus per savaitę ir mes kur nors nusitrenkiam. Visi mano draugai ir pažystami, šiuo metu arba sėdi unike arba irgi dirba savo darbus namuose. Gal paštininkas ar dar kas nors. Padėjau puodelį kavos ant stalo ir atsistojusi nuo kėdės prasimankštinau. Oi, kaip skauda nugarą nuo to sėdėjimo. Nuėjau prie durų ir jas pravėriau. Negali būti? Užsimerkiau ir vėl atsimerkiau. Priešais mane stovėjo Kasparas. Kaip? Vėl užsimerkiau. Gal nuo nuovargio man visai gliučas pareina?

Labas, Bele.

Tai tikrai jo balsas, bet kaip? Iš kur?

Nebijok čia ne haliucinacija. Aš tikrai atskridau pas tave.

Bet kodėl? Vis dar stovėjau kaip stabo ištikta.

Lllabas.

Išspaudžiau. Tiek daug norėjau jo paklausti ir tiek daug jam pasakyti. Jis čia. Pas mane. Negali būti, viešpatie...

Bele, suprantu, jog...

Jis nutilo. Atrodė labai neryžtingas.

Mes ilgai nesimatėme, bet... Atskridau norėdamas tau į akis pasakyti, jog vis dar tave myliu...

Mano širdis greičiau suplakė. Negali būti! Aš tikrai sapnuoju.

Taip, žinau ko prišnekėjau prieš dvejus metus, bet turėjau pakankamai laiko įsitikinti, jog praeitis nesvarbi jei dėl jos negali turėti ateities. Per šiuos metus buvo visko. Gyvenau kaip nuo pavadžio nutrūkęs. Susitikinėjau su galybę merginų, vėl ėmiau vartoti narkotikus, gėriau paromis, bet pagaliau supratau, jog nenoriu paleisti vėjais visko ką tu man suteikei. Velniop praeitį. Taip, man labai sunku ką tu kadaise padariai, nors kitą vertus, nieko nepadariai, bet jau susitaikiau su tuo. Juk nekęsdamas tavęs tėvo neprikelsiu. Myliu tave Anabele. Dieve, tu net neįsivaizduoji kaip tavęs pasiilgau.

Skruostais ėmė ristis ašaros...

Aš... Man tikrai labai gaila...

Jis mane apkabino. Negalėjau patikėti tuo, kas vyksta. Aš vėl su juo. Viešpatie, už ką šito nusipelniau?

Viskas Bele, nebekalbėkime daugiau apie tai gerai? Praeitis yra praeitis. Privalome ją palikti už nugaros jei norime gyventi toliau...

Aš... Tiesiog, man tavęs irgi begališkai trūko visus šiuos metus. Ir aš... Man labai gaila... Norėčiau atsukti laiką atgal ir viską ištaisyti arba daryti kitaip...

Aš irgi to norėčiau Bele, bet deja ne žmogaus galioms tokie dalykai. Kad ir kaip norėtume ką nors pakeisti, mums belieka susitaikyti ir judėti toliau. Tad klausiu tavęs ar sutinki už manęs tekėti?

Ką?

Ar sutinki už manęs tekėti ir susikurti naują gyvenimą. Toli nuo praeities, skausmo ir neapykantos?

Ėmiau juoktis. Ko daugiau galėčiau norėti. Vis dar negalėjau patikėti, jog Kasparas čia su manimi. Vis gi kadaise Žygis buvo teisus sakydamas, jog laikas viską užgydo. Na, gal neužgydo tai bent apgydo.

Taip! Sutinku!

Apkabinau jį ir mudviejų lūpos susiliejo. Viešpatie kaip šito pasiilgau.

Myliu tave.

Aš tave irgi.

Pasidėjau galvą jam ant krūtinės ir giliai atsidusau. Pagaliau tikra laimė. Žinojau, jog ateitis man nebebaisi, nes visas negandas įveiksime drauge.