Prisilietus prie skausmo (2/2)

Bet...

Likau pritrenkta.

Nagi, davay pisam. Negi, nori čia kažką...

Tomai išprotėjai? Aišku, kad nenoriu.

Tai neriam. Nejau bijai mokytojos?

Aišku, kad ne. Tik žiauriai nustebau.

Nesitikėjai?

Aišku, kad ne Kolinai.

Kaip jums kilo tokia mintis.

Viską sumanė Rokas. Paskambino man. Aš kitiems ir štai. Mes čia.

Išsišiepė Tomas.

Bepročiai.

Ne. Mes tiesiog pašėlę.

Staiga, suskambo pirmi muzono pagal kurį turėjome šokti akordai. Turėjau išeiti paskutinė, kai Marija su Gabrieliu romantiškai suksis scenos viduryje. Išsigandau. Kas bus jai mus čia uštiks. Nesveikizmas.

Davay pyzdinam.

Gerai, žinoma. Varom.

Būčiau klykusi iš džiaugsmo, bet žinojau, jog tam dar turėsiu laiko. Mes greitai, kiek tik turėjome greitumo ir kiek galėjome tyliai nėrėme į persirengimo kambarį. Ten pagriebiau savo drabužius ir batus. Muzika vis grojo.

Blet, ką daryti su šituo?

Mostelėjau į suknelę.

Pizdų persireng tik greitai.

Gerai.

Dar taip nesinervinau niekada gyvenime. Greitai įlindau į džincus ir ušsivilkau maikę.

Santa. Kur tu?

Išgirdau, kaip manęs ieško mokytoja, nes jau mano laikas išeiti. Greitai griebiau viską kas liko.

Pisam greitai. Vėliau apsirengsiu.

 Išgirdau mokytojos žingsnius artėjant. Mes visi nėrėme pro duris, kurias Žygis jau buvo atidaręs. Tada koridoriumi. Taip nešėmės, kaip dar niekuomet gyvenime nesinešėme. Tik gatvėje adrenalinas atslūgo. Aš pabėgau iš renginio. Vos tik nubėgome nuo tos šūlios ėmėme visi, kaip bepročiai žvengti ir klykauti ant visos gatvės.

Jūs nesveiki, bepročiai!

Užklykiau aš iš visų plaučių.

Aš jus supistai myliuuuuuuuuuuuuuuuuuu!

Mes tave irgi.

Tomas sušiaušė man plaukus.

Labai gražiai atrodai.

Atsiknisk.

Niekada.

Griebiau į glėbį Roką.

Ačiū, ačiūūūū, ačiūūūūūūūūūūū!

Paleisk. Tokios tavo reakcijos nesitikėjau.

Sušiaušiau ir jam plaukus.

Ai, pabaik.

Niekada.

Mes visi čia niekada ir nieko nepabaigsime. Juolab šėlti!

Uškaukė Žygis.

Teisybė!

Užgrowlino Tomas.

Kur drožiam?

Paklausiau aš.

Ai pas Kolį.

O likę jau ten?

Taip. Pamanėme, kad per daug jai atbildėtume visi.

Tai žinoma, kad per daug.

Kolinas gyveno nedideliam name, kurį jam nupirko tėvai. Tas namas buvo vieno aukšto, bet su ne mažai kambarių ir daug erdvės. Padėjau Tomui panešti guminukus, čipsus ir kitą. Jau iš tolo buvo girdėti metaliukas. Subildėjome visi į Kolio namučius. Tenai buvo likusioji mūsų šutvė. Tai Sofija, Česteris, Viktorija, Karolina ir Myja.

Hallo!

Sušukau. Mergos iš karto patylino muzoną, kad būtu įmanoma susišnekėti.

O sveikutė. Na, kaip renginukas?

Nebuvau.

Nes mes pasistengėm.

Tai labai gerai.

Mes jūsų jau laukėm.

Ooooo. Nusimato vakarėlis.

Žinoma!

Žygis nutrenkė savo gitarą. Ant stalo jau buvo kalnas keptos duonos, trys milžiniškos picos, fry bulvyčių kalnas ir daug kitokio gėrio.

Tomai, prigriebėt guminukų?

Paklausė Myja.

Žinoma, čipsų irgi.

Puikumėlis.

Tu pati, kaip čipsiukas.

Leptelėjo Tomas.

Ušsikišk.

Nenoriu.

Aš subėriau čipsus į lėkštę.

Karolina, atnešk dar porą guminukams?

Paprašiau.

Gerai, žinoma.

Ji pastatė savo taurę ant stalo ir nuėjo į virtuvę. Kai grįžo sudėjau ir guminukus. Žygis ipylė gėrymų. Ant stalo buvo kolos, alaus, energetinio, fantos, spraito, kažkokių sulčių, degtinė ir vynas.

Na ką, vakarėlis te prasideda!

Ušklykė Viktorija.

Jap, į trasą!

Užgrowlino Tomas. Sofija nusijuokė, o tada... Tada prasidėjo... Kolinas ant visų kolonkių ušplėšė Slipknot. Aš pasiėmiau kolos ir keptos duonos pradžei. Tada įsitaisiau ant sofos šalia Roko ir Žygio.

 Dabar gal laikas papasakoti iš kur juos visus pažystu. Su žygiu ir Česteriu susipažinau vienoje vietikėje. Ten galėjai varyt nesvarbu kiek tau metų. Na, žinoma mažamečių ten nebūdavo. Jauniausiems po trylika, keturiolika metų. Tą skylę ištraukiau iš Facebook. Tiesą sakant joje susipažinau su visais. Mes visi bendravome jau trejus metus. Kadangi pradėjau pankuoti nuo keturiolikos. Žygis yra pankas. Jam aštoniolika. Jis aukštas šviesiaplaukis. Plaukai išskusti, paliktas, tik vidurys. Akys linksmos, žydros. Turi bent šešias tatų ir penkis auskarus. Du antakiuose, vienas nosyje ir dar du ausyse. Jis linksmas, mokantis įsilieti į kompaniją ir pritraukti dėmesį, nuoširdus ir draugiškas. Česteris yra metalistas. Ant jo rankų belekiek tatų. Sakė, kad dauguma pats pasidarė namų sąlygomis. Jam dvidešimt dveji. Jis aukštas. Aukščiausias iš visų bernų. Jo plaukai tamsūs, siekia mentis. Kai mes susitikome pirmą kartą palaikiau jį merga ir Žygio paklausiau, kuris buvo kartu su Česteriu toje vietikėje ar jis jo pana. Tai kiek žvengo ten buvo... Net dabar juokinga prisiminti. Jo Akys tamsiai rudos. Jis mielas, draugiškas, kūribingas. Yra parašęs porą dainų, bet nežada kurti savo grupės. Mėgsta piešti ir laisvalaikiu sportuoti. Jis rengiasi, kaip grynas metalistas. Odinės kelnės, striukė, turi nemažai žiedų ant rankų. Kolinas baikeris. Jam dvidešimt trys. Jis neaukštas, plaukai paversti dredais tamsūs, akys pilkos. Jo didžiausias malonumas važinėtis mociku. Kitą savaitę dalyvaus kažkokiose varžybose. O šiaip jis nenustykstantis vietoje, nuolat visko prisigalvoja, yra labai nuoširdus ir kartais per daug atviras. Tomas. Va čia tai frantas. Jam šešiolika. Jauniausias ir vėliausiai neskaitant Roko prisidėjas prie mūsų šaikos. Tik pradėjęs pankuoti. Jau turi nedidelę skiauterę. Jo plaukai šviesiai geltoni. Žiūrint dienos šviesoje jie atrodo, kaip grynas auksas. Jis neaukštas, jau pasidaręs vieną tatų ir prasivėręs auskarą antakyje. Apranga, na, žinot. Jo akys žydros. Tiesą sakant žydresnių dar nebuvau mačiusi. Jis irgi, kaip Kolinas negali nustykti vietoje, jam būtina ką nors veikti. Jo pasisakymai tai išmuša iš vėžių. Kartais nežinai kaip reaguoti. Vieną kartą žvengi atrodo iš nieko, o kitą jis gali labai daug tiesos apie tave patį pasakyti. Kartais atrodo, kad jis su savo liežuviu gali prisidirbti labai daug. Mokykloje jis drebia ką galvoja visiems neskaitant ir mokytojų. Nebijo išreikšti savo nuomonės. Moka ją apginti. Yra linksmas, nuoširdus ir labai draugiškas. Labai gražiai piešia, lanko plaukimą ir Dziudo. Taigi pradžioje susipažinau su Žygimantu ir Česteriu. Po kiek laiko su Kolinu, paskui mūsų kompaniją pagyvino merginos. Vieną vakarą į klubą atėjo Karolina. Ji neformalė. Yra dažiusi plaukus net septynis kartus. Jai dvidešimt, turi žaliai mėlynas akis, o kai supyksta, geriau į ją nežiūrėti. Dabar ji plaukus irgi pavertusi dredais. Turi šešis auskarus ir tris tunelius. Tada atvarė Myja ir Viktorija. Myja neaukšta, plaukai raudoni, bet ji juos dažo mėlynai, nes sako, kad negali pakęsti raudonų plaukų. Ji metalistė. Yra prasivėrusi žiedą nosyje, turi po tris auskarus ausyse ir visuomet jos rankos nukrautos žiedų. Dėl to žiedo nosyje Kolinas pirmą mūsų visų pažinties vakarą, kai Myja tik prisidėjo prie šaikos išvadino ją buliumi. Už tai jis buvo išvadintas motociklų smarve ir apipiltas dektine. Myja yra sunkoko charakterio. Supykusi dažnai stato ignorus. Ją supykditi yra nesunku, bet šiaip yra miela, nuoširdi, linksma ir mokanti puikiai iš nieko susukti vakarėlį. Viktorija yra pankė. Jai dvidešimt. Yra paprasta, labai linksma ir mokanti greitai susirasti draugų. Groja pianinu ir lanko dailujį čiuožimą. Jos plaukai rudi. Ji visada juos velia, akys rudos, turi penkis auskarus ir keturias tatų. Taigi, taip mūsų šaika ir susibendravo. Iš pradžių mes visi bendravome kaip draugai. Susitinkam, pabendraujam. Paskui Kolinas ėmė susitikinėti su Myja, o dar netrukus apsigyveno kartu. Tada visi ėmėme rinktis pas jį. Tai būdavo mūsų nuolatinė susiburimų vieta. Tada Žygimantas susikukavo su Karolina. Paskui Česteris su Viktorija. Tik aš likau be poros, bet todėl tikrai prasčiau nesijaučiau. Tada vieną vakarą, tik pyst ir Tomas atvarė į tą pankų lindynę. Nu, ten rinkdavosi ne vien pankai, bet ir metalistai, gotai ir neformalai ir panašūs žmogeliukai. Jis atvarė ne vienas, bet su savo šulioke Sofija, kuri irgi buvo pradėjusi neseniai pankuoti. Sofija buvo panašaus ūgio, kaip Tomas ilgais šviesiais plaukais, kurie siekė juosmenį. Sportiška, nes lankė lengvają atletiką ir karatė. Iš jos mėlynų akių visada galėdavai matyti apie ką ji galvoja ar kaip jaučiasi. Neveltui sakoma akys mūsų sielos veidrodis. Kol kas ji nieko nesidarė su plaukais, bet prasivėrė penkis auskarus ausyse ir vieną lūpoje bei pasidarė vieną tatuiruotę. Jai patinka skaityti įvairias knygas, todėl mudvi greitai radom bendrą kalbą. Taip pat ji mėgsta ir vaidinti teatre, bet niekada nelankė dramos būrelio. Šiaip turi gabumų vaidybai. Jai septyniolika. Šiaip ji gana rami, bet jai ją sunervindavai, tai ji galėdavo meistriškai atsikirtinėti, o jei ją supykdidavai, tai pajusdavai to skonį, nors ji nemokėdavo ilgai pykti. Šiaip buvo linksma, atvira ir draugiška, bendraujanti su visais. Taigi ir visa mūsų šaika. Tomas ir Sofija greitai įsiliejo į mūsų senokai nusistovėjusį būrį, nes mums visiems reikėjo naujų vėjų, be to jūs jau žinote koks tas Tomas.

Mūsų vakarėlis įsisiūbavo. Jau buvau nemažai prisikirtusi picos ir bulvyčių, bet vis tiek nusitvėriau guminukų.

Ei, padarom varžybas!

Vos įstengė perrėkti muziką Žygimantas.

Nu, davay varyk!

Atsišaukiau. Kolinas pritildė muziką, kad Žygutis nesusiplėšytu savo balso stygų.

Čia juk yra daugybė fantos, spraito ir kolos.

Nu ir ką?

O va tą Karolina, kad mes galime padaryti varžybas, kuris pirmesnis ižgers viską per trisdešimt sekundžių tas galės suvalgyti visas bulvytes, kurios yra likusios.

O kas prakiš?

Paklausiau.

Na, tas... Dėl to dar pažiūrėsim.

Gerai sutinku. Kas už?

Visi sutiko ir Žygis padalino Kiekvienam butelius. Buvau labai ištroškusi, nes mane valandą nenuilstamai tampė Rokas ir Žygis, nes jie tarpusavyje susilažino iš snikerso, kuris pirmas mane užknis. Žygis sukdamas mane ratu suvėlė visus plaukus, o Rokas kai mane šokdino ale netyčia apipylė keptos duonos trupiniais iš savo lėkštės. Aš pasakiau, kad nei vienas nelaimėjo ir jie abu vienas kitam turės pirkti snikersus. Taigi šios varžytuvės man buvo kaip tik.

Dėmesio! Pradedam.

Iš karto išgėriau savo vieną butelį kokakolos, du fantos ir tris spraito. Ne, po šiandienos mano skrandis tikrai sustreikuos. Laimėjau.

Sveikinu Santa.

Oi geriau nereikia.

Kodėl?

Nes jei rytoj atsistosiu nuo kluozeto bus labai gerai.

Žygis nusijuokė. Vėl užgrojo muzikytė. Šį kartą Five finger death punch. Pasiėmiau guminukų.

Kiek tu gali valgyt?

Paklausė Rokas įsipildamas sulčių.

Nežinau.

Blet, koks vynas bjaurus.

Aha, aš jo iš viso tik pusę taurės išgėriau. Brrrr.

Nusipurčiau.

Man visą vakarą skambinėjo šokių mokytoja, paskui mama, bet aš nekreipiau dėmesio, o paskui visai telefoną išjungiau.

Varom pašokt?

Gerai.

Nuvariau su Kolinu. Myja buvo neblogai pritvojus, bet alkoholis ją veikė tik tiek, kad ji juokėsi net iš to kas buvo visai nejuokinga. Mes su Kolinu tiesiog sukomės ratu ir šokome galvąkratį. Ne, kūnekrątį. Apžvelgiau visus. Tik su šiais žmonėmis, neskaitant mano tėčio galėjau būti visiškai savimi. Galėjau savęs nevaržyti. Galėjau darkytis ir išdirbinėti ką noriu ir niekas neknisdavo man proto, kad mandagiau elgčiausi. Čia visi būdavo savimi. Mes visi mylėjome vienas kitą. Kaip brolius ir seseris. Žinojome apie vienas kitą apsoliučiai viską, net su kokia pižama miegame. Na, gal čia kiek per stipriai, bet esmę jūs supratote. Aš mylėjau šią savo šaiką. Ne, ši šaika buvo mūsų visų. Ši šaika esame mes. Ši šaika ir būsime mes. Visados. Roką nuo sofos nutempė Karolina.

Ei, ką dirbi?

Kelkis nuo šitos sofos ir einame padūkt!

Jie ėmė suktis ratu ir išsidirbinėti pasiėmę po kaupiną taurę šampano. Žygis su Viktorija ir Česteriu lošė aliesą. Pažvelgiau į Tomą ir Sofiją. Jie žiūrėjo vienas į kitą. Abu sėdėjo skirtingose stalo pusėse. Jūs galvojat na, ir kas čia tokio. Tomo akys buvo kažkokios keistos užsisvajojusios, lyg jis būtu ne čia, o kažkur kitur. Tai buvo neįprasta jam. Prisiminiau, jog tokį jo žvilgsnį nejučia matau jau porą savaičių. O gal jau mėnesį. Pažvelgiau į Sofiją. Ji žvelgė ne į Tomą, bet pro jį. Lyg nematytu jo. Nors ne ji, tarsi bijojo į jį pažvelgti. Kas čia vyksta... Susimąsčiau. Karts nuo karto pagalvodavau, kad Tomas ir Sofija būtu nebloga pora, bet žinot, kaip atrodo poruoji ką nors su kuo nors, vliesi, bet kartu ir pagalvoji, jog greičiausiai jie nebus kartu. Na, tai ne tau spręsti. Vėl ušsišokau su Kolinu. Staiga, kažkas šliūkšt. Likau šlapia nuo galvos iki kojų.

Eiiiiiiii!

Gerų maudynių Santut.

Rokai, tu už tai atsiimsi. Pamynėsi mano žodžius.

Aha, o čia tau buvo už ugneplaukį.

 Griebiau iš lėkštės keptos duonos riekę, kuri buvo likusi paskutinė ir norėjau jos padažu išterlioti jo drabužius, bet jis įsižiojo ir kažkaip, bet aš sukišau duonos riekę jam į burną. Jis ją kramtė šypsodamasis puse lūpu, kiek tai buvo įmanoma, paskui tarė.

Ačiū.

Vėl apsidairiau, Tomas buvo kažkur dingęs, o Sofija sėdėjo prie stalo viena. Priėjau prie jos.

Ei kur Tomas?

Nežinau.

Atsakė ji tokiu balsu, lyg ketintu verkti. Tada pati atsistojo ir kažkur išėjo. Nesupratau kas čia vyksta. Nutariau paieškoti Tomo.

Santa, kur tu?

Į tūliką!

Apėjau visą namą, bet Tomo niekur neradau. Tada išėjau į lauką. Vėjas kiek pradžiovino mano šlapią megstinį. Debilas Rokas. Gerai, kad ne daug vandens turėjo. Pamačiau Tomą. Jis sėdėjo ant Kolino namo kiemo tvorelės, kuri skyrė jo namą nuo kaimynų. Žvelgė į niekur. Mačiau, kad jam liūdna. Priėjau ir atsisėdau šalia.

Kas nutiko Tomai?

Ai... Nieko...

Nemeluok. Esame pažystami jau pusę metų ir manau, kad pakankamai manimi pasitiki ir esame pakankamai geri draugai, kad galėtum man išsipasakoti. Juk pasitiki manimi?

Žinoma, Santa. Tik nenoriu savo problemom užkraut.

Neužkrausi, nes draugo, draugo problemos neužkraus.

Jis nusijuokė, bet liūdnai.

Matau, kad ir Sofija kažkokia ne sava. Tarp jūsų kažkas įvyko?

Ne.

Tai kas yra?

Ai...

Nagi, Tomai.

Jis tylėjo, paskui pratarė.

Tiesiog, Sofija man jau seniai patinka.

Oooo, čia tai geras ir kur problema?

Na, nežinau. Manau, kad aš jai nei iš tolo nepatinku.

Kodėl? Nu, čia dabar.

Na, mano charakteris ir visą kitą. Manau, jog ji apie mane mano, kad esu per daug lengvabūdiškas.

Neprisigalvok nesąmonių. Tavęs nei iš tolo nepavadinsi lengvabūdišku.

Na, tada gal per daug vaikiškas.

Nei velnio. O be to tu dar esi vaikas.

Jis man kumštelėjo. Nusijuokiau.

Ne, Tomai tu tikrai neesi per daug vaikiškas. Jei turėčiau tokį vaikiną, kaip tu aš labai džiaugčiausi.

Ir kuo gi. Neesu niekuo ypatingas.

Vat esi. Savo charakteriu, linksmumu, nuoširdumu ir vaikiškumu, nes to reikia. Tu pašėlęs ir nenustykstantis vietoje. Tu būtinai pasakysi ką nors tokio...

Vat dėl to ko nors tokio, gal dėl to aš ir atrodau toks vaikiškas, nes per daug nusišneku.

Tu nenusišneki.

Nejaugi?

Taip, juk tu nesvaidai bairių apie tai, kad aš pavirsiu drambliu jei valgysiu per daug arba, kad stebiesi kaip Kolinas dar savo smegenų nepametė važinėdamas mocikais.

Jis tylėjo.

Gal ir tu teisi Santa, bet yra dar viena problema.

Kokia?

Ai neseniai mačiau Sofiją besitrainijančią su tokiu savo klasioku, kurio tėvai kažkokie ten įmonės direktoriai. Ir šiaip... Ji verta geresnio nei aš...

Klausyk, Tomai, kaip draugė draugui pasakysiu. Atsiverk tu jai. Tiesiog daryk taip, kaip visada darai. Prieik ir drėbk į akis ką galvoji, o paskui galėsi svarstyti, tai ko čia dabar tik pats prisigalvoji.

Gal tu teisi.

Ne gal, o taip. Varyk drauguži.

Staiga, su trenksmu atsivėrė namo durys ir išbildėjo visi.

Štai kur tu Tomai. Per tavo nebuvimą šitos...

Kolinas mostelėjo į Karoliną ir Viktoriją.

Sutriuškino mus per aliesą.

Tai, todėl, kad jūs daug žodžių nežinojot ir neatspėjot.

Ne todėl...

Vat todėl.

Apžvelgiau visus ieškodama Sofijos. Pamačiau ją. Ji sėdėjo ant Kolino malkinės stogelio. Kumštelėjau Tomui.

Nagi, varyk.

Jis atsistojo ir nuėjo. Sugniaužiau už jį špygas. Kolinas klestelėjo į savo vaikystės supynes.

Stebiuosi, kaip jos tave išlaiko, kai esi suaugęs.

Pasakė Vikė.

Jas pagamino mano senelis.

Jis ėmė supuotis. Rokas prisėdo šalia manęs.

Tai tarp Tomo ir Sofijos kažkas vyksta?

Ir tu pastebėjai?

Mačiau visą vakarą, kaip jiedu vienas į kitą žvilgčiojo. Tik aklas nesuprastų.

 Rokas nusivaipė.

Aš tikiuosi jiems pavyks.

Aš irgi. Jiedu tinka vienas kitam.

Mudu sužiūrome į Tomą, kuris priėjo prie Sofijos. Jau tikėjausi, kad jis tiesiog įsitaisys ant malkinės stogelio šalia jos ir pasikalbės, bet Tomas, kaip visada savo charakteryje... Ne taip, kaip normalūs žmonės. Jis iš karto ėjo prie veiksmo. Nutempė Sofiją nuo malkinės stogelio. Ji tik suklykė.

Ei, ką dirbi?

Nieko.

 Atsakė jis ir pastatė ją ant žemės. Tada abudu susėdo ir ėmė kalbėtis. Mačiau, jog tai patraukė Kolino ir Myjos, kuri įsitaisė šalia jo prie supynių dėmesį.

Ai, vienu žodžiu, aš tave myliu Sofija. Jau seniai.

Ką?

Teisingai išgirdai. Galiu pakartoti jei reikia.

Pakartok.

Ji nusišypsojo.

Aš tave myliu Sofija.

Ir tai tu sakai?

Taip aš, Tomas.

Sofija tylėjo, kaip be žado. Tada tyliai, vos išgirdau pratarė.

 Jau galvojau, kad nesulauksiu to. Aš tave irgi myliu Tomai.

Buvo smagu žiūrėti į nustebusį Tomą.

Bet... Sofija, bet kaip Renatas su kuriuo tu...

Ji nusijuokė ir sušiaušė jam plaukus.

Jis šiaip bandė mane kabint, o aš jau galvojau, kad tu vis tiek niekada man nepasakysi, kad mane myli, tai ir nuėjau su juo į kelis pasimatymus, o paskui jis paprasčiausiai ėmė mane knisti ir pasakiau jam, kad nieko iš to neišeis. Štai ir viskas. O tu galvojai, kad jis mano vaikinas?

Na, panašiai. Dar galvojau, kad negalėčiau niekada tau patikt.

Ką? Nesamonė. Kodėl?

Ai, galvojau, kad mano kvailas charakteris, kad užknisu tave ir visus su savo nesamonėm, kad...

Taip niekada nebuvo ir nebus, nes myliu tave jau nuo tada, kai pirmą kartą susitikom mūsų mokykloje ir tu netyčia mane apipylei vandeniu. Tada prisimeni mudu išvadinome vienas kitą įvairiais žodžiais. Jau tada patraukei mano dėmesį pankiūkšti. Aš irgi galvojau, kad visai tavęs nedominu ir nedrįsau tau pasakyti, kad tu irgi man patinki, nes bijojau, kad atstumsi mane ar pasišaipysi.

 Niekada.

Jis parvertė ją ant žemės ir jiedu ėmė bučiuotis.

Ooooo veiksmas vyksta.

Sušuko Česteris.

Valio!

Ėmiau ploti.

Turim dar vieną naujai iškeptą porą.

Kai grįžau namo... Nežinau, kaip tai nupasakoti kas ten dėjosi. Tikėjausi, kad gausiu pylos už pabėgimą iš renginio, bet mano mamytė pavarė... Vos spėjau įžengti pro duris ji nutvėrė mane už pakarpos ir šiurkščiai pastūmė ant kėdės. Likau pritrenkta, todėl tylėjau.

Mažvaikė.

Drėbė ji.

Visiškai jokio atsakingumo! Tu žinai kokią gėdą aš patyriau, kai šokių mokytoja Tamara paskambino? Ar žinai!

Tylėjau. Tėčio nebuvo, nes išvaręs į poros dienų komandiruotę.

Reikės pašnekėti su Vytu, kai pargrįž. Visai nuo pavadžio nutrūkai! Kas tavo drabužiams? Kur basteisi šitiek laiko? Nei atsiliepei nei ką. Ką man galvoti! Atsakyk, ką?

Nežinau.

Pajaučiau kaltę. Reikėjo bent mamai pranešti, kad viskas gerai.

Santa, esi ne be maža mergaitė. Maniau, kad turėtum žinoti kur normos! Atėjai su šitais skudurais į renginį. Mokytoja nežinojo kur dėtis, kai pamatė tave tokią, o dar kai pabėgai! Apie ką tu mąstai?

Apie nieką.

Kai pabėgai mokytoja suprato, kad nepavyks deramai sušokti šokio. O juk ji prašė, kad viskas būtu atlikta be priekaištų, o tu nusprendei viską sugadinti ar ne?

Tylėjau.

Visiškai jokios atsakomybės, kaip maža. Prisigalvojai visokių nesamonių. Kur tu buvai!

Su draugais.

Ji paniekinamai nusijuokė.

Su tais trim metalistais, baikeriu ir trimis pankais?

Linktelėjau.

Jie garantuotai tave iš kelio išves. Kad jau išvedė. Tu nebesuvoki ką darai! Mokytoja Tamara pareiškė, kad nebenori daugiau tavęs matyti ir kad nenori jokių atsiprašimų girdėti, kad tu esi blogiausia jos pažinota ir nesuvaldomiausia mokinė. Be to tinginė. Tave išmetė iš šokių.

Na, ir gerai.

Gerai?

Vengiau žiūrėti į mamą. Ji tikrai buvo pikta. Gal antrą kartą gyvenime tokia pikta.

 Vytas dėl visko kaltas. Per daug laisvai su tavim elgėsi. Leido tau daryti ką nori! Štai kuo pavirtai. Paugle maištininke! Aš turėjau sumokėti už tai, kad tu nebelankytum pamokų, o tu sakai gerai!

Staiga ji man trenkė per veidą. Be jokio ispėjimo. Geriau į mane būtu trenkias žaibas. Pasijaučiau labai maža ir menka. Jaučiau kaltę ir neteisybę. Nežinau... Jaučiausi niekuo. Nesitikėjau, kad mano mama man trenks. Ko jau ko, bet šito... Atsistojau ir tramdydama ašaras pasakiau.

Aš neprašiau tavęs, kad įrašytum mane į tuos šokius ir nesijaučiu kalta, kad nenoriu jų lankyti. Nebaudžiama už tai jei elgiesi taip, kaip nori ir sakai ką nori. O jei baudžiama, tai nebežinau kur šitas pasaulis, o teisingiau mėšlo bedugnė nusiris.

Tada išėjau iš kambario.

Santa, grįžk!

Nei neketinau.

Tau namų areštas! Visai savaitei! Po pamokų niekur tik namo! Atvažinėsiu tavęs po pamokų pasiimti!

Dar geriau. Uždariau kambario duris ir susisukau į kamuoliuką. Taip, negerai pasielgiau, kad nepaskambinau ir neįspėjau mamos, bet nenorėjau moralų. Nenorėjau, bet jų vis tiek gavau. Ašaros tyliai ėmė ristis skruostais. Niekada niekas manęs nemušė. Pabardavo tik žodžiais. Visada galvojau, kad žodžiai yra veiksmingiausia priemonė jei nori ko nors pasiekti, o ne smurtas. Taip mane išmokė tėtis. Norėjau vėl grįžti į Kolino namus. Pas savo mylimą šutvę.

Slinko ilga ir kankinanti savaitė. Rokas ir visi kiti mano šutvės nariai užjautė mane dėl arešto. Bet na, ką padarysi. Priviriau košės dabar turiu srėpti. Ir tai areštas bus neamžinai. Šeštadienį bus Kolino mociko varžybos. Tikėjausi, kad mama mane išleis.

Pagaliau penktadienis. Nutariau su mama pasikalbėti dėl mociko varžybų. Ji jau buvo kiek atsileidusi.

Mama?

Ką?

Rytoj bus mano draugo baikerio motociklų varžybos.

Ir?

Ar galėsiu į jas važiuoti?

Ji kurį laiką tylėjo ir mąstė. Galų gale ištarė.

Santa, aš labai tavim nusivyliau, kai sugadinai renginį ir apkvailinai mane prieš mokytoją Tamarą.

Žinau mama. Labai atsiprašau.

Tikėjausi, kad jau esi suaugusi, bet panašu, kad nelabai. Skambinau tau visą vakarą. Pykau, o paskui prisigalvojau visokių nesąmonių. Galvojau skambinti į ligonines, kad kas nors nutiko, kad pakliuvai į bėdą, o iš tavęs nei žodžio. Vyto nebuvo. Buvau viena ir ką man reikėjo daryti? Tu neatsiliepei. Nepranešei man, kad viskas gerai. Santa, esi mano dukra ir kad ir kaip ant tavęs pykčiau, bet aš tave myliu ir...

Mama apsiverkė. Priėjau ir apkabinau.

Mama, ša šššš. Atsiprašau. Tikrai labai atsiprašau. Prižadu, kad daugiau to nebus. Atsiprašau. Nenorėjau tavęs jaudinti, tiesiog... Buvau savanaudė. Man tie šokiai nepatiko ir aš tiesiog nepagalvojau apie pasėkmes. Atsiprašau. Tikrai nenorėjau, kad tau tektu dėl manęs gėdytis. Atsiprašau. Prižadu, kad daugiau tai nepasikartos. Visada, kad ir kaip būsiu prisidirbusi, bet pranešiu, kad man viskas gerai.

Atsiprašau už tai, kad trenkiau tau. Atleisk.

Nieko viskas gerai. Ir tu man atleisk, kad nepagalvojau apie tave. Atsiprašau.

Nieko viskas gerai. Atleidžiu. Tu tiesiog visada pasakyk, kad tau viskas gerai ir kada grįži gerai?

Gerai žinoma. Tai ar galiu važiuoti į motociklų varžybas?

Gerai gali. Areštas pasibaigė. Tik pranešk man kada grįži ir kur esi gerai?

Gerai. Ačiū.

Nėra už ką.

Taigi, su mama susitaikiau. Viskas grįžo į senas vėžes.

Rytojus. Susitikau su Roku, Žygiu, Tomu, Sofija, Česteriu ir kitais autobusų stotyje, nes turėjome važiuoti į Plungę. Kolinas jau buvo ten. Taigi, subrazdėjome visi į autą ir nuburzgėm.

Laukia ilgas kelialis.

Aha Žygi.

Kolinas man tik pabando prakišt.

Jis neprakiš Myja. Juk jis toje komandoje geriausias.

Nu, visko būna Tomai.

Čia tavo Santa. Palikai pas mane.

Rokas padavė man mano rankinę.

O, dėkui.

Nėra už ką.

Atsisėdau šalia jo. Už mūsų galiorkei įsitaisė Tomas, Sofija, Vikė ir Myja, o priešais mus su Roku, Česteris, žygimantas ir Karolina.

Važiavome tik valandą, o mane jau mirtinai užkniso. Tomas ten apie kažką su Sofi pliurpė. Vikė ir Karolina miegojo, Myja klausėsi muzikos, o Česteris ir Žygis kažkokį žaidą per telą lošė. Galų gale ir Roko galva nusviro man ant peties. Probėkšmiais žvilgčiojau į jo išsidraikiusius raudonus plaukus. Jo veidas jam miegant atrodė, kaip vaiko. Jis atrodė toks mielas ir toks pažeidžiamas. Džiaugiausi, kad man pavyko gražinti jam norą gyventi. Staiga, mane išgąsdino viena mintis. Bet ar ilgam? Juk niekada negali žinoti kas bus rytoj. O jei Roko gyvenime atsitiks kokia nelaimė ir jis vėl nugrims į savo egzistenciją? Paglosčiau jo plaukus. jis net nesureagavo. Nenoriu, kad jis dar patirtų kokį skausmą. Nesvarbu fizinį ar dvasinį. Nenoriu, nes jis ir taip per daug prisikentėjo. Pajaučiau švelnumą. Tokį, kurio iki šiol neesu jautusi. Pasimuisčiau. Kas čia dabar man? Tai tikrai nebuvo seseriškas švelnumas, kai rūpiniesi labai mylimu broliu. Ne, tai buvo kažkas kitokio. Vėl pažvelgiau į jį. Jis pasimuistė ir jo plaukų sruoga pakuteno man skruostą.

Santa... Nenoriu tavęs prarasti. Santa...

Ša.

Raminamai uždėjau ranką jam ant kaktos. Jis neatšlijo. Gal todėl, kad miegojo, bet nusiramino ir vėl paniro į miegą.

Pagaliau atvarėm. Išsikraustėm iš auto ir nuvarėm ieškoti kažkokios ten aikštės kur turėjo vykti visas reikalas.

Gal ten?

Nežinau Tomai pabandom.

Blemba, čia kažkokia parduotuvė, čia barpalaikis, čia iš viso kažkoks kino teatras. Klausyk Myja tu gal jam paskambink.

Palaukit tuoj. Nekelia po velnių.

Tai gal į tą pusę varom?

 Gerai Česteri varom, bet jei ten nieko nebus aš... Nežinau ką padarysiu. Užkniso.

Žodžiu, mes dar apie valandą prasibastėm, kol Rokas pamatė kažkokį sambūrį.

Ei, žiūrėkit ar ne ten?

Mes nuėjome link kažkokios gatvės. Ten buvo krūvos žmonių, o ne toliese didelė aikštė, kurioje buvo gal apie 200 baikerių ir tiek pat mocų.

Jo čia.

Visi sustojome vienon krūvon ir ėmėm žiūrėti. Išėjo šventės organizatorius ir pranešė, kad šiandien šioje vietoje rungsis motociklininkai iš įvairiausių miestų ir kovos dėl geriausio baikerio vardo Lietuvoje. Tada jis davė ženklą ir visi baikeriai iš karto užlipo ant mocų. Ouveno nemačiau.

Klausykit, ar kas nors matot Koliną?

Ne, aš nematau, o tu Karolina?

Aš irgi. Tomai?

Nežinau. Kažkaip nesimato.

Tai gal mes ne ten atvarėm?

Aišku, kad ten. Kaip tai ne ten.

Oras net sušvilpė, kai užsivedė visi motociklai.

Pasiruošt, dėmesio, startas!

Visi, kaip vienas baikeriai išlėkė į aikštės pakraštį. Net negalėjau įžiūrėti jų. Jie visi taip greitai varė, kad nebuvo įmanoma atskirti. Mūsų visų rūbai iš karto apsinešė dulkėmis. Žmonės ėmė ploti. Staiga, pamačiau Koliną. Jis sėdėjo ant vieno iš motociklų per vidurį eilės. Staiga, jis davė gazo ir įsiveržė į priekį.

Taip, Kolinai varyk!

Užklykiau.

Nagi, Koli. Parodyk klasę!

Prisidėjo ir Tomas.

Kolinai, Kolinai, Kolinai!

Skandavo visi. Myja net atsistojo ant suoliuko ir ėmė ploti. Aš nelabai galėjau įžiūrėti, kuris baikeris pirmauja, nes greitis buvo didžiulis.

Nagi, Koli varyk seni!

Riaumojo Žygis.

Taip, Kolinai!

Mes vieni per kitus klykėm ir mojavom. Kolinas staigiai pasuko ir užsinešė ant kampo visiškai prisiplojas prie motociklo vairo. Jau išsigandau, kad jis tėkšis, bet jis įstengė suvaldyti motociklą ir aplenkė baikerį su raudona striuke, kuris važiavo pirmas.

Taip!

Koli!

Nagi, varyk!

Kiti žmonės irgi kažką skandavo, o mūsų šutvikė plojo ir švilpė. Praėjo valanda. Kita. Kolinas atsidūrė beveik prie eilės galo. Pažvelgiau į kitą aikštės pusę. Ten pamačiau raudoną liniją ir supratau, jog tai finišas. Nebedaug liko.

Koli, nedrįsk pasiduoti!

Suklykiau.

Koli, varyk!

Jis pasiruošė ir vėl įsiveržė į priekį. Kiti nuo jo ne per daugiausiai atsiliko. Dar šiek tiek... Kolinas pirmas pasiekė finišo liniją ir sustojo.

Yes!

Laimėjo!

Koli, Laimėjai seni!

Šaukėme visi ir šokinėjome.

Taigi, metas paskelbti rezultatus. Turiu pastebėti, kad šiemet susirinko tikrai šaunūs baikeriai ir visi nenorėjote vienas kitam nusileisti, bet deja turi laimėti tik vienas ir su džiaugsmu pranešu, kad antrasias motociklų lenktynes rengiamas Plungėje laimėjo ir geriausiu Lietuvos baikeriu tapo. Kolinas Vilčinskas!

Mes tiesiog pakvaišome. Visi ėmėme pašėlusiai ploti ir staugti, o Myja nušoko nuo soliuko ir nubėgo pas Koliną. Netrukus jis išsišiepes su padėka ir medaliu ant kurio buvo parašyta „Geriausias Lietuvos baikeris“ priėjo prie mūsų.

Sveika, mano palaikymo komanda.

Visados!

Užriko Žygis.

Senuk parodei tikrą klasę! Aš net neabejojau, kad laimėsi.

Ačiū Tomai. Ačiū jums visiems. Žinot, kad aš visus jus labai myliu.

Koli, sveikinu drauguži.

Apkabinau jį.

Ačiū Santa.

Ir aš tave sveikinu.

Ačiū Rokai. Iš tikrųjų be jūsų aš nebūčiau laimėjas.

Būtum.

Nebūčiau, nes jūs esate mano šeima.

Visi nusijuokėme.

Mano pergalė yra ir jūsų pergalė.

Na, varom švesti?

Užriko Myja.

Žinoma, kaip neatšvesi galingojo Kolino Vilčinsko pergalės.

Nusijuokė Tomas.

Eik tu...

Kolinas irgi nusijuokė. Mes kratėmės iki Vilniaus tada visi linksmai užėjome į „pardę ir prisipirkome maisto. Guminukų, čipsų, šokolado, fantos, kokakolos, keptos duonos, tris šaldytas picas, sidro ir vyno. Paskui dar nusipirkome kebabų ir bulvyčių. Tada visi nuvarėme pas Koliną, kaip visada. Užsileidome mylimos muzikytės ir ėmėm šėlti.

Už Koliną!

Taip, įsveikatą!

Susidaužėme su Tomu.

Už tai, kad būtum visada toks greitas, koks buvai šiandien varžybose!

Visi mes susidaužėme. Paskui šokome galvąkratį, kaip visada ir kvailiojome.

Santa, galima?

Žinoma.

Nuvariau su Tomu. Kolinas bandė ant rankų išlaikyti ketures pilnutėles taures su vynu. Mes tiesiog sukomės ratu ir šokome galvą kratį.

Kaip tau su Sofija?

Labai gerai!

Džiaugiuosi dėl jūsų.

Ačiū. Žinai jei ne tu gal aš niekada nebūčiau išdrįses prisipažinti Sofi.

Nėra už ką drauguži.

 Mudu draugiškai apsikabinome ir vėl sukomės ratu. Myja su Karolina rungtinevo, kuri per minutę sugebės suvaryt visą kebabą, o Česteris su Vike irgi šoko. Paskui mes išbrazdėjome į lauką, nes viduj užkniso. Kolinas su Myja įsitaisė ant jo supynių ir ėmė suptis pakabinę žemyn galvas.

Kaip veža.

Žinau.

Likusieji išskyrus Tomą atsinešė kortas ir ėmė lošti durnių.

Iš ko lošem?

Paklausė Žygimantas.

Iš to, kad tas kuris pralaimės bus apmėtytas bulvytėmis.

Pasiūlė Vikė.

Bulvyčių gal gaila.

Tai, gal iš to, kad tas kuris pralaimės turės suvalgyti saują smėlio.

Gerai Česteri sugalvojai. Visi sutinkat?

Aha.

Varom.

Tomas užsilipo ant Kolino namo stogo ir užriko.

Aš niekada nesuaugsiu! Nes nenoriu!

Ir nereikia! Tave mylėsiu net ir jei būsi vaikas! Visados ir amžinai!

Atkirto jam Sofi.

Jis staiga įsibegėjo ir nušoko nuo stogo. Tada pagriebė Sofiją ir su visais rūbais įmetė ją į ežeriuką, kuris buvo visai čia pat. Ji klykė ir juokėsi.

Beproti tu!

Pasimaudymas nepakenks!

Nesveikas juk galėjai susižeisti!

Ai...

Ne ai... Būk gerutis daugiau taip nesielg, nes kaip aš gyvenčiau jei užsimuštum?

Taip kaip gyvenai iki tol, kol susipažinom.

Tikrai ne pankiokšni.

Tada jie ėmė bučiuotis. Sofijos plaukai varvėjo. Buvo miela į juos žiūrėti.

Eik tu! Blet kaip tai!

Na, vat Žyguti prakišai.

Santa, paduok man skardienę kolos, nes noriu padaryti Sofi šukuoseną!

Sušuko Tomas.

Gerai!

Numečiau jam dvi skardines kolos.

Prašau nereikia ką?

Aš tik pajuokavau.

Tomas vėl ją pabučiavo ir davė vieną skardinę. Pažvelgiau į lošenčius durnių.

Tai kas prakišo?

Žygutis.

Turėsi dabar valgyti smėlį. Ajai, kaip negerai.

Užsikišk Česteri.

Tas nusijuokė. Vėl apsidairiau. Pasigedau Kvouto.

Gal žinote kur Rokas?

Sakė, kad nuėjo į vidų.

Pasakė Vikė.

Ačiū.

 Grįžau į namą ir svetainėje radau Roką. Jis stovėjo ir žvelgė pro langą į mūsų šutvę. Iš akių jam riedėjo ašaros. Išsigandau.

Rokai?

Jis atsigrežė. Priėjau ir atsistojau šalia.

Kas nutiko?

Ai nieko. Viskas gerai.

Rokai, prašau pasakyk, nes man dėl tavęs neramu. Nenoriu, kad vėl nugrimstum į egzistenciją ir nebegyventum. Tu man rūpi. Juk žinai tai. Kas nutiko? Aš nebenoriu, kad daugiau kentėtum.

Jis nusišluostė veidą servetėle, atsisėdo ant palangės ir tarė.

Tiesiog aš labai bijau.

Ko?

Prisėdau šalia jo ant palangės.

Ateities.

Kodėl?

Nes nenoriu netekti viso to ką dabar turiu. Tavęs ir mūsų visos šutvės. Aš jus visus labai myliu ir bijau, kad visą tai...

Jis mostelėjo ranka į šėlstančius mūsų draugus ir į mane.

Baigsis. Tiesiog dings iš mano gyvenimo.

Kodėl turėtų. Tu mums visiems labai rūpi. Juk žinai tai. Turi mane, Tomą, Žygimantą, Karoliną ir visus kitus. Mes esame ir būsime tavo draugai, kad ir kas nutiks.

Žinau, bet aš bijau. Bijau, kad mes kada nors susipyksim, aš įskaudinsiu jus arba padarysiu ką nors dėl ko jūs nebenorėsit manęs matyti.

To niekada nebus.

Patikinau ir prisitraukusi jį prie savęs apkabinau.

O dar mano tėvas... O jei jis vėl grįž į mano gyvenimą. Aš taip ilgai prabuvau kankynėse, patyčiose ir vienatvėje. Nebenoriu to... Nenoriu, kad kas nors ką turiu dabar pasikeistu. Noriu, kad jūs visi liktumėte mano gyvenime visados. Aš jus visus labai myliu. Tave, Žygimantą, Česterį, Viktoriją, Karoliną, Myją, Tomą, Sofiją ir Koliną. Jūs visi esate viskas ką turiu. Nenoriu jūsų prarasti. Nenoriu, o jei taip nutiks?

Ša. Ššššš. To nebus Rokai. Mes visi irgi tave labai mylime. Juk žinai tai.

Jis linktelėjo.

Bet aš bijau. Mano tėv...

Ša... Jis nebegrįž. Tikėk tuo. Viskas bus gerai.

Kurį laiką tylėjome. Švelniai perbraukiau jo randus ant rankų. Troškau, kad Rokas nebeliūdėtų. Pajaučiau, kad jis man yra daugiau nei draugas. Daugiau nei brolis. Nebenorėjau, kad jis kankintusi. Glosčiau jo plaukus. Staiga, supratau, jog jis man patinka, kaip vaikinas. Jog noriu turėti jį šalia savęs visą gyvenimą ir juo rūpintis. Bet staigiai užgniaužiau šias mintis, nes nemaniau, kad Rokas pasirengęs ir iš viso nori tokių santykių. Tikriausiai jis į mane žiūri tik kaip į seserį.

Mes visi visada būsime šalia tavęs.

Pasakiau jam. Staiga su trenksmu visi įsiveržė į svetainę.

Kas čia nutiko?

Išsišiepęs Žygimanto veidas staiga surimtėjo. Surimtėjo ir visi kiti.

Rokai drauguži kas nutiko? Aišku aš nenoriu lysti tau į sielą, bet...

Viskas gerai Tomai.

Žodis po žodžio mudu su Roku pakaitomis išpasakojome mūsų draugams likusią jo istorijos dalį. Apie prievartą ir visą kitą. Papasakojau, kaip aš bandžiau iki jo sielos prasibrauti ir man pavyko. Jis pradėjo gyventi iš naujo. Papasakojome apie jo baimes.

Rokai, drauguži...

Karolina jį apkabino.

Aš tave myliu, kaip brolį. Iš karto man patikai, vos tik įžengei pro Kolino namų duris su Santa.

Visada žinojau, kad tu esi patyręs kažką daugiau nei vaiknamis ir mamos mirtis. Kažką labai žiauraus. Norėjau, kad apie tai negalvotum ir vėl gyventum, bet nedrįsau lysti į sielą ir klausinėti to kas galbūt nėra mano reikalas.

Tarė Tomas ir jį apkabino.

Kaip tu tai ištvėrei...

 Tai neįmanoma...

 Tai buvo pragaras...

Net savo mirtinam priešui to nelinkėčiau...

Visi vienas po kito ėjo prie Roko ir apkabino jį. Sakė užuojautas ir dalinosi siaubu.

Rokai, kad ir kas būtu žinok, kad gali mumis visada, visada pasitikėti.

 Mes visi mylim tave, kaip brolį.

 Tu mums visiems jau iš karto patikai.

Mes niekada neišduosime tavo paslapčių...

Tu mus visada turėsi šalia savęs... Visada, visada...

Taip, Rokai tu esi mums visiems kaip brolis, nors neilgai tave pažystame, bet mes visi norime, kad jaustumeisi su mumis kaip su šeima.

Mes neturime vieni nuo kitų jokių paslapčių ar ne?

Visi choru pritarė Česteriui, nes tai buvo tiesa.

Žinok, kad visada mus turi ir turėsi. Mes tave mylime.

Pagaliau visiems pavyko nuraminti Roką.

Ačiū jums. Žinau ir aš labai jus visus myliu. Jau seniai norėjau jums papasakoti tą šlykščią savo istorijos dalį, bet bijojau, kad mane atstumsite.

Visi nusijuokė.

To niekada nebus.

Patikinom visi choru.

Mes šeima?

Paklausiau visų.

Šeima!

Visi ėmėme glebesčiuotis ir bučiuoti vienas kitą į skruostą. Taip mes esame šeima.

Myliu jus!

Mes tave irgi Rokai!

Sušukome choru. Paskui Žygis pasiėmė gitarą ir ėmė brazdinti „Drowning pool“ „Bodies“. O mes choru Growlinome. Jaučiausi laiminga, nes turėjau geriausius draugus pasaulyje ir žinojau, jog jie niekada nepaliks nelaimėje. Aš net neabejojau, jog jie neatstums Roko net sužinoją žiauriają jo istorijos dalį. Pažinojau šiuos bepročius trejus metus ir mes nei karto nebuvome susipykę, visada vienas kitą palaikėme sunkioje situacijoje ir visada buvome kaip vienas kumštis. Kai ką sugalvojau.

Klausykit nemanot, kad mūsų šeimynai reikia sugalvoti pavadinimą?

Nebloga mintis.

Tarė Sofija.

Na, tai kokį?

Siūlau tikri draugai.

Labai nuvalkiota Žygi.

Gal bepročiai.

Susimąstė Karolina.

Nu, nežinau irgi labai atsibodęs.

Gal skardienių kompanija.

Pasiūlė Tomas. Visi nusijuokė.

Eik tu... Juokdarį.

O ką neblogai. Juk mes pašėlę ir dažnokai tikri bepročiai, o mūsų pavadinimas turi mus atspindėti ir būti nesąmoningas, kad būtu linksmiau.

Teisingai Rokai. Tinka Skardienių kompanija.

Tai skardienių kompanija?

Paklausiau.

Skardienių!

Užgrowlino visi.

O beje iš kur Tomai parovei tą žodį?

Ai iš Gavrošo.

Blemba ir Rokas man minėjo Gavrošą. Tipo buvo garsiausias Lietuvos ar tai Vilniaus pankas. Kas jis per? Nenuraukiu.

Jis nusišypsojo.

Tai pasižiūrėk youtube „prieštarauk“. Ir pamatysi Gavrošą bei išgirsį jo balselį, kuris primena manąjį bei nuostabius jo pasisakymus.

Gerai reiks pažiūrėti. Beje mudu su Roku rytoj vaidinsim spektaklyje „Pakvaišus šeimynėlė“.

Ane? Ir tu tik dabar tai sakai?

Pamiršau Vike.

O tai apie ką bus spektaklis?

Ai apie mus ir ale mūsų dukrą, kurią vaidins tokia septynmetė.

Tai jūs būsit sutuoktinių pora. Uuuuuuuuuuu!

Baik Tomai. Taip jau gavosi, nes mes vyriausi iš būrelio.

Tai reiks jums pašvilpti.

Tik pamėgink.

Mečiau į Tomą guminukų pakelį.

Taip reikės pašvilpt ir paploti, o plojant šaukti. Sutuoktiniai!

Tik pabandot.

Ot pabandysim.

Tai rytoj visi atvarot į „Jaunimo teatro būrelį“.

O kur jis yra?

Prie mūsų mokyklos. Kitoj gatvės pusėj.

Gerai atvarysim!

Tai gal, kad rytoj jums iš savo namučių nesibelsti į tą būrelį gal likit pas mus?

Tu rimtai Kolinai?

Aha. Žinoma. Visi likit.

Pritarė Myja.

Vietos visai Skardienių kompanijai užteks.

Na, gerai. Visi, tai visi. Liekam Rokai?

Aha.

O jūs liksit?

Jo.

Atsakė visi choru. Paskambinau mamai ir pasakiau, kad su tėčiu nepergyventu, kad lieku pas Skardienių kompaniją.

Pas ką tokią?

Ai čia mes tiesiog susigalvojome savo šutvei pavadinimą.

Aišku. Tai sėkmingo vakaro ir gero spektaklio ryt.

Ačiū, o jūs su tėčiu ateisit?

Na, jis taip aš deja negalėsiu.

Kodėl?

Eisiu pas močiutę, nes ji paprašė ten kažką padėti, tai... Atsiprašau ir linkiu sėkmės.

Nieko. Viskas gerai. Iki.

Viso Santa labanakt.

Paskui skardienių kompanija įsitaisė svetainėje kas ant grindų, kas ant sofos, o kas ant palangės ir įsijungė filmą „Savižudžių burys“.

Kai filmiokšnis pasibaigė įsijungėme dar vieną ir taip prachillinome iki trečios valandos nakties.

Jaučiu reikia trumpam nulūžti, nes rytoj būsim zombei.

Nusižiovavo Rokas.

Kam žiovavai drauguži, nes ir mane paskatinai.

Paskui jį nusižiovavo Česteris.

Gal rimtai einam nusmigt?

Paklausė Tomas.

Užkniso čia sėdėti.

Pritarė jam Vikė. Todėl mes visi nuvarėme praustis. Vone buvo užgrūsta gal valandą, kol aš įlindau. Išsiprausiau veidą ir išsivaliau dantis tada ėmėme skirstytis kambarius.

O čia tikrai vietos visiems užteks?

Aha.

Bet čia tik trys kambariai, o mūsų yra 10.

Tai nieko. Mergos į vieną, o mes į kitą.

Gerai.

Bet nesąžininga, bernai gauna du kambarius.

Neniurzgėk Vike.

Taigi mes su Karolina, Vike, Sofija ir Myja nuvarėm į vieną kambarį, į kitą Tomas ir Žygis, o dar į kitą Ouvenas, Kvoutas ir Česteris. Deja mūsų kambaryje stovėjo tik viengulė viena lova.

Ką darysim?

Paklausė Karolina.

Visos čia niekaip nesutilpsim.

Niekis.

Myja iš drabužių spintos viršaus ištraukė dar keturis čiužinius.

Bus gerai.

Ištraukė ir paklodes, pagalves ir anklodes. Taigi, mes susisukom ir aš tuojau pat nulūžau.

Žadintuvas grojo Korn Falling away from me. Išjungiau jį ir nudrožiau į vonę. Kai išsiprausiau koridoriuje sutikau Vikę.

Tai kada judviems su Roku varyt į tą teatrą?

Už poros valandų.

Tai ko taip anksti žadintuvą užsistatei?

Ai, kad nereikėtų skubėti.

Aišku.

Po valandos visi jau buvome susikėlę ir nežinojome ką čia naudingo nuveikti dar valandą. Kolinas kažkaip sugebėjo mus po dvi partijas sugrūsti ant savo mociko ir pavežioti po dvidešimt minučių. Paskui mes tiesiog sėdėjome jo namo kieme ir plepėjome apie visokes smulkmenas.

Žinote, kad kitą mėnesį  į Lietuvą atvaro Korn?

Paklausė Česteris.

Eik tu rimtai?

Tai ne juokauju.

Reiks pinigų bilietėlems pasitaupyti.

Aha būtinai.

Blemba Korn Lietuvoje. Čia tai geras.

Aha Tomai jėga.

Paskui visi Žvengdami per visą gatvę, klykaudami ir išsidirbinėdami patraukėme link mano ir Roko teatro būrelio. Kai visi suėjome į salę mokytoja derino prožektorius, o likusieji mūsų grupės aktoriai jau buvo susirinkę.

O kas čia?

Paklausė mūsų mokytoja Tautmilė.

Ai čia tiesiog mūsų žiūrovai.

Oooo. Geras.

Ji nusišypsojo.

Tikra retenybė pamatyti tokios įvairovės.

Visi nusijuokėme.

Taigi, tuomet jūs atsisėskite į salę, o Rokas su Santa dar eisit repetuoti.

Tai mes dar turime laiko?

Paklausė Rokas.

Taip turite. Aš specialiai sukviečiau visus valandai anksčiau, kad galėtume nors kartelį prasisukti. Į sceną.

Sukomandavus mokytojai Tautmilei mudu užlipome į uškuliusius. Mokytoja dar dešimt minučių derino muziką, o tada pradėjome vaidinti.

 Iš pradžių į sceną įžengė Rokas ir atsisėdęs įsijungė nedidelį nešiojamą televizoriuką, kuris buvo pastatytas ant stalo scenos viduryje. Tada į sceną įžengiau aš užsivilkusi paltą ir nešina dviem maišeliais, kuriuose buvo įvairios dėžutės. Tai buvo mano pirkiniai iš parduotuvės. Priėjau prie jo ir tariau.

Tai vis drypsai čia?

O kas tau nepatinka?

Tingiai atrėžė jis. Tada mūsų nuobodus šeimyninis pokalbis ir mano priekaištai, kad jis nei kiek man nepadeda namuose. Tada aš pradedu jam pateikinėti mūsų kaimynų pavyzdžius. Jis man atkerta, kad esu bjauri boba ir jis gailisi kaškada mane vedęs. Tada aš imu dūsauti ir na žinote... Tada iš mokyklos pargrįžta mūsų dukra. Išsipurvinusi nuo galvos iki kojų ir turinti tris žaizdas ant kelių, suveltais plaukais ir sumuštu veidu. Staiga, mano kišenėje suskambo telefonas. Man klausiant kas ją taip sumušė. Nekreipiu į telą dėmesio. Velnias reikėjo jį perduoti kuriam iš Skardienių kompanijos. Kai dukra išdėsto, kad iš jos tyčiojasi vyresni mokykloje, todėl, kad ateina į mokyklą su savo meškiuku, kurio ji niekada nepaleidžia iš rankų aš įkišu ranką į kišenę ir išjungiu telefoną. Ji nueina praustis. Rokas ant manęs užsiunta, kad neišmokiau dukters savyginos, kad per mane ji užaugo verkšlenančia mažvaike. Aš atkertu, kad jai tik septyneri ir kad jis nieko nedaro ir neauklėja vaiko. Tada mudu susiriejam. Per mūsų barnį vėl suskamba telefonas. Aš vėl jį išjungiu. Paskui scena, kai atvažiuoju dukters pasiimti iš mokyklos ir turiu pasikalbėti dėl patyčių su jos mokytoja. Telefonas vėl skamba. Ir kam manęs čia taip prireikė. Atsiprašiusi žvilgteliu į telefoną. Skambino tėtis. Gal tiesiog nori pranešti, kad vėluos. Ai nesvarbu, bet vos tik įkišu telą į kišenę jis vėl suskamba. Numetu, bet po poros sekundžiu vėl duoda Korn Freak on the leash. Atsiprašau mokytojos ir išeinu į kambarį, kuris skirtas pasidėti daigtams, drabužiams, rekvizitui laikyti ir makiažui. Žodžių įprastas persirengimo kambarys. Atsiliepiu.

Labas tėti kas atsitiko?

Santa...

Kai jis ištarė mano vardą jo balsas buvo labai liūdnas, sukrėstas ir lyg ne mano tėčio.

Tėti, kas nutiko?

Santa, tavo mama… Tavo mama… Tavo mama žuvo avarijoje...

Mano mintyse atsikartojo žodžiai „Tavo mama žuvo avarijoje“. Aš kaip kvailė paklausiau.

Ką?

Bet girdėjau tik pavienius žodžius. Toks jausmas, lyg kas būtu mane apglušines narkotikais ir ausis užkimšęs vata.

 Ėjo per gatvę, girtas vairuotojas, net iki ligoninės nesuspėjo...

 Viskas buvo netikra. Ne, ne. Mano mama gyva ji dabar pas močiutę. Jai viskas gerai.

Tėti, kaip tai... Juk ji pas močiutę...

Ne, Santut. Man ką tik paskambino iš Antakalnio ligoninės. Nuvažiavau ten... Girdžiu jo balse ašaras...

Jos nebėra Santut... Nežinau... Nieko nebežinau...

Tai netikra tėti...

Deja, bet tikra.

Mano skruostais ritosi ašaros. Niekas neberūpėjo. Viskas buvo pochui. Žinojau tik vieną, kad savo mamos daugiau niekada nebepamatysiu. Nebegalėsiu su ja pasikalbėti, paklausyti jos zirzimų, nebegalėsiu... Daug ko nebegalėsiu.

Atvažiuoju tėti...

Pro ašaras pasakiau ir padėjau ragelį. Bet nieko nedariau. Stovėjau ir verkiau...

Santa?

Išgirdau Roko balsą. Jis uždarė duris ir priėjo prie manęs.

Santa, kas atsitiko?

Mano mama žuvo avarijoje...

Ištariau ir tada pratrūko... Ėmiau verkti nesuvaldomai.

Ką?

Ją partrenkė. Tėtis ką tik skambino. Sakė... Aš negaliu... Mano mama...

Jis mane apkabino.

Dieve, Santa labai tave užjaučiu. Nežinau ką sakyti.

Man ir nereikėjo, kad jis ką sakytų. Stipriai, kiek turėjau jėgų jį apkabinau ir išsiverkiau. Jis glostė man plaukus ir kaip galėdamas ramino. Man to labai reikėjo. Nebenorėjau nieko. Jaučiausi gerai tik dėl vieno, kad turiu jį savo gyvenime.

Rokas

Kai Santa išėjo į persirengimo kambarį pajaučiau, jog kažkas labai negerai. Repeticija buvo nutraukta, todėl aš nuėjau paskui ją. Kai išvydau ją verkenčią akimirką tiesiog stovėjau tarpduryje ir negalėjau atitraukti akių. Širdį ušplūdo kažkas... Kažkas nepaaiškinamo. Dar niekuomet nebuvau to patyręs. Ji atrodė tokia bejėgė, tokia maža ir tokia pažeidžiama. Troškau apkabinti ją ir nušluostyti tas ašaras. Troškau, kad ji niekada nebeverktų ir nebekentėtų. Todėl, tiesiog priėjau ir apkabinau ją. Žinojau, jog jai manęs dabar reikia. Norėjau jai atsidėkoti už viską ką ji dėl manęs padarė, bet ne vien tai... Kažkas dar buvo... Tik nežinau kas. Žinojau tik vieną, kad turiu būti šalia. Privalau ir noriu. Ir ne vien iš dėkingumo.

Santa

Viską kas buvo paskui prisimenu kaip per sapną. Išdėsčiau mokytojai kas nutiko. Atsiprašiau ir pasakiau, kad negaliu vaidinti. Spektaklis buvo atšauktas. Prisimenu tik be galo susirūpinusios savo brangiosios šutvės veidus. Klausimus kas nutiko? Kas vyksta? Jų apkabinimus, užuojautas. Net tada netikėjau, jog mano mama mirusi. Galvojau, jog daktarai apsiriko, jog kai atvažiuosim į ligoninę ją bus atgaivinę, jog įvyks stebuklas. Deja, stebuklo neivyko. Nuvažiavau į ligoninę. Ten radau tik išbalusį ir tylintį tėvą. Atvažiavusią močiutę pritrenktą žinios. Mano mamos kūnas buvo apdenktas balta ligoninės anklode, todėl mačiau tik jos batus.

 Paskui laidotuvių organizavimas, šarvojimo namai, gėlės, gedulingi pietūs, karstas, žvakės, maldos. Viskas vyko, kaip sapne. Visą šį laiką šalia manęs buvo Rokas ir mūsų šutvė. Jie visi mane labai palaikė. Nežinojau kas būtu buvę jei ne jie. Kaip įmanydama palaikiau tėvą, nors pati vos įstengiau laikytis. Ir tik tuomet, kai stovėjau prie baltai nudažyto karsto, nukrauto gėlių ir žvakių. Kai mačiau savo mamą su laidotuvėms nupirktais drabužiais supratau, jog tai tikra. Mano mama mirė. Kai laidotuvės pasibaigė ir likau su Roku pasakiau.

Aš ją nuvyliau.

Ne, Santa nekalbėk taip. Tavo mama tavimi didžiavosi.

Ne. Aš ją nuvyliau. Ypač paskutiniais mėnesiais. Buvau savanaudė ir apie ją nepagalvojau. Niekada... Niekada neatsiprašiau jos už visas savo kvailystes. Beveik niekada nesakiau, kad ją myliu. Nuvertinau ją...

Vėl ėmiau verkti. Jaučiausi labai kalta. Bet dabar šaukštai po pietų. Nieko nebeatitaisysiu. Rokas vėl mane apkabino ir leido man išsiverkti.

Nepraleidau pakankamai laiko su ja. Vis kur nors skubėdavau. Ir kas aš per dukra?

Jis mane ramino. Buvau nepaprastai laiminga ir dėkojau dievui, kad turiu jį ir mūsų šutvę. Jei ne jie aš nežinau kas būtu su manim nutikę. Jaučiausi labai tvirta ir galėjau lengviau pakęlti skausmą, kai Rokas būdavo šalia, kai apkabindavo. Galėjau lengviau ištverti gedūlą ir sielvartą, kai būdavau su juo ir Skardienių kompanija. Ką padarysi gyvenimas tęsiasi toliau. Praėjo dar du mėnesiai. Man nelengva. Niekaip negaliu priprasti, kad mamos nėra. Kad ji nebūna namie, kai grįžtu iš mokyklos. Visaip raminu ir guodžiu tėvą. Jis stengiasi laikytis, nors jam prastokai gaunasi. Mes abu vos laikomės, bet žinau ir tikiu, jog viską ištversime.

Rokas

Jau vasara. Birželis. Baigėsi sumauti egzai. Išlaikiau juos gana pakenčiamai. Juk, sakiau, kad taip bus. Nors tiesą sakant, matieką vos, vos išlaikiau. Visat buvau su Santa. Jai manęs reikėjo. Su ja taipogi būdavo mūsų „Skardienių kompanija“. Tiesą sakant, kai juos visus sutikau negalėjau atsistebėti. Maniau, kad tokie žmonės, kaip Žygimantas, Kolinas, Myja, Karolina, Česteris, Vikė, Sofija ir Tomas yra jau išnykę. Pasirodo ne ir aš buvau be galo dėkingas Santai, kad mane su jais supažindino. Iš pradžių, kaip jau žinote buvo sunku. Pasitikėjau tik ja ir laikiausi jos įsikabinęs, kaip skęstantis šiaudo. Žinote, kaip elgiasi gyvūnai, kai juos buvęs šeimininkas labai skriaudė ir tuomet juos prisipratinti vienam žmogui pavyko. Tada jie tik tupi prie savo šeimininko ir nesileidžia į pažintis su kitais. Taip ir aš elgiausi, bet laikui bėgant supratau, jog tai tikri draugai, kurie visada bus šalia ir niekada neišduos. Kuriems galėsi skambinti, nors naktį. Kurie atlėks pas tave jei būsi patekęs į bėdą per karštį, šaltį. Kurie tiesiog bus su tavim ir niekada tavęs nepaliks. Tai buvo TIKRI DRAUGAI. Taigi mes visi buvome šalia jos ir mačiau, jog jai tai padeda, jog jai jau geriau. Pirmosiomis dienomis po laidotuvių kelis kartus tempiau ją visiškai prisitvojusią namo po kokio nors pasisėdėjimo su mumis. Visi jei sakėm, kad gal nereikėtų prisigerti iki žemės graibymo, bet ji nekreipdavo dėmesio. Bandydavom neduoti jei gert, bet ji iš kažkur gaudavo. Nors tiesą sakant paskutinį kartą, kai man teko gabenti ją namo vienam, nes kitus kartus man padėdavo Tomas, Kolinas ar kuris kitas leidome jai prisigerti iki komos. Jau žinojau kur ji gyvena, nes man Tomas pasakė, kai pirmąjį jos išgertuvių ir sielvarto liejimo vakarą reikėjo ją gabenti namo. Paskutinis kartas buvo tragiškas, nes kitą dieną ji visiškai nieko neprisiminė, gėrė aspiriną ir buvo žiauriai pikta. Papasakosiu jums apie paskutinį jos išgertuvių vakarą.

Jau buvo tamsu. Santa, žiauriai prisitvojo. Kitus kartus irgi būdavo ne kas, bet ne taip žiauriai. Man teko nešti beveik visą jos kūno svorį, bet nekreipiau dėmesio į tai.

Mammmmma.

Sugargaliavo ji.

Ša Santa.

Mammmma, tu teiiiisiiii ašš niiiiieeeekaaaaam tiiiiikuuuuuuusiiiii.

Ji ėmė žvengti, kaip beprotė.

Apsiramink.

Buvome beveik prie jos laiptinės.

O kąąą? Taauuuuuu nejuuuuookiiiingaaaa Rokai?

Visiškai ne.

Koooks tu surūūges. Draugužiiii turėtum atsipalaiduoootiii. Tuuu tooks rimtuooolis nei su meergoommm trankkaaiiisiiii nei padoriiiiiiaiiii kaip aš išgeeeriiii.

Tau jau koma.

Kookia Kommma? Aš ką liiiigooniiinėje?

Jei tai pasirodė be galo juokinga.

Su vargais užnešiau ją į trečia aukštą ir paskambinau į duris. Jas atidarė jos tėvas, o kas dar galėjo? Jis man patiko. Kelis kartus su juo kalbėjausi, kai parvedėm Santą namo praeitais kartais. Jis buvo atviras ir suprantantis žmogus. Viską apie mane žinojo ir sakė, kad aš jam patinku. Geras ar ne?

Tėėtiiiii, suuuuu Naauuuujaaaiiiiis!

Užriko ji ant visos laiptinės.

Ša, tu žmones prikelsi.

Saulėėė, nuuušviiito, nakttįįį tyyliiąą.

Uždainavo ji kažkokį briedą. Jos tėvo padedamas nuvedžiau ją į jos kambarį. Pradžioje ji privėmė ant kilimo, paskui sudribo su visais rūbais ant lovos. Išvaliau grindis, o jos tėtis atnešė kibirą.

Čia jei vėl norėtų.

Jis pastatė kibirą prie jos lovos.

Gerai.

Nuvilkau Santai viršutinius drabužius. Tada nusikalęs prisėdau ant jos lovos.

Rookai?

Ką?

Aš tavvvee myyyliuuuuu.

Nenusišnekėk.

Taip, tiiikraiii myyliuuuu. Jauuu nuo tadda, kaiiii verkeeiiii tada sveetaiinėje pas Kolliną.

Galvojau, kad ji nusišneka, bet tuo pačiu norėjau, jog girta išsakytų tiesą ką ji jaučia man. Ar laiko mane geru draugu, kaip broliu ar žiūri į mane rimčiau.

Tai tiessa. Aš taveee myyliuuu. Beet žiiinaauuuu, kaad tu manęęs ne.

Kodėl taip galvoji?

Nees žiūūri mane tik kaip į seeeserįį, o aš...

Kodėl taip galvoji?

Aiii nesvaarbu.

Svarbu.

Kaaiii pradėėjauuu taviiimi rūpintis, norėjauuu, kaad būūūtuum man draauuugas, broooliis. Bet laaiiikui bėėgant aš taavee pamilaau. Suupratau, tai, kai verkeeeiii ir sakeei, kad biijaai mane prarasti.

Negalėjau susigaudyti ar ji čia rimtai ar nusišneka veikiama alkoholio. Ji staiga prisitraukė mane prie savęs.

Roookkai. Aš tave myyliuuu.

Jau sakei. Išsilaisvinau iš jos glėbio ir atsistojau.

Eisiu Santa, pamiegok.

Ji jau nieko neatsakė.

Taigi, po to vakaro visą laiką laužiau sau galvą dėl jos žodžių. Žinote, kad alkoholikai dažnai pasako tiesą jei jų ko nors paklausi. Nežinojau ką galvoti. Buvau pasimetęs. Klausiau Santos kitą dieną, bet ji pasakė, kad nieko neprisimena ir net taip sakė tai tik dėl alkoholio. O aš jau pradėjau tikėtis. Na, ką gi. Vadinasi nelemta man būti su Santa. Šiandien buvome su ja kine. Ji vėl pradėjo gyventi iš naujo ir susiėmė. Egzus ji išlaikė geriau nei aš. Žymiai geriau. Bet... Viskas juk negali amžinai būti gerai. Negali būti amžina idilė. Taigi šiandien pasikeitė mano gyvenimas.

Ėjome su Santa iš akro ir plepėjome apie šį bei tą.

Klausyk, tu manai, kad Myja ir Kolinas galėtų jau susituokti?

Paklausiau.

Nu, nežinau. Gal.

Kiek jie jau metų kartu?

Beveik ketverius.

Tai būtu pats laikas.

Nu, tu galbūt teisus, bet žinai čia jų reikalas. Gal jie tiesiog niekur neskuba.

Gal ir taip.

Beje Žygimantas siūlo surengti riedučių lenktynes.

O neblogai. Šis tas naujo. O kaip jam sekasi darbe?

Neblogai, įsidarbino kažkur ten piešti kažkokius eskizus.

O geras, o beje žinai, kad ir Tomas vasarai gavo darbą.

Blemba, o jis slapukas per paskutinį „Skardienių kompanijos“ susitikimą nieko man nepasakojo.

Gal pamiršo.

Nusišypsojau.

Gal.

Buvome beveik prie mano laiptinės. Staiga, mano žvilgsnis sustingo. Sustojau vidurį gatvės. Ten prie mano namo kažkas stovėjo. Prietemoje nelabai gerai galėjau įžiūrėti, bet tas žmogus siaubingai man priminė mano...

Ei, Rokai kas atsitiko?

Parodžiau tylomis. Santa irgi bandė įžiūrėti kas ten.

Kažkas tavęs laukia.

Nutirpau. Nenorėjau, kad mano baimės išsipildytu. Nenorėjau.

Eime Rokai.

Ne savomis kojomis patraukiau per gatvę. Kuo labiau artėjau, tuo žmogus stovintis prie mano laiptinės darėsi panašus. Išniro juodi plaukai, barzda, žalios akys. Kai priėjome žmogus pažvelgė tiesiai į mane. Taip. Tai buvo mano tėvas. Stovėjau pritrenktas ir žvelgiau į jį su neapykantos kupinu žvilgsniu. Jis nusišypsojo ir tarė.

Sveikas, sūneli.

Ate.

Norėjau praeiti pro jį, bet jis užstojo duris.

Palauk, turime reikalų.

 Jokių reikalų mes neturime. Dink iš čia.

Iššnypščiau žodžius jam tiesiai į veidą.

Nagi sūnau, nei kiek nepasiilgai? Juk tiek laiko nesimatėme. Gal supažindinsi su savo drauge?

Aš Santa.

Prisistatė ji. Visiškai buvau pamiršęs, kad ir ji čia yra. Jaučiausi kaip apdujęs.

Malonu, Darius.

Atsigrežiau ir žvelgdamas jai į akis pasakiau.

Santa, eik į mano butą aš turiu su juo pasikalbėti.

Ji žvelgė į mane išsigandusi, sutrikusi. Lyg pagauta į spastus pelytė.

Bet...

Eik. Būk gera.

Ji linktelėjo ir atmetusi savo raudonai šviesius plaukus žengė prie durų. Darius maloniai ją praleido. Kai durys užsidarė stojo tyla.

Ko tu nori?

Išspjoviau.

Turiu tau pasiūlymą.

Gal ne tų narkotikų apsivartojai? Kokį dar pasiūlymą. Išnykai iš mano gyvenimo, kai turėjau šešerius ir aš tikėjausi, kad iki šiol būsi kur nors nusikarosinęs ir kad tavo kūną grauž tūkstančiai kirmelių.

Jis nusivaipė.

Vajė, kaip žiauru sūnau. Gerai einam prie reikalo. Noriu, kad su manim vyktum į Vokietiją.

Išbalau. Viskas aplink pradėjo suktis. Žemė slydo iš po kojų.

Ko man ten? Nejau nori palikti versliuką įpėdiniui?

Nusišaipiau. Jis irgi nusivaipė.

Ne, noriu... Supranti neseniai pradėjau tenai prekiauti gėjais. Supranti. Tau tereikės... Na, žinai...

Niekada. Jau geriau pasikarsiu, nukraujuosiu mirtinai, nors tu būtum vienintėlis žmogus galintis man padėti. Geriau...

Man nerūpi. Darysi ką pasakysiu arba...

Na ir kas?

Arba imsiuosi tavo draugužių.

Aš neturiu draugų.

Na, o kaip tavo brangieji pankai? Juk nenorėtum, kad juos ištiktų kokia nelaimė. Pavyzdžiui jų landynėje kiltų gaisras arba avarijoje atsitiktinai žūtu, kurio nors tėvas ar mama? Arba dar geriau...

Jis padarė dramatišką pauzę ir tyliai, taip, jog vos išgirdau pridūrė.

Arba žūtu, kuris nors iš jų. Juk, nenorėtum šito.

Tylėjau. Iš kur jis sužinojo...

Aš daug daugiau apie tave žinau mano sūnau. Daugiau nei pats apie save žinai. Ilgai tave stebėjau. Nuo pat tada, kai numečiau tave į tą vaiknamį. Žinojau, jog ateis ta diena, kai man tavęs prireiks. Štai ji ir atėjo. Juk, pagelbėsi savo mylimajam tėtukui?

Tu mane laikai daigtu.

Oi, tikrai ne. Na, kaip?

Tylėjau.

O jei kas nors nutiktų tai šviesiai raudonais plaukais. Na, koks jos vardas? Kaip supratau iš tavo žvilgčiojimų į ją tu ją myli, taigi čia būtu taikynukas kaip tik... Juk...

Jam nespėjus ko nors pasakyti puoliau prie jo ir norėjau, kad neįstengtu savo dantų nuo asfalto susirinkti.

Tik pabandyk nuskriausti Santą...

Apsiramink. Ša vaikeli. Ramiai miegok, kol kas aš jai nieko nepadarysiu. Nei tavo mylimiems draugams. Tavo šeimai, kaip jūs vienas kitą vadinat. Kol kas. Duodu tau tris dienas, kad spėtum atsisveikinti.

Taip taręs jis nuėjo. Likau pritrenktas. Lyg kas mane būtu talžęs su basliu visą valandą. Negalėjau patikėti. Mano tėvas čia. Jis nebėra mano košmaras. Jis grįžo. Jis... Ne savomis kojomis užlipau į butą. Jame laukė Santa. Vos įžengiau pro duris ji pribėgo prie manęs.

Rokai.

Apkabinau ją ir ėmiau žliumbti. Kaip maža mergaitė. Gal be reikalo gimiau berniuku?

Kas atsitiko? Nagi, netylėk. Kas?

Sudie Santa.

Ką tu čia kalbi?

Perduok „Skardienių kompanijai“, kad aš... Kad aš labai juos myliu, kaip savo šeimą, brolius ir seseris, kurių niekada neturėjau. Tu ir jie man buvote viskas...

Kodėl taip kalbi, lyg ruoštumeisi išvykti.

Dar labiau įsižliumbiau.

Kas atsitiko?

Santa buvo nejuokais išsigandusi. Nežinojau, kaip jai viską pasakyti. Viskas atrodė netikra, kaip filme, kaip sapne. Atrodė, lyg aš sapnuoju eilinį savo košmarą ir niekaip nepajėgiu iš jo pabusti.

Tėvas mane vežasi į Vokietiją. Daugiau niekada nepasimatysime.

Kaip tai?

Nežinau kaip man pavyko viską jai išpasakoti.

Aš nieko negaliu padaryti ir žinau, kad niekas negali. Į policiją kreiptis negaliu, nes vos spėčiau padėti ragelį tėvas man gerklę perrėžtų. Jis turi žmonių visuose Lietuvos miestuose apie užsienį aš net nekalbu. Jis grąsino, kad jei nevažiuosiu nužudys mūsų draugus arba tave, o aš šito tikrai negaliu leisti, tad man teks grįžti į savo košmarą. Visada norėjau tau tai pasakyti, bet žinau, jog laikai mane broliu, todėl nedrįsau puoselėti vilčių. Aišku ir dabar šie jausmai nepakito ir todėl noriu, kad žinotum, kad aš tave myliu.

Aš irgi tave myliu Rokai. Aš irgi galvojau, jog esu tau tik kaip sesuo, nes tu... Tu juk niekada nesidomėjai merginomis ir nedrįsau pagalvoti, kad tai kada nors įvyks juolab su manimi.

Be galo rimtai ištarė Santa. Tada netikėtai savo laimei supratau, jog tai ką ji sakė prisigėrusi yra tiesa. Nežinau kaip viskas įvyko, bet mes ėmėme bučiuotis. Jaučiausi laimingas, bet žinojau, jog ta laimė labai greitai baigsis. Turėsiu nors ir kad ir kaip nenorėdamas palikti Santą. Palikti merginą, kurią myliu ir savo draugus. Savo geriausius draugus, kuriuos tik kada esu turėjęs.

Turiu eiti Rokai.

Mano apmąstymus pertraukė jos balsas. Nustebau, nes jis buvo šaltas ir tvirtas, lyg ledas.

Santa...

Aš sugrįšiu. Viskas bus gerai.

Ji dar kartą mane pabučiavo į lūpas ir pasiėmusi striukę ir rankinę išėjo. O aš dar ilgai verkiau, nes žinojau, jog tai pabaiga. Dabar mano gyvenimas bus viešnamyje. Gėjų viešnamyje. Viskas baigta.

Santa

Kai jis ištarė „Sudie“, supratau, jog atsitiko kažkas, kas pakeitė jo gyvenimą, bet to ką jis papasakojo nesitikėjau. Kai prisipažinau, jog jį myliu ir mudu bučiavomės sugalvojau, kaip jam padėti. Prisimenat, jog sakiau, kad dėl Roko laimės padarysiu viską. Padarysiu viską, kad jam nebereikėtų kentėti, jog jis daugiau nebepatirtų skausmo. Supratau, jog dabar toji valanda. Leisdamasi laiptais patikrinau jo pašto dėžutę. Joje buvo įkištas lapelis su telefono numeriu ir užrašu.

Brangusis sūneli, paskambink tėtukui po trijų dienų.

Pasiėmiau lapuką ir išėjau iš laiptinės. Kai buvau pakankamai toli, nuo Kvouto namų ryžtingai išsitraukiau iš rankinės telefoną ir surinkau skaičius, kai paspaudžiau ant ragelio pirštas šiek tiek drebėjo, bet paskui jis tarsi prilipo. Mano sprendimas galutinis ir nenoriu jo atšaukti, net jei prarasiu krūvą man brangių žmonių. Net jei reikės juos visus palikti negrįžtamai. Dėl Roko galėjau nuversti kalnus.

Klausau, sūneli?

Nutaisiau rimtą balsą ir tvirtai ištariau.

Sveiki, jūs Darius?

Tyla.

Čia Roko mergina Santa. Noriu su jumis labai rimtai pasikalbėti, todėl nepadėkit ragelio. Turiu jums kur kas naudingesnį pasiūlimą.

Roko tėvas tylėjo galų gale ištarė.

Aš netikiu tavimi kekšyte. Tu tik nori jį apsaugoti nuo to kas neišvengiama. Kad būtu aišku ir tau ir jam aš jau seniai buvau tai suplanavęs.

Tik skirkit man pusvalandį tarkim, rytoj po pietų, o tada galėsite spręsti. Prižadu, tikrai nenusivilsite.

Vėl tyla. Mano širdis daužėsi pašėlusiai. Prisiekiu savo mirusia mama, tai ką buvau suplanavusi buvo stačiai savižudybė ir labai pavojingas ėjimas.

Gerai. Rytoj kavinėje. Atsiūsiu į tavo telefoną adresą ir nesugalvok kam nors pranešti ar ko nors atsivesti su savimi, nes kitaip tu ir tavo visa giminė ir draugai pasigailėsite.

Suprantu puikiausiai.

Padėjau ragelį. Nei sekundei nesuabejojau, kad elgiuosi teisingai. Nenoriu, kad Rokas dar nors mažiausią sekundės dalelę patirtų tai, ką jau patyrė.

Rytojaus dieną su Roku nuėjome pas „Skardienių kompaniją“. Jis papasakojo jiems tai kas neišvengiama.

Reikia pranešti policijai.

Pasiūlė Žygimantas.

Negalime. Neturime jokių įrodymų. Be to Darius pagrasino, kad pakenks jums jei kas nors bus ne taip, kaip jis sumąstė, o aš žinau 1000 procentų, kad jo rankos labai ilgos ir jis bet ką gali iš po žemių iškasti. Neištverčiau jei nors vienam ar kuriam nors iš jūsų artimųjų kas nors atsitiktų.

Visi sukrėsti sėdėjome. Aš savaime suprantama niekam negalėjau užsiminti apie savo planą, nes tai būtu buvusi neatitaisoma klaida, lyg ištraukus granatos žiedą.  Elgiausi įprastai, nors stengiausi įsiminti jų visų veidus. Man taip puikiai pažystamus judesius. Visų balsus, pokštus. Visi deja suvokėme, jog esame bejėgiai, nors aš žinojau ką kito. Bendravome su Roku taip, lyg niekas nebūtu pasikeitę. O juk niekas ir nepasikeis. Tik nei vienas dar to nežino. Tik aš. Niekas nepasikeis jei man pavyks. Priminiau sau. Apie tai kas bus, kai aš įvykdisiu pagrindinę savo plano dalį negalvojau.

Ta diena buvo pirmoji, kai mes nieko neveikėme. Tik drauge sėdėjome Kolino svetainėje ir gėrėme kavą. Tą dieną mes nekvailiojome, nes nei vienam nesinorėjo. Visi tiesiog buvome su Roku. Netrukus jis pasakė, jog turi eiti. Jam tiesiog reikia pabūti vienam. Visi jį suprato. Aš palydėjau jį iki namų. Eidami nesijuokėme, nesikalbėjome. Mes tiesiog tylėjome. Prie jo namų stipriai apsikabinome ir ėmėme bučiuotis kaip išprotėja. Panėriau pirštus į jo raudonus, tankius plaukus. Ne, Rokai. Daugiau tu nebepatirsi skausmo, o kas dėl manęs... Nereikia apie tai galvoti. Reikia mėgautis šia akimirka.

Myliu tave Rokai.

Aš tave irgi myliu Santa.

Ilgai nenorėjome vienas kito paleisti. Gal abu nujautėme, kad... Galop jis atsitraukė nuo manęs ir pasitaisė plaukus.

Sudie Santa.

Sudie Rokai.

Ištariau. Tada suėmiau jo veidą rankomis ir pabučiavau į lūpas. Man jau reikėjo eiti.

Kavinėje iš karto atpažinau Darių. Jis sėdėjo gana atokiai nuo kitų. Aplinkui buvo vieni girtuokliai ir kekšės. Tikrų tikriausia landynė. Visi laistė alkoholį kur papuola. Priėjau prie Dariaus staliuko.

Sveiki.

Dalykiškai ištariau Roko tėvas nužvelgė mane nurenginėjančiu žvilgsniu ir nusišiepė parodydamas geltonus dantis.

Labas. Tai drožk greičiau ko tau reikia ir mink iš čia. Aš neturiu laiko.

Gerai tuomet, einam tiesiai prie reikalo.

Išsitraukiau lapą su savo pasiūlimu. Tai buvo savotiška sutartis. Mudviem tik reikėjo ją pasirašyti. Rašiau ją pusę nakties, bet man pavyko. Tai buvo lyg oficialus dokumentas pagal kurį aš tampu Dariaus Račkausko nuosavybe. Savo vale ir savo noru.

Jis perskaitė ją, tada nusijuokė. Arba bent jau bandė tai padaryti. Jo plaučiai buvo visiškai sudirbti alkoholio, cigarečių ir narkotikų.

Nejaugi kekšyte.

Jis vis dar juokėsi.

Būtent. Aš visiškai rimtai.

Tu, taip paimsi ir paaukosi savo gyvenimą dėl to pavainikio? Kalės vaiko?

Linktelėjau.

Ar nebandai manęs apmulkinti kekšyte?

Ne, kokia man iš to nauda? Man neįdomu kuo jūs verčiatės ir aš nedegu noru įkišti jus už grotų.

Tu myli tą pavainikį?

Žinoma, negi tai sunku suvokti? Aš myliu jį ir nenoriu, jog jis patirtų ką nors panašaus. Daugiau niekada gyvenime. Prisiekiu savo gyvybę. Jis daugiau nebeišgyvens to siaubo.

Ištariau žodžius lėtai ir aiškiai, kad Darius nei nesuabejotu.

Visgi aš neklydau. Niekada. Visos moterys yra kekšės.

Jis prisimerkė. Gal penkias minutes tylėjo. Matyt, svarstė mano pasiūlymą.

Gerai, man tinka.

Tyliai ištarė jis ir uždėjo ranką man ant peties. Tada prisitraukė mano veidą prie savojo.

Bet bus nors mažiukas neatitikimas, nors sekundės daliai tu sudvejosi ir jei pasienyje mane supakuos mentai. Tada... Tau kekše, visai tavo apgailėtinai šeimai, kurią dar turi, tavo brangučiams draugams, o įpatingai Rokui bus galas. Visiškos šakės. Nepasigailėsiu nei vieno.

Jo akys, tarsi vėrė mano sielą kiaurai.

Supratai kekšyte. Nors maža klaidelė ir Rokas kentės. Labai kentės. Taip, kaip jis dar nėra kentėjęs taip pat ir tu. Nudėsiu tave. Taigi, sutinku pasirašyti tavo prakeiktą sutartį. Gerai, paliksiu tą išsigimėlį ramybėje. Jis galės gyventi savo apgailėtiną, nieko vertą gyvenimą. Bet tu, padaryk, nors mažiausią klaidą ir tuojau pat Rokui ir tavo draugužiams bus gyvenimų baigtis. Būsi gera: nei plaukas nei vienam nenukris nuo galvos. Supratai?

Taip.

Tvirtai ištariau žvelgdama jam į bedugnias, tuščias, šaltas, bejausmias akis.

Puiku.

Jis išsitraukė rašiklį ir pasirašė lapo apačioje. Tada aš ištiesiau ranką paiimti rašiklio.

Ne. Pasirašyk savo pačios krauju. Pamatysim ant kiek tau brangus tas žaisliukas.

Neprieštaravau. Nusisegiau savo apyrankę su įpatingai aštriais dygliais ir įsidūriau pirštą. Ištryško kraujo lašiukas su kuriuo aš pasirašiau. Pasirašiau sutartį, kuri nulems mano ir mano draugų taip pat ir Roko gyvenimus. Darius atsistojo.

Kadangi, sūnelio laukti nebereikia. Manau, jog išvyksime dabar pat. Atsisveikinai su savo artimaisiais mažule?

Linktelėjau.

Nagi, tuomet eikš.

Jis pastūmė mane į priekį ir ėjo iš nugaros. Supratau, jog saugo mane, kad nepabėgčiau. Išėjome iš kavinės, o tada nuvykome į viešbutį, kuriame buvo apsistojas jis su savo sėbrais ir dar apie dešimt kekšių ir trimis vyrais. Visi jie buvo išsigandę, o aš buvau rami, nes atlikau viską teisingai. Beveik teisingai. Visi susirinko daigtus. Darius pristatė mane kitiems. Jo gaujos nariai buvo Rimvydas, Rimantas, Marius ir Ignas. Tada jie numetė man tikrus kekšės drabužius. Trumpą sijonėlį ir palaidinę su gilia iškirpte. Persirengiau. Tada jie mus visus susodino į autobusiuką užtamsintais langais. Visų kojas ir rankas surakino grandinėmis. Pasijutau, kaip juodaodė jų vergavimo laikais. Supratau, kaip reikia elgtis. Be kurio nors iš gaujos narių komandos nei krust. Prieš išvykstant Darius mane iškratė, telefoną nuleido į kanalizaciją, o asmeninius daigtus išmetė į konteinerį prie vienos maisto parduotuvės. Tada mes išvažiavome. Darius pasakė, jog važiuosime į Vokietiją mašina. Žvelgiau į pro šalį bėgantį miestą, kuriame tiek nedaug laiko praleidau, bet kuriame tiek daug visko įvyko. Kuriame susipažinau su Roku. Su visais savo pankais esu pažystama nuo Klaipėdos, nes ten buvo toji landynė, kurioje susipažinome. Jie visi retkarčiais atvykdavo į klaipėdą, todėl ir susibendravom, kurį laiką ryšius palaikėme telefonu, per face book ir skype, kai jie visi sėdėdavo Vilniuje. Visi jie buvo iš Vilniaus. Todėl gal nesuklysiu pasakydama, jog čia susipažinau ir su jais. Žvelgiau į viską ir supratau, jog amžiams juos palieku. Dėl Roko buvau pasirengusi padaryti viską. Padaryti viską, kad jis daugiau niekada nebepatirtų to ką patyrė. Net jei dėl to jis niekada manęs nebematys.

Rokas

 Santa dingo. Ne, aš nesapnuoju ir nesu apsivartojas narkotikų. Ji dingo. Dar vakar buvau su ja, o šiandien... Jos nebėra. Šiandien Darius turėjo atvykti manęs pasiimti į Vokietiją. Nesvarbu to aš noriu ar ne. Pradėjau panikuoti. Skambinau Kolinui, Žygimantui, Tomui ir kitiems, bet nei vienas Santos nematė nuo vakar. Skambinau jai miliardą kartų, bet jos telefonas buvo išjungtas.

Po pietų nebežinojau kur dėtis iš nerymo, kuris mane degino, kaip ugnis. Nežinojau, kaip prisiskambinti Dariui ir todėl prisigalvojau įvairių nesamonių, kad jis galėjo apsigalvoti, kad galėjo Santą... Ne, geriau apie tai negalvoti. Bet ką daryti jei įvarios, nesąmoningos mintys vis lenda į galvą? Man skambino jos tėvas, bet pasakiau tiesą, kad nuo vakar jos nemačiau.

O pas jūsų kompaniją ji nebuvo?

Ne, skambinau ir jiems, bet jie sakė, kad taip pat nuo vakar jos nematė.

Skambinu į policiją.

Gerai.

Numečiau ragą. Blet, kas čia per supista velneva. Jei Santa pas Darių... Bet to negali būti. Jam juk reikėjo manęs. O gal? Nebegaliu.

Visą naktį prasibasčiau po tuščius namus. Paskui išslinkau į lauką. Nežinojau ką man daryti. Košmaras. Ne, tai realybė. Supista realybė. Man vėl paskambino jos tėvas.

Alio?

Rokai, tu bandei jai prisiskambinti?

Miliardą kartų, bet nieko. Jos telefonas išjungtas.

Tie sumauti pareigūnai man sako, kad tik rytoj pradės paiešką. Parašiau pareiškimą dėl jos dingimo.

Blet, gal nereikėjo skambinti policijai. Nenoriu, kad prasidėtų įtarinėjimai, apklausos ir panaši pisleva, bet jau po visko.

Blet, nachui! Kodėl?

Užrikau ant visos gatvės. Man buvo pochui.

 Greičiau ją rastų. Kas jai nutiko?

Nežinau. Jie man pasakė, kad šiandien beprasmiška pradėti.

O kada jie pas jus atvarė?

Apie penktą valandą vakaro.

Blet!

Apsiramink Rokai.

Neprašykit to. Man galvoj netelpa kur ji. Aš tikrai nieko nežinau. Matėmės supistai vakar.

Tu ją myli?

Iš kur jis suprato. Vien tik iš šito? Nežinau ir koks skirtumas.

Taip. Po velnių.

Rokai ir ji tave myli.

Žinau ir ką tuo jūs norit pasakyti? Kad apsiraminčiau? Aš negaliu. Neįsivaizduoju kur ji.

Kai ji vakar su tavim atsisveikino ji tau ką nors sakė? Na, kur eis, ką veiks?

Ne. Ji tiesiog pasakė cituoju „Sudie Rokai“. Viskas!

Nepyk, kad paklausiu, o tu paskutinis ją matei?

Iš kur man žinot? Nors, gali būti.

Pagalvojau, jog tai tiesa, jog aš paskutinis ją mačiau, nes kur kitur ji galėjo eiti? Iš Kolino namų išėjome kartu, todėl abejojau, jog ji pas juos sugrįžo. Ir tuomet supratau, jog būsiu labiausiai iš visų tampomas po apklausas. Prakeikimas, pisleva. Nachui viską!

Rokai tu dar čia?

Aha.

Tu supranti, jog policija norės su tavim pakalbėti?

Taip, blet ir suprantu dar kai ką. Kad aš galiu būti pagrindinis įtariamasis!

Jos tėvas tylėjo. Jis irgi tai žinojo. Pisleva. Nachui. Numečiau ragą ir pyzdinau toliau. Jei mane įtarinės ir dar įkiš už grotų... Nu, pyzda. Grįžau namo ir prisipyliau stiklą dektinės. Tuoj pat išgėriau. Nachui, pyzda viską. Dar vienas. Užsileidau Slipknot per ausines ant viso garso. Per 15 minučių ištuštinau visą butelį. Paskui pasiėmiau vyno. Nachui. Nachui. Jei Darius turi Santą... Jos nėra. Ji dingo. O jei taip yra? Iš jo jokių naujienų. Ką tai reiškia? Supistai ką?

Santa

Po poros naktų mašinoje man siaubingai skaudėjo sprandą ir kaulus. Visiškai nevalgiau, nes jie mums nedavė. Blet. Staiga, mano ausys pagavo traškančios radijos žinių reportažą.

Vilniuje dingo mergina iš Fabijoniškių rajono. Vardas Santa Miliauskaitė. Ji neaukšta, šviesiais su raudonom sruogom plaukais, apsirengusi odine striuke ir plėšytais džinsais. Ant rankų turi tatuiruotes, lūpoje, ausyse auskarai. Septyniolikos metų. Paskutinį kartą mergina matyta užvakar. Ką nors žinančius prašome pranešti 6 policijos komisariatui arba paskambinti telefonu 112.

Blet, kūrva tu!

Darius pašėlo.

Kekše, kam tu sakei?

Niek...

Jis išsitempė mane iš mašinos. Buvome kažkokiam miške, o tada... Tada jis sudubasino mane. Tiesiog paprasčiausiai suspardė. Aš net nebandžiau nieko aiškinti. Pati turėjau suprasti, jog mano nebuvimas neliks niekam nepastebėtas. Negalvojau, kad tėtis neras mano laiško, o juk jį palikau matomoje vietoje.

Kekše, tu! Juk sakiau, nors viena klaida. Dabar tu atsiimsi už ją, o man kils nors mažulytė problema, nudėsiu tave.

Skausmas, tik tai man liko. Stengiausi neišleisti nei garso... Stengiausi nebūti, kaip visos... Norėjau parodyti Dariui, kad aš kitokia nei jis įsivaizduoja. Pirmą kartą patyriau tai, ką patyrė Rokas ne vieną ir ne du kartus. Baisiausia, jog jį, tarsi bokso kriaušę naudojo jo paties tėvas. Galų gale man aptemo akys ir aš nugrimzdau.

Kai atsipeikėjau buvau nudrenkta ant autobusiuko grindų. Skaudėjo viską iš eilės. Mano visi rūbai buvo kruvini, kraujas prikepęs prie veido. Patikrinau nosį. Gal ji lūžo. Nežinau. Įkvėpiau, bet šonkaulių neskaudėjo. Vadinasi nelūžę.

Rokas

Praėjo supistai gera savaitė. Jei esate bent kiek labiau pastabesni, suprantate, jog tai sarkazmas. Neklydau. Polkytė apklausinėjo visus iš eilės. Pradžioje Santos tėvą. Paskui, Tomą, Karoliną, Žigymantą ir visus „Skardienių kompanijos“ narius. Tada atėjo mano eilė. Va, čia tai... Jie pasibeldė į mano duris savaitės viduryje. Tada nusivežė mane į apklausą. Ji buvo nuostabi. Usuotas, maždaug penkiasdešimties metų pareigūnas prisistatęs man Povilu Tamašausku pasisodino mane stikliniame tardymo kambarėlyje ir prasidėjo...

Kada paskutinį kartą matei Santą Miliauskaitę?

Praeitą savaitę, trečiadienį.

Kaip ji elgėsi?

Kaip suprast?

Na, ar buvo keistoka ar minėjo tau ką veiks ir kur ruošiasi tą dieną dar eiti?

Ne.

Jis pažvelgė į mane taip, kad supratau, jog tuoj prasidės gražumėlis.

Iš jūsų draugų apklausų sprendžiame, jog tu su ja tą dieną išėjai iš jūsų susitikimų vietos. Kur jūs tada ėjote?

Niekur. Ji paprasčiausiai palydėjo mane namo, kaip ir kitais kartais.

O paskui?

Atsargiai paklausė ūsuotasis.

Nežinau. Ji man pasakė „Sudie Rokai“ ir viskas. Išsiskyrėme.

Tyla, kuri mane žudė. Aš knibinėjau savo apyrankių spyglius ir laukiau kas bus toliau.

Ar tikrai?

Žinoma, o kam man meluot?

Iš tavo aprangos galima spręsti, kad priklausai kokiai sektai.

Ką?

Nusijuokiau.

Kokios muzikos klausaisi?

Roko, metalo.

O Santa, kokios muzikos klausydavosi?

Tokios pačios. Beje iš nuotraukos jūs pats galėjote spręsti, jog ir ji priklauso kokiai sektai jūsų supratimu ar ne?

Čia aš uždavinėju klausimus Rokai Račkauskai, tad prašau neišsusikinėti ir atsakyti.

Ne. Nesamonės ir kodėl žmonės prisigalvoja visko?

Ko visko?

Na, kad jei jau aš nešioju spygliuotus papuošalus, odines striukes, plėšytus džinsus, marškinius su ansiuvais ir panašius dalykus, tai priklausau kokiai sektai. Būtinai.

O gal tai buvo jūsų susitarimas?

Ką? Kas?

Na, kad ji dings. Gal judu atlikote kokį ritualą ar dar ką nors.

Ką tai reiškia?

Atsakyk į klausimą.

Ne, aišku, kad ne. Jums galvoje visi varšteliai vietoj?

Pasukiojau pirštą prie smilkinio.

Tavo nenoras atsakinėti į mano klausimus verčia manyti, jog tu susijęs su tos merginos dingimu.

Ką? Vien, todėl, kad paskutinis ją mačiau?

Taip. Juk mes nežinome ar tu sakai tiesą.

Kam man meluoti.

Kokiai sektai priklausė Santa Miliauskaitė?

Ką? Kas čia per nesamonės. Jokiai sektai, aš čia, kaip pavyzdį pateikiau, kad jūsų požiūriu ji gali priklausyti kokiai sektai. Kodėl jūs tokių nesveikų pažiūrų?

Tokio debilo dar niekuomet gyvenime nebuvau sutikęs.

Tavo rankos ir veidas rodo, kad žalojai save. Ar ir Santa tuo užsiminėdavo?

Na, žinoma. Mano nuostabūs randai.

Ne, blet.

Rink žodžius.

Klausykit, aš tik kaip pavyzdį pateikiau, kad Santa priklauso kokiai sektai jūsų supratimu vien todėl, kad ir ji panašiai atrodo, o jūs iš karto... Jokiai sektai nei ji, nei aš nepriklausome. Ji niekuomet gyvenime savęs nežalotų. Patenkintas?

Tai kodėl tu save žalojai?

Ne jūsų reikalas. Tai mano reikalai ir taškas. Neprivalau nieko jums aiškinti. Jūs čia mane pasikvietėte dėl mano merginos dingimo, o dabar viskas išsirutuliojo taip, kad jūs manęs klausinėjate apie mano privačius reikalus.

Tu ką tik minėjai, jog ji tavo mergina. Ar buvo vaikinų, kurie jai rodytu dėmesį ar kivirčijotės dėl to?

Ne.

Tikrai?

Taip. Kam man meluoti.

Ar Santa vartojo kokius narkotikus?

Ne.

Vis tiek, kadangi tu paskutinis ją matei verčia manyti, jog tu susijęs su jos dingimu, todėl šią naktį praleisi areštinėje.

Ką?

Pritrūkau žodžių. Pirmą kartą gyvenime.

Be to tu nepagarbiai elgeisi su manimi.

Jis atsistojo ir priėjęs uždėjo man ranką ant peties.

Eime.

Aš niekur neeisiu. Blet, nachui. Neturiu žodžių koks jūs debilas.

Jis per jėgą ištempė mane į koridorių. Tada iki areštinės. Tai buvo mažutėlis kambariukas su langu ir mediniu gultu. Pasisuko raktas spynoje. Mane čia užrakino. Už nieką. Pisleva.

Kad jūs kur visi supisti seniai prasmegtumėt su savo viduramžišku požiūriu!

Užklykiau ant visos areštinės. Supratinga tyla. Blet. Kokia šūdalienė. Sudribau ant gulto. Norėjosi rukyti. Mirtinai. Kai Santa buvo su manim buvau metęs ir gana sėkmingai, bet dabar... Ir kur ji? Galų gale apsiverkiau. Daužiau viską kas buvo man po ranka. Supistas pasaulis. Kodėl jis tokia šūdų krūva? Nachui, nieko nėra. Nei, supisto dievo. Blet, kūrva. Pisleva. Visiškas supistas mėšlas. Panirau į miegą ir gana greitai, nes pastarosiom dienom labai daug gerdavau.

Sapnai anaip tol nebuvo malonūs. Sapnavau tą pragaro išperą. Jis stovėjo šalia manęs ir juokėsi, o Santa. Ji nebegyva gulėjo šalia jo kojų.

Matai sūnau ko pridirbai leisdamas jai būti šalia tavęs, juk jei ne tu aš niekada nebūčiau jos pastebėjęs.

Vėl tas pragertas ir prarukytas jo juokas.

Klykdamas pabudau. Blet, aš juk kameroje. Ir kur ji? Kur? Blet. Net muzikos neturėjau, kad truputį nuleist garą. Pisleva.

Prasivarčiau iki ryto. Nebenorėjau užmigti. Iš galvos vis neėjo užmerktos jos akys. O jei tai tikrovė? Tada aš pats sau galą pasidarysiu. Prisiekiu.

Santa

Važiavom dar porą dienų. Nežinojau kas vyksta. Ką galvoja mano tėtis? Kaip jis vienas be manęs toliau gyvens? Kaip Rokas? Ką jis galvoja. Ką policija galvoja? Kaip mano brangieji draugužiai? „Skardienių kompanija“. Man širdį sugniaužė toks ilgesys, kad apsižliumbiau. Verkiau gal tris valandas, bet man niekas netrugdė. Ir gerai. Tikėjausi, kad tėtis greitu metu ras mano laišką ir policija liausis manęs ieškojusi, nes kitaip Darius išsigandęs tikrai gali mane nudėti.

Rokas

Kitą rytą mane išleido. Todėl, kad neturėjo pagrindo daugiau manęs laikyti, be to Santos tėvas pareiškė, jog nemano, kad aš esu kaip nors susijęs su jo dukters dingimu ir atnešė laišką, kuriame Santa rašė neva trokšta pabūti viena, nebesupranta savęs ir nebežino ko nori išgyvenimo, kad nors to visiems nerodė, bet vis dar niekaip negali atsigauti po mamos mirties, todėl išvyksta kuriam laikui į Latviją, kad tėtis ar jos draugai dėl jos nesijaudintų ir kad ji grįž kai bus tam pasirengusi. Rašė visus mylinti, visų pasiilgstanti. Klausydamasis Santos tėvo skaitančio neva jos laišką kraupau iš siaubo, nes supratau, kad netikiu nei vienu užrašytu žodžiu, o pažvelgęs į jos tėvą supratau, kad jis irgi ne. Vytautas prašė policijos nenutraukti savo dukters paieškos, nes netiki šito laiško tikroviškumu. Tada tas pats senbezda apklausinėjas mane vakar paklausė ar laiškas tikrai rašytas Santos ir kai tėvas patvirtino ir tam įrodyti atnešė net keletą kitų jos užrašų senis pasiglostė savo ūsus ir pareiškė, kad tikrai nemato reikalo ieškoti toliau.

Grįžau namo ir vėl isipyliau dektinės. Pagarinau. Nachui. O jei ji neatsiras.

Naktis, vartausi lovoje ir niekaip negaliu užmigti. Nenoriu. Užsileidau Suicide silence ir pasinėriau į muziką. Tada prisiminiau, jog neatidaviau jai striukės, kurią ji pas mane kadaise paliko. Nuėjau iki spintos ir ją pasiėmiau. Ji vis dar kvepėjo ja. Tada apsikabinau, tai kas man buvo likę.

Santa

Gal kol kas niekur nevažiuojam?

Išprotėjai Mariau?

O kas? Jos juk ieško ir nemanau, kad šis reikalas taip greitai ir lengvai nusės į dugną.

Tai kur mums supistai dėtis?

Turiu sodybą „Vijukų kaime“. Gal dėkimės ten? Nors ne. Prisiminiau, kad negalim, nes tą sodybą pasiėmė mano sesuo. Sakė, kad nori ten su šeima pabūt porą savaičių.

Gal kol kas niekur nevykti ir gera mintis. Kai jos nebeieškos...

Būtent Dariau, kai jos nebeieškos tada galėsim ramiai išnykti iš šitos ubagų šalies į Vokietiją.

Galim pas mane į butą.

O kur jis Ignai?

Fabuose.

Tu ką durnas nachui?

Nu, bet...

Ten supistai gyvena mano sūnus.

O kas dėl jo?

Gi ji jo draugužė, o jei kas nors pastebės. Tu tiesiogine prasme veržiesi į mentūros glėbį.

O kas tada geriau važiuot toliau? Juk paskui gal žinia apie jos dingimą pasieks pasienį, kad ji nebūtu išvežta iš Lietuvos.

Bet juk mes padirbome visiems šitiems pasus.

Taip, bet jos išvaizda. Išskirtinė. Gali atpažint, o tada ar taip ar taip mes supakuoti.

Visi kiti miegojo, tik aš girdėjau šį nuostabų pokalbį. Nesitikėjau, kad viskas taip pasisuks, kad jie nuspręs grįžti į Vilnių. Darius labai ilgai tylėjo.

Na, gerai, bet aš niekur į lauką nelysiu. Nei ji.

Jis mostelėjo į mane ranka. Aš tuo metu apsimečiau, kad miegu.

Reikės būti labai atsargiems.

Taigi, jie apsisuko ir mes tuo pačiu keliu grįžome atgal.

Kai galų gale visi pavargę parsibeldėme į Vilnių. Buvo naktis. Mus visus tyliai suvedė į tamsų ir nuošalų namą, bet jis buvo... Visai netoli tos gatvės, kur gyveno Rokas. Blet, tikrai nesitikėjau, jog likimas taip pasisuks.

Rokas

Praėjo dar dvi savaitės. Policijos paieškos nedavė jokių vaisių. Jie apklausė visus Santos giminaičius. Dar kartą visus iš „Skardienių kompanijos“, tris kartus mane, bet daugiau neprisipiso, kaip tas senis, nes neturėjo prie ko. Nieko. Santa dingo, kaip į vandenį. Pradėjau dar daugiau gerti. Be alkoholio negalėjau, nes pradėjau įsivaizduoti, tai ko nenorėjau. Vėliau buvo užblokuoti visi keliai iš Vilniaus, o paskui pranešta ir pasienio pareigūnams.

 Mažyte mano, ir kur tu?

Santa

Praėjo dar savaitė. Maisto mums parnešdavo Marius. Darius niekur nelysdavo. Buvau sumušta jo dar tris kartus. Tiesiog šiaip sau. Kiti irgi gaudavo, bet aš labiausiai. Keturias dienas gulėjau lovoje. Niekam nei žodžio nepratariau visą šį laiką. Rimantas ir Rimvydas kruopščiai sekdavo naujienas apie mano dingimą, bet nebuvo jokių naujienų. Kelis kartus pro langą mačiau Roką. Jis vėl buvo toks, koks prieš mums susipažinant. Mačiau, jog geria ir vėl pradėjo rukyti ir tai dėl manęs. O ką jis pasakytų, jei žinotų ką aš padariau? Dėl jo. Kaip jis jaučiasi? Kas vyksta?

Šią popietę Marius vėl grįžo iš parduotuvės ir parnešė, kaip visada bomšpakių, negendančio maisto ir alaus. Vėl buvo įjungtas telikas. Ir staiga...

Pranešame liūdną naujieną. Kaip spėjama šyrit buvo rasta prieš mėnesį dingusi mergina Santa Miliauskaitė. Jos kūnas vakar narų buvo ištrauktas iš nemuno upės. Artimieji dar neatpažino jos, bet policija devynesdešimt devyniais procentais tvirtina, jog tai dingusi mergina. Ar tai buvo savižudybė ar ją kažkas nužudė iki šiol tiriama. Policija atsisako patvirtinti mums šią informaciją, kol kūno tikrai neatpažino merginos tėvas.

Ekrane pasirodė stulbinamai panaši į mane mergina. Šviesiais plaukais, su auskarais ir tatuiruotėmis. Bėda, kad ji neturėjo mano odinės striukės ir raudonų sruogų, bet apsigauti buvo įmanoma.

O, blet. Likimas mums palankus. Dabar tėvas ko gera susipainios ir pasakys, kad tai jo dukra.

Marius nusižvengė.

Galvojau, jog ilgiau reikės čia lindėt. Dievas mus myli.

Jiedu su Dariumi susidaužė buteliais, o aš pasijaučiau taip, lyg kas mane būtu trenkęs į sieną.

Ką aš čia veikiu? Juk Darius pažadėjo nelysti prie Roko, o dabar aš galiu pabėgti ir jam viskas bus gerai. O kaip jis? Juk ir jis gali mane supainioti su kažkokia, vargše mergina. O mano tėtis? Tiesą sakant aš net neketinau vykditi to ką pasirašiau, kad sutinku keliauti į viešnamį. Ketinau kaip nors pabėgti, bet dabar ši galimybė pati nukrito man kaip iš dangaus. Turėjau tik Dariaus pasirašytą popierių, kuriame jis pasižada turėdamas mane nekenkti savo sūnui Rokui Račkauskui, bet asmeniškai aš pati abejojau ar jis būtu taip elgiasis net jei ir turi mane. Tikriausiai laukia, kol būsime Vokietijoje, o ten jau sugalvos kaip turėti ir mane ir jį. Suplanavau, jog šianakt pabėgsiu.

Rokas

Prasiknisau visą dieną balstydamasis po miestą. Jau maždaug mėnesį jokių naujienų policija visai nuleido rankas motivuodama tuo, jog tėvas turi neva Santos rašyta laišką. Taip, tą laišką rašė tikrai ji, bet ar žodžiai tikrai jos… Netikiu nei velnio. Darius irgi dingęs, kaip į vandenį. Vis labiau mane užvaldė mintis, jog Santa neatsiras. Jog ji pas jį. Bet kaip tai nutiko? Kodėl jis persigalvojo?

Grįžau namo. Vėl prisipyliau dektinės. Tada kažkodėl ėmiau skaitinėti straipsnius intike apie Santos dingimą. Ir radau tai, kas mane nužudė.

Rasta dingusi mergina Santa Miliauskaitė.

Toliau neskaičiau, nes po antrašte mirgėjo jos nuotrauka. Mano gyvenimas dabar tikrai baigėsi.

Kurį laiką sėdėjau, kaip atsijungęs ir tuščiu žvilgsniu spoksojau į ekraną. Santos nebėra. Jos nebėra. Merginos, kuriai pavyko prisibelti į mano apmirusę sielą nebėra ir niekados nebebus. Ji sustingusi, jos akys amžiams užmerktos, o kūnas atšalęs. Viskas.

Nežinau kiek laiko prasėdėjau nieko neveikdamas. Tada man viskas pasirodė pakankamai aišku. Nenorėjau terliotis su laiškais. Turėjau tik vienus brangius žmones su kuriais norėjau atsisveikinti.

Išėjau ir uždariau savo buto duris paskutinį kartą. Tada nuvariau į klubą „Pasitaškyk“. Man reikėjo vieno žmogaus.

Klausyk, Andriūcha pakviesk man nu... Nu, tą su kuriuo čia praeitą kartą bendravau!

Ai simą?

 Nu jo!

Jis jį pakvietė.

O, Roki seniai nesimatėme!

Taip, taip. Gal galėtum man parduoti!

Pasilenkiau prie jo ir pasakiau ko noriu.

Tu neišprotėjai?

Ne, man reikia!

Nu, gerai. Bet pažadėk, kad vartosi po truputį!

Gerai!

Jis atnešė man švirkštą ir buteliuką su skysčiu.

Čia ištirpintas!

Ačiū!

Taigi, pasiėmiau viską ir drožiau gatvėmis. Kur man geriausia tai padaryti? Savo bute? Ne, nenoriu. Kur? Ai, pochui. Atsidūriau kažkokiam kieme. Geriau apsidairęs supratau, jog tam pačiam, kur mudu su Santa voliojomės smėlio dėžėje. Kaip seniai tas buvo. Ėjau be tikslo, kol sudribau prie tos pačios smėlio dėžės ir pravirkau. Mano mp3 grotuvėlis varė. Korn, No one’s here.

You and me

We have no faces

Soon our lives they’ll be erased

Do you think they will remember?

Or will we just be replaced

Oh I wish that I could see,

How I wish that I could fly

All the things that hang above me

To a place where I can cry

So what can it be?

No one hears me call,

Echoes back at me

No ones there.

To all these nameless feelings

I cant deal with in my life

To all these greedy people

Trying to feed on what is mine

You’ve got to fill your hunger

And stop fucking with my mind

I know its time to leave these places far behind.

Viskas jos nebėra. Žmogaus, kuris sugebėjo iškrapštyti mane iš mano kiauto ir kuris išmokė mane tiek daug dalykų... Jo nebėra. Aš... Išsitraukiau iš kišenės telefoną ir išsiėmiau vieną ausinę, bet antroji dar buvo įkišta. Užsistačiau grotuvą kartojimo režimu. Tada susukau Karolinai. Galvojau kuriam, bet ji buvo pirmoji mano adresatų knygoje. Žinojau, jog visi bus su ja. Kol telefonas pipsėjo sutraukiau visą buteliuko turinį į švirkštą.

Alio Rokai. Mes ką tik perskaitėm, bet negali būti, jog ten tikrai ji.

Karolina, visi su tavim?

Taip, bet Rokai...

Įjung garsekalbį.

Kodėl?

Prašau, Karolina.

Išgirdau, kaip ji kažką sako. Tikriausiai pasakė kitiems, kad čia aš skambinu. Ji įjungė garsekalbį.

Rokai?

Pasigirdo balsų lavina. Visie jie man buvo brangūs. Visuos juos aš mylėjau, kaip savo šeimą. Ir tik su jais norėjau atsisveikinti, nes be jų ir Santos aš daugiau nieko neturiu. Viešpatie, jei ji nebūtų pradėjusi su manimi bendrauti jei taip atkakliai nebūtų manęs krapščiusi iš susidaryto kiauto dar šiandien ji būtų gyva. Dėl visko aš kaltas. Nereikėjo man pasiduoti, kol dar galėjau. Reikėjo atstumti ją pačiais žiauriausiais žodžiais, išsikraustyti iš Vilniaus. Deja, geros mintys dažnai ateina pavėluotai. Jei tik nebūčiau buvęs toks silpnas, toks išsiilgęs meilės ir švelnumo. Dėl mano kaltės Santa mirusi. Dėl mano ir niekieno kito.

„Skardienių kompanija“, mes visą šį laiką puikiai sutarėm. Tikiuosi, jog neįskaudinau jūsų nei vieno.

Rokai, kas nutiko?

 Kodėl taip keistai kalbi?

 Rokai man atrodo, jog ten ne Santa...

Aš žinojau daug ką, bet jums nepasakiau ir dėl to labai gailiuosi, bet... Aš privalau išeiti iš šio gyvenimo...

Ką?

 Rokai kur tu?

Nežinau. Aš tiesiog noriu jums padėkoti už draugystę, už viską, kad visada buvot šalia. Aš tiesiog... Be Santos aš nematau prasmės gyventi. Man atrodo žinau dėl ko ji dingo, dėl ko ji mirė ir todėl...

Rokai, tuojau pat sakai greitai kur esi!

Nedrįsk žengti to žingsnio!

Ačiū jums už viską. Žinau, jūs nesuprasite dėl ko, bet be Santos ir su tuo, kad jos nebėra aš tiesiog negalėsiu gyventi. Žinodamas, jog jos mirtis yra mano kaltė. Sudie. Ačiū jums. Myliu jus. Sudie.

Rokai, bet dar nėra patvirtinta, jog...

Numečiau ragelį. Baigta. Padariau ko norėjau... Metas išeiti iš šito purvino ir apgailėtino pasaulio. Atsiraitojau rankovę ir paėmiau švirkštą. Žmonės manęs nesupras. Niekas nesupras, nes žmonės greiti tik pasmerkti.

Santa

Buvo vakaras, o visi nulūžę, nes prisigėrė iš džiaugsmo, kad viskas taip greitai baigėsi. Norėjau grįžti į gyvenimą. Tik negalvojau, jog viskas taip pasisuks. Nenorėjau, jog mano tėtis supainiotų mane su ta mergina. Nenorėjau saviems likti mirusia. Tyliai atidariau kambario duris ir nusėlinau prie durų. Jos buvo užrakintos abiem spynomis. Žinojau, jog raktus visada turi Arvydas. Pasirausiau jo palto kišenėje ir suradau raktų rišulėlį. Man drebėjo rankos, nes žinojau, jog bet kurią akimirką galiu būti nudėta. Jie visi nešiojosi ginklus. Tyliai įkišau raktą į spyną. Apatinę spyną atrakinau gana sėkmingai. Tada ėmiausi viršutinės. Ir ją atrakinau. Yes, dabar man beliko...

Kur susiruošei?

Viskas. Man šakės. Šalia stovėjo Darius. Jis atrodė visai prablaivėjas. Negalvojau, kad bus taip...

O aš ir galvojau, jog mėginsi pabėgti kekšyte. Ot, kaip palankiai tau viskas susiklostė. Juk aš pasirašiau, jog neliesiu Roko ir savo žodžio laikausi. Būčiau jau seniausiai po žemėm jei taip nebūtų. O tu juk tik dėl jo sutikai į tai veltis. Bet iš čia niekas gyvas neišeina.

 Jis griebė ginklą, o aš žaibiškai atidariau duris ir nešiausi nuo laiptų. Dabar nuo mano greičio priklausys mano gyvybė. Lėkdama kiek tik sugebu viena ranka surinkau 112.

Rokas

Jau ketinau besti adatą į veną, tik staiga pamačiau kažką atbėgant. Mačiau tik ilgus plaukus. Ar aš jau miriau? Ar tai Santa ateina manęs pasitikti? Ji vis artėjo bėgdama kaip dar nemačiau jos bėgant, lyg nuo to priklausytų jos gyvybė. Ji skriste skrido kojomis beveik neliesdama žemės... Atpažinau ją. Taip tai buvo Santa. Tikrai ji, bet ar aš tik įsivaizduoju? Gal noriu, kad taip būtu... Peštelėjau už savo plaukų. Skaudėjo, vadinasi aš... Nespėjau nieko daugiau pagalvoti, kai Santa pamatė mane ir pribėgusi puolė man į glėbį.

Rokai!

Taip tai buvo ji. Tikrai ji. Aš nesapnavau ir man nebuvo haliucinacijos.

Tu gyva?

Taip, Rokai...

Bet...

Vėliau tau viską papasakosiu... Iš kur tu...

Ji pamatė švirkštą mano rankoje ir suprato ką kėtinau daryti.

Bet Rokai kodėl?

Todėl, kad maniau, jog tu... Jog tavęs nebėra ir tai mano kaltė... O kur tu?

Ji mane apkabino. Aš ją irgi ir... Staiga, pasigirdo šūvis. Maniau, jog tai netikra, jog man pasigirdo, jog... Santa, susmuko ant žemės, o aš likau, tarsi paraližuotas... Netoliese stovėjo Darius... Mano košmaras išsipildė. Jis žiūrėjo į mane ir šypsojosi.

Juk, sakiau, kad iš mano nagų niekas gyvas neišeina. Tavo mergužėlė sūneli sutiko mainytis su tavimi. Na, tai buvo jos pasiūlymas. Žinai aš apie tai nebūčiau pagalvojęs, bet kai ji man pakišo šią idėją sumaniau dar geriau. Ketinau ir ją pasiimti kaip kekšę ir tave. O tu būtum dar labiau kankinesis be jos. Aš net neketinau tavęs palikti ramybėje. Tai kekšytei prižadėjau, jog neliesiu tavęs, o kai būčiau ją išsivežęs po kiek laiko būčiau sugrįžęs tavęs. Tu būtum labai kankiniasis be jos. Taigi mano planas iš dalies pavyko. Dabar ją nudėjau, bet tai nieko tokio. Versle irgi būna nuostolių.

Taip taręs jis apsisuko ir išnyko man iš akių.

Nieko nebeprisimenu. Viskas mano galvoje, kaip iššluota, net nebežinau kas aš esu. Ar aš egzistuoju? Ar pagaliau mano egzistencija baigėsi? Žinau, jog tikra tik tai ką matau priešais save. Ant žemės gulinčią merginą išsidraikiusiais šviesiai raudonais plaukais. Pro jos drabužius sunkėsi ir lašėjo kraujas. Raudonas tikras kraujas. Merginą, kuriai aš vienintėlei rūpėjau. Merginą, kuri parodė man kas yra gyvenimas. Kas yra džiaugsmas, laimė ir meilė ir kurią aš sunaikinau. Sušunku jos vardą. Atrodo, lyg kas plėšytų mano sielą ir širdį į miliardą dalelyčių. Nieko, tik tyla. To neturėjo būti. Neturėjo, neturėjo.

Viską kas buvo paskui prisimenu, kaip per sapną. Išgirdau artėjančias policijos sirenas. Tada susišaudymas. Visus, kurie buvo tame bute supakavo. Atvažiavo ir greitoji. Išsivežė du kūnus ir merdinčią Santą. Mano tėvas bandė užsibarikaduoti bute, bet kai policiją jį apsupo nusišovė. Jis pasirinko mirtį, o ne krūvą metų už grotų. Gydytojai dėl Santos man nežadėjo nieko gero. Jos smegenis ėmė tinti, gavo kulką į nugarą. Beveik prie pat kaklo. Dieve, tik ne ji. Kai ją susigražinau. Nejau vėl prarasiu?

Ligoninėje paskambinau Česteriui ir papasakojau kas nutiko. Jie visi atvarė.

Dėl Gavrošo patikimo mums Rokai.

Tomas mane apkabino.

Košmaras nachui.

Ačiū jums, kad atvažiavote.

Kai paskambinai man mes jau buvome puseukėlėje iki tavo namų. Visi iš karto lėkėme, kai tu norėjai nusižudyti.

Kur dabar Santa?

Paklausė Sofija.

Operuoja.

Visas tris valandas sėdėjau kaip ant adatų. Jei kada nors esate patyrę tą jausmą, tai puikiai mane suprantate. Visi kaip įmanydami mane palaikė. Vaikščiojau koridoriumi iš vieno galo į kitą.

Rokai apsiramink ir prisėsk. Būk gerutis.

Myja švelniai paėmė mane už rankos ir privedė prie sofos. Įsitaisiau šalia jų. Džiaugiausi, kad šią akimirką neesu vienas, jog jie su manimi.

Gerai, kad nepadarei to.

Pasakė Vikė.

Ko? Nenusižudžiau? Žinai, mane išgelbėjo tik ji. Jei ji nebūtu pasirodžiusi...

Mes juk tau sakėm, kad ten ne ji.

Taip, bet panašumas buvo stulbinantis. Aš... Tiesiog man ši žine sujaukė protą.

Žinome Rokai ir mums buvo sunku tuo patikėti, bet Kolinas sugebėjo mus įtikinti tokia galimybe, jog ten ne ji. Žinai, geriau įsižiūrėjus į tą merginą buvo galima suprasti, jog ten tikrai ne Santa.

Bet kaip viskas... Aš nieko nesuprantu. Kai mačiau tą šūdžių paskutinį kartą jis pliurpė kažkokias nesamones apie tai, kad Santa pasisiūlė vietoj manęs.

Visi sutartinai papurtė galvas. Ir jie nežinojo.

Kaip Santos tėtis?

Nuvažiavo į lavoninę neseniai. Pasakė, kad ten ne jo dukra, o paskui atvažiavo ir tos neatpažintosios artimieji tvirtindami, kad tai jų dukra. Ir o varge jie buvo teisūs. Dabar jis važiuoja čia.

Jis turbūt manęs nekenčia.

Na, ką tu čia kalbi?

Jei ne aš Santa niekada nebūtu...

Neprisigalvok nesamonių.

  Taip Rokai kuo tu čia dėtas?

Kad jūs žinotumėt… Aš labai kuo dėtas.

Bet...

Ša.

Karolina draugiškai mane apkabino.

Jei ji mirs...

Negalvok apie tai. Ji pasveiks Rokai.

Bet jeigu...

Ša. Viskas bus gerai.

Aš nebegalėsiu toliau gyventi. Aš ne kas kitas sušikau jai gyvenimą.

Rokai nenusišnekėk.

Taip yra.

Ne nėra.

Pagaliau pasirodė gydytojas.

Na, kaip ji?

Kulką ištraukėm, bet pavojus gyvybei nepraėjo. Ji paniro į komą ir nežinome kiek tai truks. Stiprybės.

O galima ją aplankyti?

Taip, žinoma galite. O jos tėvams ar kam nors iš artimųjų pranešėte?

Taip žinoma. Tėvas tuoj atvažiuos.

Gerai. Sekite paskui mane.

Aš nuėjau paskui gydytoją. „Skardienių kompanija“ irgi ėjo su manimi kartu. Mano širdis atrodė trigubai sunkesnė. Net kvėpuoti sunkiau. Koma, o jei... Laiptai, koridorius, šaltas liftas, vėl koridorius.

Na, štai prašom.

Gydytojas mus įvedė į erdvę palatą. Ji buvo didelė, su dideliais žemę siekiančiais langais. Lovoje prie lango apraizgyta monitorių, žarnelių ir vamzdelių gulėjo Santa. Jos gražios, mane žavinčios mėlynos akys buvo užmerktos, o aparatai skaičiavo jos pulsą ir širdies dūžius. Man tai nepatiko. Jos plaukai gulėjo išsidraikę, krūtinės nesimatė per įtvarus. Jos rankos gulėjo ant anklodės. Tokios mažytės ir gležnos. Net baisiausiame savo košmare nesapnavau šito.

Būtu gerai, kad kas nors visada būtu prie jos.

Žinoma mes galėsime būdėti pasikeisdami.

Gerai. Šiaip rekomenduojama likti tik vienam žmogui.

Gerai, tai Rokai mes palauksime už durų.

Jie visi ižbrazdėjo ir durys užsivėrė. Tik aparatai priminė apie save. Jie man reiškė, jog Santos laikas gali nutrūkti. Priėjau ir atsisėdau ant šalia stovinčios kėdės ir paėmiau ją už rankos. Tada pravirkau.

Atleisk man Santa. Jei ne aš to nebūtu nutikę. Atleisk, kad atėmiau tave iš tėčio, kad apskritai pasipainiojau tavo kelyje. Aš... Myliu tave Santa. Prašau nepalik manęs, tėčio, mūsų „Skardienių kompanijos“. Tu mums visiems labai reikalinga. Santa pabusk greičiau. Santa...

Nežinau kiek laiko taip prasėdėjau. Valandą, gal dvi... Viduje buvo tuščia, netikra ir supainiota. Niekaip nepriėmiau tos minties, kad Santa dabar ant gyvenimo ir mirties slenksčio.

Ėjo dienos, tačiau niekas nesikeitė. Gydytojai neprognozavo kas gali būti ateityje. Lėtai, kaip metai praslinko dvi savaitės, bet nei gėrėja, nei blogėja. Ji nepabunda. Jos tėtis atrodo paseno dešimčia metų. Leidžia laiką su ja. Skaito jai jos mėgtas pasakas, „Harį poterį“, „Divergentę“ ir kitas knygas. Ateidavo ir Tomas, Žygimantas, Česteris, Kolinas, Myja, Karolina, Vikė ir Sofija. Jie jai pasakodavo visus „Skardienių kompanijos“ vakarėlius, išvykas ir linksmybęs. Aš sėdžiu prie jos dieną naktį. Pasakoju jai mūsų istoriją. Nuo pat pradžių. Pasakoju jai ir kai kurias laimingas iš nedaugelio savo vaikystės akimirkų. Leidžiu jos mėgstamą muziką Korn, Slipknot, Suicide silence, Five finger death punch, Silverstein, Linkin park, Breathing Benjamin, Green day ir kitas grupes. Jos tėtis manęs nekaltina ir aš net stebiuosi tuom. Kartą kai abu sėdėjome prie jos jis pasakė.

Tu jai davei gyvenimo tikslą.

Pakėliau antakius nesuprasdamas.

Taip, tu jai davei gyvenimo tikslą. Nežinau kaip ten viskas buvo su tavo tėvu, bet kai ji tave pamatė ten klasėje. Ji užsibrėžė tikslą padėti tau. Tiesiog padėti. Žinau, kad viską žinai daug geriau nei aš. Ko ji tau norėjo. Ji suprato, jog tu esi labai sužeistas ir norėjo tave išgyditi. Mačiau, kokia ji buvo laiminga, kai tu jai papasakojai savo tragediją. Tada ji žinojo kaip tau padėti. Ji tiesiog būdavo su tavimi. Visur ir visada. Ji suprato, jog tau reikia daug meilės. Tokiems kaip tu reikia daug meilės. Ir tu ją pakeitei. Tu ją sustiprinai.

Žinau.

Tyliai ištariau.

Ji man yra viskas. Aš...

Žinau Rokai. Žinau, kad ją myli. Patikėk tikrai neesi kaltas dėl to kas nutiko. Tu čia niekuo dėtas... Todėl liaukis save kaltinti. Būk su Santa ir ji pajaus, jog tu kovoji dėl jos.

Jis tėviškai perbraukė man per plaukus. Pasijutau taip... Kažkaip keistai, bet buvau laimingas.

Ačiū.

Vos girdimai ištariau.

Po dviejų mėnesių

Pasaulis yra gryna šūdalienė. Gryna supisto mėšlo krūva. Kodėl, kai jis tau parodo kažką gero tuoj pat turi tai ir atimti? Lyg vyresnis vaikas, viliotų mažiasniąjį saldainiu vis jį atitraukdamas. Kodėl viskas turi supistai blogai baigtis. Visada tik blogai! Kodėl jis šaiposi iš žmonių?

Santa nepabudo. Dar blogiau į jos vieną iš kateterių įsimetė infekcija. Dar žaizda kažin kuo užsikrėtė ir ėmė puliuoti. Jai pakilo temperatūra. Gydytojai neduoda jokių šancų išgyventi.

Kodėėėėėėėl! Bleeeeeeet. Kūūūūūrvaaaaaaa! Fuck you! Fucking ol! Nekenčiu visko. Nekenčiuuuuu!

Rėkiau viską iš savęs. Buvau panašus į beprotį, nes sudaužiau kalną indų savo namuose ir suplėšiau krūvą drabužių. Fuck, juk jie man vis tiek nereikalingi. Fuck ol! Taigi, dabar sėkmingai gulėjau tarp šito šūdo ir klykiau. Žinote, kai sukyla isteriją ir tu kauki ne savo balsu. Taip yra man, nes Devi blogėja. Sparčiai blogėja. Karštis niekaip nekrenta. Fuck ollllllllll!

Po dviejų savaičių

Santa, aš esu Rokas. Tavo klasiokas. Tas pats, kurį prievartavo jo paties tėvas, tas pats, kuris patyrė krūvas patyčių, mušimų ir išdavysčių. Tas pats, kuris savo akimis būdamas penkerių regėjo savo mamos mirtį. Tas pats, kurį tu... Tu ir niekas kitas išmokei gyvenimo, džiaugsmo, laimės ir meilės. Tu buvai laiminga mergina, pilna gyvenimo džiaugsmo. Turėjai savo pašėlusius ir niekada vietoje nenustykstančius draugužius pankus, kuriuos ir aš pamilau, nes jų tiesiog neįmanoma nepamilti. Jie geriausi draugai, kokie tik gali būti šitoje žemėje. Tau pasisekė, kad juos turi. Pamilau tave netikėtai. Net pats to nenorėdamas, bet taip jau išėjo. Keistas tas gyvenimas. Jis suklosto taip, kad sapne nesusapnuosi. Visos su tavimi mano praleistos dienos buvo gražiausios ir geriausios mano gyvenime. Iki tavęs aš tik egzistavau, bet tu parodei man...

Dieve ir ką aš čia dirbu? Kalbuosi su kūnu? Mano mylimos merginos kūnu, kuri daugiau niekada nepabus. Fuck ol! Viskas nesuvaldomai ritasi žemyn. Aš tikrai prakeiktas.

Rokai. Rokai...

Kažkas šaukia mane, bet aš niekaip nepajėgiu praplėšti akių.

Rokai čia aš...

Staigiai pakeliu galvą. Užmigau sėdėdamas ant kėdės.

Santa?

Labas.

Bet kaip tu...

Kiek laiko aš čia?

Pustrečio mėnesio.

Kas nutiko?

Darius į tave šovė.

O tu?

Man viskas gerai. Mes visi laukėme kol tu atsibusi.

O jis kur?

Ša, nepergyvenk. Jo nebėra. Svarbiausia, kad tu atsigavai, nors gydytojai jau buvo nuleidę rankas.

Žvelgdama tomis mėlynomis akimis ji nedrąsiai šyptelėjo.

Kartais būna stebuklų.

Paglosčiau jai plaukus. Buvau nepaprastai laimingas, lyg būčiau nuo krūtinės nuvertęs everestą.

Santa, sparčiai sveiko. Visi nuolat ją lankė. Atnešdavo gėlių, o Tomas visai išprotėjo. Atitempė ir gyvą papūgą narvelyje į ligoninę.

Tu visada norėjai papūgos tai štai.

Čia buvo jų visų dovana.

O, aš labai jus myliu.

Mes tave irgi.

„Skardienių kompanija“ negali be bairių ir šypsenų, kai Santai ėmė gerėti jie ją prijuokindavo ir prikrėsdavo pokštų. Česteris kartą jai į lovą, kol ji buvo tuolete prikišo šaltų butelių su vandeniu, o Žygimantas padavė jai maišelį makaronų, kuriame iš tikrųjų buvo sumesti snikersai. Aš irgi leisdavau daug laiko su jais. Veikiama geros nuotaikos ir laimingų akimirkų su mūsų „Skardienių kompanija“ Santa greitai pasveiko ir grįžo namo. Viskas vėl grįžo į senas vėžes. Visi vėl buvo laimingi ir pašėlę. Na mes negalime be to. Ką padarysi. Man ramybės nedavė tik vienas dalykas. Ką Ambrozas turėjo omenyje sakydamas, kad Santa pasisiūlė vietoj manęs, todėl vieną dieną, kai buvau Santos namuose ryžausi užvesti temą apie tai. Žodis po žodžio ji man viską papasakojo. Kaip sugalvojo pasisiūlyti vietoj manęs Dariui, kaip pasirašė sutartį. Staiga, mano viduje kilo baisus pyktis, kuris net mane išgąsdino. Pykau ant Santos juodai siutau. Žiauriai. Kaip ji taip galėjo. Nepagalvojo, kad aš jausiuosi kaltas jei jai kas nors būtu atsitikę. Jai nebaigus pašokau nuo kėdės.

Tai šitaip tu įsivaizdavai didvyrišką merginos žygį, dėl mylimo vaikino?

Aš tiesiog kunkuliavau pykčiu. Santa tai suprato iš mano akių.

 Aš tiesiog nebenorėjau, kad tu ištvertum tą ką...

O nepagalvojai, kad tavo kančios man būtu buvusi tokia pati kančia?

Ji tylėjo.

Tu norėjai...

Nutilau.

Gerai, aš suprantu, kad norėjai, jog aš daugiau nebepatirčiau prievartavimų, mušimų ir kankinimų, bet ką geriau vietoj manęs buvo pasisiūlyti į tą pragarą pačei?

Rokai atsiprašau. Aš tiesiog norėjau, kad tau būtu geriau. Tu būtum...

Nieko nežinojęs? Ir galėjęs toliau gyventi savo gyvenimą? Ar tu nesupratai kaip aš tave myliu? Tai, kad tavęs nebūtu buvę šalia aš... Tu tiesiog... Ai eik velniop. Nusprendei paaukoti savo gyvenimą. Savo gyvenimą dėl manęs nepagalvojusi, kaip aš kankinsiuosi. Gerai būčiau niekada to nesužinojęs, bet tu galvojai, kad taip lengvai būčiau tave pamiršęs? Tada tu iš viso manęs nepažysti jei galvojai, kad… Ir kaip tu šitaip galėjai nepagalvoti apie savo tėvą, draugus. Velniop mane, bet jie…

Piktai sušiaušiau sau plaukus net galvos odą suskaudo.

Viešpatie, nejau buvai tokia kvaila, kad nesupratai, jog tai ne žaidimas!

Nudrožiau prie durų. Norėjau ką nors ištaškyti, prisigerti. Santa iš dalies norėjo, kad aš lygiai taip pat kankinčiausi, tik ji apie tai nepagalvojo, kad aš nebūčiau ramiai gyvenęs po jos dingimo be žinios.

Palauk Rokai!

Nei neketinau atsigręžti.

Rokai. Ji pribėgo prie durų.

Atsiprašau aš...

Pasitrauk.

Tada perpykęs ir žvelgdamas jai į akis su ašaromis balse pasakiau.

Žinai, tu ne geresnė už mano tėvą.

Išgirdau kaip ji aiktelėjo, bet man neberūpėjo jos jausmai. Kaltė, baimė, meilė ir rūpestis dėl jos per daug iškankino mano pavargusią samonę. Šiurkščiai ją pastūmiau ir nubėgau laiptais žemyn.

Kas nutiko? Atrodai kaip žemes pardavęs?

Paklausė Česteris, kai pastatė priešais mane dar vieną stiklą dektinės. Man būtinai reikėjo kam nors išsivemti. Žiauriai šlykščiai jaučiausi. Jaučiausi taip, lyg pats būčiau šovęs į Santą, lyg pats būčiau atidavęs ją Dariui. Todėl nuvariau į pirmą pasitaikiusį bariūkštį ir susukau Česteriui.

Ai...

Nu, kas nutiko?

Papasakojau jam viską ką sužinojau iš Santos.

Supranti, ji galvojo, kad aš taip imsiu poporos dienų nuo jos dingimo nusispjausiu į ją ir galėsiu vėl tūsavotis ir ne tik tai… Dieve, nesuprantu kaip ji galėjo šitaip pasielgti… Juk čia tas pats kaip žaisti rusišką ruletę, tas pats kaip ateiti pas gaujos vadeivą ir paprašyti, kad tave nušautų, nes tau per daug nuobodu gyventi.

Karčiai nusijuokiau.

Ne, Rokai ji norėjo tau padėti. Ji nebenorėjo, kad tu vėl...

Žinau, žinau, žinau. Ji nebenorėjo, kad aš ir vėl čiulpčiau gėjams ir panašiai ane? Bet ji pagalvojo, jog vietoj manęs geriau sugrūsti save į mėsmalę. Geriau palikti mane kankynėse, tėvą be žinios ir jus. Žinoma, tai labai drąsus ir pasiaukojantis poelgis, bet ji... Ji nepagalvojo ką aš būčiau daręs jei jai būtu kas nors nutikę. Gerai tarkime, kad ji nepabėga. Kad Darius ir kiti įsiveža ją į Vokietiją, kad ji ten dirba prostitute, kad po kelių mėnesių ji visiems užknisa ir ją nužudo. Tarkim policija niekada nebūtu jos radusi. Tu dabar sakysi, kad gerai gal dėl dingimo net ne Darius kaltas jei aš nebūčiau visko įtaręs. Bet juk aš visada žinojau, jog jis ją matė. Ir nukreipė į ją savo taikiklį. Taigi aš būčiau viską žinojęs ir kaip man būtu reikėją su tuo gyventi?

Bet juk ji pati pasisiūlė jam. Iš dalies žiauru, nes tu teisus. Ji nepagalvojo apie tai kaip tu būtum kankinęsis be jos. Ji manė, kad tu nieko nesuprasi.

Tačiau ji žinojo, jog Darius mano tėvas, o aš jį pažystu iki panagių.

Česteris tylėjo.

Oi seniuk nežinau ką man daryti. Žiauriai šlykščiai jaučiuosi. Toks jausmas, lyg ne Santa, bet aš būčiau sudaręs sandėrį su Dariumi dėl jos, lyg pats būčiau į ją šovęs.

Pasidėjau galvą ant stalo, o iš akių iemė riedėti kvailos ašaros.

Tai praeis Rokai. Suprantu, kad labai ant jos pyksti, bet tai praeis. Visa laimė, kad viskas baigėsi laimingai.

Nebežinau ar aš dar noriu ją matyti, nes šiuo savo poelgiu, kad ir kaip ji norėjo man padėti, bet įrodė, jog visiškai manęs nepažysta ir buvo ne ką blogesnė už tėvą, kai tas mane kankindavo pirmą padovanodamas kačiuką, o po poros mėnesių jį nunuodydamas arsenu tam, kad aš bejėgiškai žiūrėčiau į gyvūnėlio kančias.

Ji nenorėjo Rokai. Tuo metu ji nepagalvojo kas bus toliau jai įvykdžius savo planą. Ji tik žinojo ką tuo metu daryti. Buvo labai išsigandusi, kad visos jos pastangos tau padėti veltui, kad tėvas vėl įmurgdys tave į tą mėšlą, o tu negalėsi pasipriešinti. Tuo metu ji paprasčiausiai negalvojo… Apie nieką.

Gal ir tu teisus.

Praėjo dvi savaitės. Vis dar nesišnekėjau su Santa ir nei karto nebuvau susitikęs. „Skardienių kompanija“ mane įtikinėjo, jog jai atleisčiau. Labai to norėjau, nes beprotiškai ją mylėjau, bet vis dar pykau. Pykau, nes kad ir kaip ji norėjo man padėti, bet rezultate aš likau kaltas dėl jos nelaimių. Jūs dabar sakysit, jog ji pasisiūlė pati, jog tai buvo jos mintis, bet jei aš nebūčiau su ja bendravęs nieko nebūtu nutikę. Jai nebūtu tekę patirti Dariaus žiaurumo.

Nykiai sėdžiu namuose ir neįsivaizduoju ką veikti. Suskambus skambučiui deja turiu pakilti nuo savo nuostabiosios lovytės ir nudrožti prie durų. Už jų stovėjo Santa. Ilgai žvelgėme vienas į kitą. Pajutau stiprų norą ją apkabinti. Man jau niekas neberūpėjo, tik troškau vėl būti kartu.

Rokai galim pasikalbėti?

Tylėdamas plačiau pravėriau duris. Ji įžengė.

Tai kiek laiko skelbsi man tylos streiką? Rokai aš labai atsiprašau. Tuo metu aš mačiau tik vieną išeitį. Tavo istorija mane palietė iki širdies gelmių ir aš nenorėjau, kad tu ir vėl...

Ji nebaigė sakyti sakinio, nes iš akių ėmė riedėti ašaros.

Aš tiesiog norėjau, kad tau nebetektų to patirti. Taip tai buvo per žiauru pasisiūlyti pačei, bet aš net neketinau vykditi savo įsipareigojimų Dariui. Ketinau pabėgti. Jis tik turėjo pasirašyti, kad tavęs nelies. Aš iš viso negalvojau, kas bus kai manęs nebebus. Taip pasielgiau labai neapgalvotai, labai savižudiškai, bet aš myliu tave Rokai. Dėl to kas man nutiko kalta tik aš pati, nes neapskaičiavau visko. Žaidžiau su ugnimi ir nudegiau.

Supratau, kad velniop viską. Pasiilgau jos ir nebenoriu būti atskirai.

Santa, iš pradžių aš tikrai buvau žiauriai supykęs, nes galvojau, jog tu manei, kad labai greitai įstengsiu tave pamiršti, jog esu tokios kietos širdies. Galvojau, jog tu nenorėdama padarei taip, kad jausčiausi kaltas dėl tavo nelaimių. Santa, aš tiesiog... Neištverčiau jei tau kas nutiktų. Per mane tu vos nežuvai. Sakyk ką nori, kad tai buvo tavo pasirinkimas, bet jei ne aš tu niekada gyvenime nebūtum pakliuvusi Dariui. Tu ir vėl sakysi, jog tu pati pasiūlei, bet jis jau iš anksto buvo šitai suplanavęs. Jis neketino manęs palikti ramybėje.

Žinau Rokai. Atleisk, aš tiesiog norėjau, kad tu nebepatirtum to...

Priėjau ir stipriai ją apkabinau. Kurį laiką ji verkė galų gale apsiramino.

Žinau Santa. Žinau, kad tu norėjai tik gero. Tai tiesiog buvo iki galo neapgalvota. Veikei emocionaliai daugiau apie nieką negalvodama. Tai tikrai buvo savižudybė ir tikras stebuklas, jog likai gyva. Atleidžiu, bet daugiau taip nesielg gerai? Nebenoriu būti atskirai nuo tavęs. Per daug tave myliu.

Mes ėmėme bučiuotis. Buvo vėl nuostabiai gera jausti ją šalia.

Myliu tave Rokai.

Aš irgi tave myliu Santa.

Po septinerių metų

Santa

Jums dar įdomu, kaip susiklostė mūsų gyvenimai per greitai prašvilpusius septynerius metus? Tikiuosi, kad įdomu. O susiklostė jie taip, kad nei vienas neplanavom ir nesitikėjom. Baigę šūlę su Roku išsinomavome butą. Tada įstojome. Aš į psichologiją, o Rokas į fotografiją. Paskui susiradome darbus. Studijas baigėme sėkmingai. Dabar man dvidešimt ketveri. Dirbu tik psichologo padėjėja vienoje mokykloje. Rokui dvidešimt penkeri. Jis jau baigė studijas. Aš kol kas ne, nes psichologai turi nuolat gerintis. Praeitais metais mudu susituokėme. Nebenorėjome gyventi susimetus, o šiais metais mums gimė dvynukės Mėja ir Kaja. Šiuo metu pasiėmusi dekretines, tai į darbą nereikia. Aš be galo myliu tas mažyles, kurios dabar jaukiai miega lopšeliuose. O aš kadangi neturiu ką veikti, kol Rokas darbe, tai nusprendžiau jums visą tai papasakoti. Anksčiau per darbus, studijas ir visą kitą nepavyko. Dvynukės panašios kaip du vandens lašai. Jos paveldėjo Roko plaukus ir mano akis. O ar mes vis dar palaikome ryšius su „Skardieniu kompanija“. Atspėkit... Taip mes vis dar išlikome visi kartu. Mūsų draugystė tvirtesnė už uolą. Daug per tuos metus buvo, bet mūsų draugystė išliko tvirta ir tokia pat, kaip anais gerais laikais. Kalbu kaip šimtametė bobutė, bet laikas taip greitai lekia. Netrukus juk reiks vesti Mėją ir Kają į darželį. Mes vis dar vadiname savo šutvę „Skardienių kompanija“. Iš šito mes neišaugome ir vargu ar išaugsime. Ir nors visi jau subrendome, bet vis dar esame pašėlę ir linksmi. Vis dar randame apie ką kalbėtis ir iš ko pasijuokti. Vis dar susirenkame pas Koliną. Praeitą savaitę buvome Karolinos ir Žygimanto sūnaus Luko krikštynose. Jis labai mielas berniukas. Visas atsigimė į Karoliną. Jo krikšto tėvais tapo Myja ir Kolinas. Prieš tris mėnesius jiems gimė dukrelė Alisa. Viktorijai ir Česteriui taip pat gimė dvynukės Lilė ir Kamilė. Niekuomet negalvojau, jog mes visi išliksime drauge, bet išlikome. Šį vakarą vėl susirinksime pas Koliną. Beje jis vis dar gyvena tam pačiam name ir vis dar retkarčiais laksto su motociklu. Sakė, jog šeimyninis gyvenimas jį pakeitė ir subrandino, bet motociklas yra jo paties dalis. Tad, kai labai jį traukia vėjas. Jis atsisėda ant mociko ir nuburzgia apsukti ratuko. Myja neprieštarauja tam. Ir kodėl turėtų. Senais laikais mes daug šėldavome. Vakarėliai ir tūsai būdavo mūsų kasdienybė. Dabar mes nebeesame tokie bepročiai, bet jai reikia vis dar galime iškrėsti ką šaunaus ir pašėlusio. Gyvenimas mus visus subrandino, bet neištrynė mūsų šypsenų, pokštų ir šiokių tokių kvailionių. Dabar tūsai nebėra tokie, kokie būdavo prieš septynerius metus. Dabar mes tiesiog susirenkame. Užsileidžiame metaliuko ir kalbamės. Mūsų pokalbius apie tūsus, varžybas ir mokslus pakeitė naujagymiai, naktinis kėlimasis ir vistiklų keitimas. Šiaip mūsų gyvenimai išliko tokie patys, tik įgavo sodrumo ir šiek tiek rimties, nors neperdaugiausiai.

Šį vakarą mes kaip visad susirinkome pas Koliną. Tokie susitikimai būna kartą į mėnesį arba du kartus. Susirinko visi. Česteris ir Viktorija savo dvynukes paliko pas Vikės mamą, Alisą Myja nuvežė savo tėvams, o Žygimantas ir Karolina Luką paliko Karolinos sesei. Šį vakarą mums buvo staigmena.

Na, ar norite susipažinti su vienu žmogučiu, kuris neduoda mums ramybės ir kuris valdo visus namus?

 Šypsodamasis paklausė Tomas, kai įžengė pro duris.

Nagi nagi. Kas per sencacija?

Paklausė Vikė. Tuomet paskui jį įžengė Sofija. Rankose ji nešėsi mergaitę. Ji buvo labai mažutė. Labai gležna ir meilutė. Jai buvo mėnuo ne daugiau. Ant galvos kaupėsi šviesus pūkelis, kuris ateityje bus jos plaukai. Mažos mėlynos akytės smalsiai nieko nesuprasdamos dairėsi į šalis. Mergytė kažką sučiauškėjo atverdama bedantę burnytę ir iškišusi rankutę iš po vystiklo mums pamojavo. Visi nusijuokėme.

Tai čia tavo ir Sofijos dukra Tomai?

Paklausiau, kaip kvailė. Lyg tai nebūtu akivaizdu.

Žinoma.

Jis nusijuokė.

Bet kaip?

Paklausė Kolinas.

O jūs ir patikėjot, jog mes beveik metus gyvenome Italijoje?

Nusišypsojo Sofija.

O tai kur jūs buvote?

Pas Sofijos seserį Mažeikiuose. Po vestuviu mudu išvykome savaitei pas ją, o paskui kai sužinojome, jog Sofija Laukiasi nusprendėme tai jums pranešti netradiciškai.

Čia tai bent. Kuris iš jūsų tai sugalvojo?

Paklausė Česteris.

Tomas.

Sofija nusišypsojo ir meiliai pažvelgė į jį. Mačiau kokie jie laimingi ir vis dar labai džiaugiausi, jog tą vakarą prieš septynerius metus padrąsinau jį prieiti prie jos. Dabar jiedu susikūrė gyvenimą, kurio visaad norėjo.

Visad žinojau, jog tavo galva... Net nežinau kokia, bet kad šitaip...

Nusijuokė Rokas. Visi nusijuokėme.

Kada bus krikštynos?

Po trijų mėnesių.

O kokį vardą davėt?

Greta.

Fainas vardas.

Džiaugiuosi jūsų laime.

Priėjusi apkabinau Tomą, paskui Sofiją.

Ačiū Santa.

Paskui visi vienas po kito ėjo prie judviejų ir sveikino. Kad Tomas sugalvotų šitaip pranešti net aš nesugalvočiau šito. Jūs galvojat, kam reikėjo, bet taip juk ir gyvenimas įdomesnis.

Ar galiu ją palaikyti?

Paklausiau Sofijos.

Žinoma.

Ji padavė man mažylę. Ji kvepėjo kaip visi kūdykiai. Pienu ir dar kažkuom.

Labas mažute. Labas.

Paskui visi vienas po kito ją laikė rankose.

O nusprendėt kas bus jos krikšto tėvai?

Gal judu su Roku. Žinoma, jei neatsisakysit?

Žinoma ne. Ačiū už pasitikėjimą.

Prašom.

Tomas vėl nusijuokė.

Paskui mes vėl kalbėjomės ir juokėmės. Prisiminėme senus, gerus laikus.

Yaaaachuuuųųųų.

Staiga priešais mus išsitraukęs seną riedlentę prasinešė Kolinas ir vos nesirėžė į vitriną.

Nu, ką tu dirbi?

Su šypsena paklausė Myja.

Tą ką reikia. Juk mumyse vis dar liko beprotiškumo?

Jis pakėlė ją nuo sofos už rankų ir tarė.

Ar galima tave pakviesti romantiškam šokiui?

Ji nusišypsojo.

Aišku, kad galima.

Tada jis užleido Slipknot dainą Vermilion part 2. Ji buvo gal iš dalies romantiška ir mūsų pankiškoms net ir suaugusioms sieloms labai tiko. Tomas nutvėrė į glėbį Sofiją ir šiedu juokdamiesi ėmė irgi suktis ratu. Aš paėmiau už rankos Roką. Netrukus visi šokome, bet ne kūnekratį. Ne kokį šokį. Tiesiog šiaip. Jūs gal manote, kad pasikeitė ir mūsų aprangos. Dingo skiauterės, spygliai ir odinės striukės. Klystate. Tomas vis dar turėjo skiauterę. Sofija kaškada irgi norėjo ją pasidaryti, bet Tomas užprotestavo. Pasakė, jog labai myli jos ilgus, šviesius plaukus ir jam patinka, kai jie yra. Kolinas vis dar turėjo dredus ir kaip sakiau vis dar išlėkdavo su mociku. Aš irgi vis dar turėjau savo šukuoseną. Visi vis dar nešiojome kas žiedus, kas spygliuotus chokerius ir apyrankes, kerzus ir odines striukes. Mes subrendome, bet mūsų išvaizdos nei kiek nepasikeitė. Kokie likome, tokie. Bet ar tai kam trugdo? Niekam. Elgiamės taip kaip norime. Sukdamasi su Roku tariau jam.

Ar kada nors galvojai, jog tavo gyvenimas taip susiklostys?

Ne Santa, bet aš ir nenorėčiau geresnio, nes visą kas geriausia jau turiu.

Nusišypsojau ir pabučiavau jį.

Aš irgi.

Tikrai tada klasėje, kai pamačiau Roką negalvojau kas bus ateityje. Negalvojau, jog su „Skardienių kompanija“ mes išliksime. O dabar džiaugiuosi dėl visko ką turiu. Nors gyvenimas buvo sunkus, pilnas išbandymų ir sukrėtimų, bet jis toks yra. Ir nepaisant visų blogų dalykų, kuriuos patyriau. Patirčiau tai dar kartą jei žinočiau, jog juos išgyvenusi turėsiu tai ką dabar turiu. Žvelgiau į jų visų veidus ir žinojau, jog mes visados būsime kartu. Mes draugai. Tokie draugai, kurie visada būna šalia ir palaiko vienas kitą. Mes kaip nesugriaunama mūro siena ir tokia liksime. Buvau daugiau nei laiminga.

Gyvenimas yra skaudus, kupinas skaudžių išgyvenimų, tragedijų, išdavyščių ir kitų išbandymų, bet jis nusidažo ir gražiomis spalvomis ir leidžia tau pajusti tikrą jo grožį. Tad ir kaip mums būtu sunku. Imkime iš gyvenimo visas geras akimirkas, progas ir galimybes. Mėgaukimės juo ir tiesiog imkime iš jo tai kas geriausia.

Šį kūrinį mane įkvėpė parašyti Chester Bennington iš Linkin park grupės ir  Jonathan Davis iš Korn grupės biografijos.